Muzika
Šiemet piktasis virusas įnešė į renginius daugybę korektūrų. Iš pradžių jie buvo visai draudžiami, vėliau leisti, bet ribojant klausytojų kiekį, kuris ir dabar dar ribotas, tik prisidėjo ir kaukių nešiojimo būtinybė renginiuose, net ir lauke. Buvo keista matyti, kaip organizatoriai priversti bėgioti ir drausminti klausytojus, kad šie net valgydami sėdėtų su kaukėmis. Gerai, kad dar scenoje jos neprivalomos, bet ką čia žinai?
Nors įvairiausios muzikos festivalių vis daugėja, yra daug ir tokių, kurie gyvuoja jau ilgus metus. Vienas jų – „Visagino Country“, atsiradęs 1991 metais, pučo Maskvoje dienomis, Visagino stadione. Pradžia buvo itin sunki, paskui viskas stojo į vėžes, vėliau kelerius metus keitėsi vyksmo vieta, regis, ji lyg ir nusistovėjo, tačiau, manau, nėra ideali. Gaila, kad stadiono valdžia nebeįsileidžia festivalio į gimtinę. Matyt, reikia spustelėti ir padėti stadiono valdžiai suprasti, kad turint gerą renginį negalima jo išgyvendinti.
Atsimenu, kai dirbau su šiuo festivaliu 1995 ir 1997 metais, pasiūliau ir atvežiau daug puikių atlikėjų, nuo tų metų pagrojau daugybę koncertų su įvairiausiomis grupėmis. Daug nutekėjo vandens, daug kas pasikeitė, festivalis tapo gal kiek jaukesnis, labiau naminis, savesnis, tačiau jokiame kitame renginyje dar nemačiau, kad nebūtų beveik jokios atributikos – programėlių, lankstinukų, ženkliukų, o po aikštę lakstytų su vesterno kultūra nieko bendro neturintys personažai. O mugė country muzikos festivalyje – vieni blizgučiai ir niekučiai, alus, maistas ir saldumynai – taip pat nekelia pasitenkinimo. Joje negali nusipirkti nei vieno country stiliaus daikto. Galbūt dėl to ji ir nėra sėkminga.
Žinoma, turiu pagirti JAV ambasadą, savo palapinėse kūrusią tikrą atmosferą: rodžiusią filmus, užsiėmusią su vaikais, dariusią gražias nuotraukas, parėmusią gerų atlikėjų atvykimą ir patį festivalį. Tai padeda žanro ir jo aplinkos puoselėjimui.
Laimė, „Country Viltys“ buvo sudėtos tik į vieną dieną iš dviejų, didžiojoje scenoje, bet manau, kad šiam renginiui vis dėlto čia ne vieta, nes paties country renginyje beveik visai neliko. Šis projektas man iki šiol kelia nuostabą, nes jame seniai nelikę nei vilčių, nei country. Vaikai prastokai, nešvariai intonuodami dainuoja viską, ką liepia jų mokytojai, bet tik ne country.
Dabar apie muziką. Labiausiai patiko grupės, kurios grojo tikrą country – tai, kas iš tikrųjų yra gilu ir prasminga, o tokių buvo tikrai mažai. Pirmiausia noriu paminėti šiuo metu Lietuvoje gyvenantį Paulą Cataldo, grojantį gitara ir dainuojantį savo kūrybos dainas, kurios tikrai parašytos country stiliumi, ir kai kurių šio žanro standartų perdirbinius. Jam bosine gitara pritarė žmona – lietuvaitė Ieva Cataldo, 6 dainas drauge smuiku pagrojo šių eilučių autorius.
Nepabijosiu pasakyti, kad, mano supratimu, didžiausia festivalio žvaigžde tapo amerikietis Dougas Adkinsas, grojęs amerikietišką country su rinktine lietuvių ir latvių muzikų komanda, kuri pirmą dieną pasirodė kiek gausoka, o jau antrąją – pats tas. Jie liko tik trise – pats Adkinsas, Viktoras Timašiovas ir gitaristas iš Latvijos Andis Retējumas. Ir tai man patiko kur kas labiau nei pirmą dieną.
Šaunus pasirodė taip pat Lietuvoje įstrigęs muzikas iš Malaizijos Shermanas Tanas. Jo gražus balsas ir unikalaus skambesio gitara su dviem bosinėmis stygomis. Jis grojo drauge su lietuviška Virgilijaus Juto suburta komanda, kurioje net septynioms dainoms buvo pakviestas ir šių eilučių autorius.
Kitų, tarp jų ir lietuviškų, grupių programa buvo stilistiškai labai marga. Country įžvelgiau nedaug. Lietuvai atstovavo Li Jan ir grupė „Age“. Stiprus gražus Lijanos balsas, ryškus stotas vertė suklusti, bet tik jos, nes muzikantai ne visuomet gerai ją papildė. Taip pat grojo Siga ir „Rob Acoustic duo“ – gražus ir subtiliai romantiškas baladinis Roberto Semeniuko ir Sigitos Jonynaitės duetas. Antrąją dieną pradėjo atjaunėjusi „Elektra“, po jos gražiai suskambo „Sepa Asorti“ – visaginiečių Piščikų šeimyninis ansamblis su puikiu smuikininku ir gitaristu Edgaru Piščiku priešakyje. Čia buvo ir country, ir airių muzikos, ir esperanto. Ir kokybiškai. Apsidžiaugiau išgirdęs dainuojančią sportininkę Gintarę Zenkevičiūtę. Gaila, kad su fonograma. Kaip visada puikūs ir įvairiastiliai „Blues Makers“ su savo lyderiu, gitaros virtuozu Virgiu Jutu. Tiesa, gavau ir aš pagroti du country standartus su „Blues Makers“. Patys būdami ryškūs bliuzo meistrai, jie puikiai žino, ką reikia groti country festivalyje. Buvo ir lietuviškų dainų, bet jos čia tiko.
O kaipgi pats Virgis Stakėnas? Jau buvome įpratę girdėti jį vieną, o pernai festivalyje jam talkino puikūs, profesionalūs muzikantai Vygantas Banys (boso gitara, elektrinė gitara, smuikas, pritariantis vokalas), Arijus Ivaškevičius (klavišiniai, akordeonas, pritariantis vokalas), Robertas Gasiūnas (kachonas, kiti perkusiniai instrumentai, pritariantis vokalas). Tuomet man jų projektas atrodė brandžiausias ir įdomiausias V. Stakėno kūrybinis darbas per visus Visagino festivalius. Kaipgi šiemet? Šiemet muzikantai gal ir nebuvo blogesni, bet jau truputėlį pabodo tas pats repertuaras. Juk Virgis yra labai kūrybingas, kuria daug naujų dainų, tad kur jos? Noriu jas išgirsti! Šis žmogus turi galybę gerbėjų, kurie myli kiekvieną jo atliekamą dainą, kad ir kiek kartų ją girdėtų, bet aš noriu naujų.
Festivalyje pamatėme ir dar du užsienio kolektyvus – Johnny Salamanderį iš Latvijos ir Vokietijai bei JAV atstovaujančius „Simply Rednecks“. Nežinau, ką dar galėčiau pridurti, todėl tik palinkėsiu festivaliui nepasimesti, nenutolti nuo tikrosios country muzikos, išlaikyti savo gerą vardą ir grįžti į stadioną. O Elenai Čekienei ir kitiems organizatoriams – stiprybės, kantrybės ir tiesaus kelio į country muziką.
