Mąstymas turi atgimti iš naujo

Net per dvi erdves – Vilniaus rotušę ir galeriją „Meno niša“ – išsidėsčiusi latvių tapytojo Andrio Vītoliņio paroda „Mums reikia šanso atgimti!“ stebina ir įspūdingu kūrinių dydžiu, ir neįprasta stilistika. Anot menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės, sudėtinga būtų ir Lietuvoje, ir Latvijoje ją su kuo nors palyginti, pati įžvelgiau čia ir architektūros, ir dizaino (autorius yra studijavęs šias disciplinas Latvijos dailės akademijoje), ir plakato meno įtaką. Nuo įprastai išdailinto taikomojo meno šiuos kūrinius skiria nenugludinta, „susendinimo“ efektą išlaikanti tapybos technika: darbo proceso pėdsakai tyčia nemaskuojami, varvančių dažų sluoksniai persišviečia, fonas nenudailintas, jame pastebimi ir formų atspaudai, ir nusitrynimai, ir šiurkštūs potėpiai. Sukurti vaizdai tarsi levituoja ore, bet kartu yra ir labai žemiški, išsidėstę tam tikru ritmu, palaikančiu kūrinių kompoziciją. „Meno nišoje“ taip pat rasime ir iš paveikslų „nužengusių“ griežtų geometrinių formų objektų, į kuriuos žiūrint peršasi asociacija su „netašytu deimantu“. Kita vertus, parodos pavadinimas priminė reklamos ir populiariosios psichologijos išnaudojamą begalinį optimizmą, „pozityvų mąstymą“, skatinimą nuolatos veržtis į priekį. Atgimimo retoriką taip pat sėkmingai išnaudoja religinės institucijos, ją siedamos su dvasine egzaltacija. O gal menininkas turi omenyje ir su pandemija susijusius sunkumus išgyvenančių visuomenių vertybių atgimimą? Siekdama išsiaiškinti šiuos ir kitus kūrybos niuansus, uždaviau autoriui kelis klausimus.

Cituoju iš jūsų tinklalapyje (http://www.vitolins.lv) paskelbto manifesto: „Stebiu žmogaus raidą žiūrėdamas, kaip vystosi žmonija, kuri tuo pačiu ir keičia, ir išnaudoja kraštovaizdį. Stebiu, kaip mūsų gyvenamoji aplinka urbanizuojasi: ji išsivaduoja iš žmonijos kontrolės ir virsta netvarkinga sanpyna.“ Ką turite omeny sakydamas „netvarkinga sanpyna“ (angl. disarranged entanglement)?

Šiuo metu Žmogus (arba civilizacija apskritai) yra apsėstas sudėtingų ir valdomų struktūrų kūrimo. Sakydamas „struktūros“ turiu omeny įvairius darinius – ir skaitmeninius tinklus, ir architektūros, ir biurokratines struktūras. Šiuolaikinės technologijos leidžia šias struktūras kurti vis didesniu greičiu. Paprastai statiniai turi skirtingus savininkus, kurie neretai pakeičia pirminį statinio planą. Tam tikru momentu tos struktūros tampa autonomiškos ir praranda savo pradinę paskirtį. Fiziškai, gamtoje, šį reiškinį galime stebėti perpildytose pasaulio vietose, pavyzdžiui, milžiniškuose didmiesčiuose, kurie labiau būdingi Azijos šalims. Tokios sanpynos ir susipynimai mane sudomino pirmiausia dėl jų vizualinės išvaizdos, o piešdamas juos pradėjau domėtis jų kilme ir atsiradimo būdais. Savo laiku jie buvo galingi, tačiau pasibaigus technologiniam ciklui yra apleidžiami ir pamirštami.

Ar turite kokių nors mokytojų? Parodos tekstuose minima Neo Raucho žvaigždė. Ar yra kitose šalyse, taip pat ir Latvijoje, autorių, kurie jus įkvepia, kurių vizualinis stilius jus žavi, suteikia idėjų naujiems darbams?

Verčiau juos vadinčiau įtakos šaltiniais. Tiesą sakant, mano susidomėjimas tapyba banguoja: kartais jis intensyvus, o kartais išgyvenu tylos periodus ir apskritai vengiu meno. Taip, Neo Rauchas yra vienas iš mane dominančių vokiečių tapytojų, taip pat Davidas Schnellas, Matthias Weischeris, Katharina Grosse, Tilo Baumgartelis. Mane taip pat labai domina amerikiečiai – Wayne’as Thiebaud, Dirkas Skreberis, o iš latvių galėčiau paminėti Raimondą Stapraną. Visus šiuos menininkus sieja domėjimasis erdve ir kraštovaizdžiu, mus supančia aplinka, kurią formuoja ir kurioje dirba žmonės. Kartu šie menininkai turi techninių tapybos įgūdžių, o tai įrodo, kad „tapyba yra gyva“. Man asmeniškai svarbu ilgai žiūrėti į meno kūrinį, neprarasti jo aktualumo net po 10 ar 20 metų. Iš pradžių įkvėpimo sėmiausi iš tikrų peizažų ir fotografavau įvairius objektus. Pastaraisiais metais atsisakiau fotografijos, nes ji per daug kontroliuoja mūsų vizualinį suvokimą.

Mane vis labiau domina, kaip atsiskirti nuo šios fotografinės tikrovės ir sukurti kažką naujo. Dabar savo kūrinių vaizdus stengiuosi kurti vaizduotėje – viena vertus, jie yra abstraktūs, kita vertus, žiūrovui jie vis tiek sukuria tikrovišką įspūdį. Tokia tarpinė būsena verčia žiūrovą daugiau mąstyti ir meno kūrinyje sukuria belaikiškumo pojūtį. Mano nuomone, šiame amžiuje, kai pramoniniu mastu „kepami“ nuobodūs konceptualūs meno kūriniai, šis nepavaldumo laikui jausmas yra labai svarbus.

Parodoje mačiau įdomių darbų pavadinimų („Ar tai kibirkštis, ar žvaigždė?“, „Svajonių (sapnų) kibirkštys“, „Pokyčių laikas“ ir t.t.). Kas būna pirmiau: paveikslo mintis ar jo pavadinimas?

Kiek esu pastebėjęs, pirmiausia mano vaizduotėje susiformuoja vizualinis kūrinio atvaizdas, ir jis neatsiejamas nuo jo idėjos. Pavadinimas išsikristalizuoja kūrybos procesui vykstant arba pasibaigus, tačiau kartais nutinka, kad po kurio laiko kūrinio pavadinimus pakeičiu. Manau, kad tapyboje svarbiausia yra vizualinė visuma, tačiau darbo pavadinimas priklauso ir nuo individualios interpretacijos, kurią sukuria kalba.

Gal galėtumėte pakomentuoti (mano akimis, šiek tiek ironišką) triptiko „Packaging process. Delivery is done. Distributed morality“ (liet. „Pakavimo procesas. Siuntinys pristatytas. Išdalijama moralė“) pavadinimą? Kodėl ir kam moralė yra „supakuojama“ ir „pristatoma“?

Pastebėjau, kad šiais laikais svarbiausia eksporto preke tapo moralė. Per pandemiją matėme, kaip greitai visuomenę palieka racionalus sveikas protas, o vietoj jo išdygsta moralizuojantys demagogai. Moralė – puiki poveikio priemonė visose srityse, ypač ekologijos, nešvarių pinigų, gyvūnų teisių ir kt. Skaitmeninė žiniasklaida leidžia mums savo pačių valdžios troškimą supakuoti į „teisingos“ moralės pakuotę ir mitriai nugalėti savo verslo konkurentus. Žmonės, gyvenantys skaitmeniniuose burbuluose, ypač jautrūs tokiems pristatymams, o pasitelkus tokias priemones kaip „atšaukimo kultūra“ (angl. cancel culture) ir pasinaudojant „Twitter“ narcizais, šie procesai gali stulbinančiai išaugti. Taip pat matome, kaip šis pakavimo ir pristatymo procesas įgauna pramoninį mastą, o į šį verslą vis aktyviau įsitraukia žiniasklaidos ir viešųjų ryšių agentūros.

Kodėl pasirinkote dirbti su akriliniais dažais? Ar jais tapote, ar naudojate kokią nors autorinę techniką? Kai kurių kūrinių motyvai man pasirodė tarsi priklijuoti prie drobės. Kokios akrilo savybės jums aktualios?

Šiuo atveju akriliniai dažai yra tik technologinis reikalavimas – jie greičiau išdžiūsta, o tai yra svarbus fizinis pasirinktos tapybos technikos rodiklis. Maždaug prieš 10 metų man kilo mintis, kad turiu kažką pakeisti savo tapyboje. Tuomet pradėjau daug eksperimentuoti, naudoti įvairias spalvas, technikas, stilių ir t.t. Kartu tai buvo tarsi vidinė revoliucija – maištas prieš save.

Vienu metu atrodė, kad galbūt galima dažus tepti be teptukų: pavyzdžiui, naudojant epoksidinę dervą, glaistus, juostas ir kitus statybinius įrankius. Pastebėjau, kad storas dažų sluoksnis sukuria būtent tokį efektą, kokio noriu pasiekti. Su storesniu dažų sluoksniu kūrinys tampa trimatis, todėl žiūrovui gali susidaryti įspūdis, kad kai kurie paveikslo elementai priklijuoti prie paviršiaus.

Neišvengsiu šiuo laikotarpiu aktualaus klausimo: kokią įtaką jūsų kūrybiniam ir kasdieniam gyvenimui padarė pandemija?

Iš pradžių pandemija turėjo teigiamos įtakos mano kasdienybei: galėjau grįžti į savo studiją, produktyviai tapyti, taip pat dalyvauti Dailės akademijos gyvenime. Tačiau kitose srityse ji man kėlė sunkumų, visų pirma kalbant apie tarptautinius projektus. Pavyzdžiui, mūsų akademija dalyvauja „EU4ART“ projekte, kurio metu organizuojamos plataus masto mainų kelionės, stažuotės, seminarai, simpoziumai, parodos. Žinoma, dėl apribojimų dauguma šių veiklų buvo pakeistos skaitmeninėmis atmainomis, tačiau tokioje fizinio sąlyčio reikalaujančioje srityje kaip menas ilgainiui tai duoda priešingą rezultatą. Sėdėdamas bute ir apsimesdamas, kad esi Romoje, Budapešte ar Dresdene, galiausiai gali būti išvežtas į psichiatrijos ligoninę čia, Rygoje.

Cituoju iš parodos anotacijos: „Mums reikia šanso atgimti“ daugiausia dėmesio skiriama į kritines situacijas patekusio žmogaus gebėjimui pamatyti ateities viziją. Menininko kūryba sujungia pasitikėjimą idėja, mintimi ir „atgimimu“ fizinėje erdvėje.“ Ar šį „šansą atgimti“ galėtume sieti su pandemijoje įgyta patirtimi?

Pavadinimas susijęs su ideologine aklaviete, į kurią pateko šiuolaikinis pasaulis, ir su tuo, kad visuomenės mąstymas turi atgimti iš naujo. Paminklų griovimas, lingvistinių terminų keitimas, isteriškas perėjimas prie elektromobilių žymi „senąjį mąstymą“, iš kurio turime atgimti. Evoliucionavęs žmogus netikėtai tapo bukaprotis: jis įsivaizdavo, kad pirkdamas plastikinius elektromobilius ir niokodamas savo kultūros istoriją išgelbės pasaulį nuo ekologinės ir mąstymo krizės. Tikiu, kad turime galimybę atgimti, todėl reikia ieškoti kitų sprendimų ir pradėti nuo savęs, o ne nuo aplinkos ir visuomenės griovimo. Rytoj išauš jau kitoks, sąmoningumo amžius, ir jis tikrai neturės nieko bendra su tuo, ką šiuo metu įsivaizduojame kaip teisingą kelią. Parodos pavadinimas tam tikra prasme reiškia tikėjimą pokyčiais ir sveiko proto pergale prieš tamsumą.

Ar galėtume teigti, kad jūsų pamėgtoms geometrinėms formoms, kurių tiek daug beveik visuose paveiksluose, turėjo įtakos Latvijos architektūra ir tautodailės kūriniai (kaip kompozicijos pavyzdžiai)? Tikriausiai vis tiek susidūrėte su jais studijuodamas meną.

Tiesą sakant, kai mokiausi, skyriau nedaug laiko tautiniams ornamentams studijuoti. Tuo metu mane domino pažangesnis ir technologiškesnis menas. Vienu metu tapydamas pramoninius objektus pastebėjau, kad pramoninės konstrukcijos ir struktūros atrodo tarsi ornamentai. Esu girdėjęs, kad kai kurie meno žinovai mano paveiksluose įžvelgia „ornamentalizmo požymių“. Baigęs Dailės akademiją, pamažu ėmiau studijuoti latvių, keltų, kaukaziečių ir arabų ornamentus ir raštus. Susidomėjimą šiomis kultūromis sukėlė senovės liekanos ir belaikiškumo jausmas. Lankiausi arabų šalyse, Maroke, Egipte, Jungtiniuose Arabų Emyratuose (2015 m. gyvenau rezidencijoje Abu Dabyje), Kaukaze, 2020 m. apsilankiau Baku Tepiko muziejuje Azerbaidžane. Šių skirtingų šaltinių sukeltas įkvėpimas palieka tam tikrus pėdsakus mano darbuose. Kartu geometrinės figūros yra tarsi civilizacijos mikrokosmas: pavyzdžiui, ant kilimo ar diržo šie raštai išsidėstę organizuota geometrine tvarka, o šiuolaikiniame pasaulyje jie sudaro trapų ir dygliuotą tinklą. Matau, kad juose egzistuoja struktūrinis ryšys su skaitmeniniu pasauliu.

Paroda veikia iki vasario 26 d.