7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ryšių ryškumas ir plyšiai

Žemės ir aplinkos meno paroda Kairėnų botanikos sode

Aleksandra Fominaitė
Nr. 34 (1271), 2018-10-26
Dailė
Elzbieta Jankovska-Bortkevič „Glostymas“. 2018 m.
Elzbieta Jankovska-Bortkevič „Glostymas“. 2018 m.

Apibendrinti Ingos Raubaitės kuruojamos tarptautinės parodos „Ryšiai“ Botanikos sode kūrinius pasirodė gana sudėtinga. Beveik dvidešimties autorių darbus sieja tik kelios bendros gijos: kūrinių teminis laukas (ryšys arba jo nebuvimas) ir tai, kad autoriai – skirtingų sričių profesionalai (tekstilininkai, matematikai, tapytojai ir kt.).

 

Kūrinius galima būtų analizuoti pagal objekto santykį su gamta ir žiūrovu. Svarbus ir kūrinio kontekstas: matomas (jį supanti gamtinė aplinka) ir nematomas (su juo siejamos idėjos). Kuo labiau gilinausi į parodą, tuo daugiau ryšių (ar jų nebuvimo) pastebėjau. Daugybė tų aspektų ir prasmių čia susipynę, nors ribos tarp jų išsiliejusios, kūriniuose aktyviai dalyvauja gaivalai – saulė išblukina, vėjas išblaško, vanduo nuskalbia. O intensyviausiai veikia laikas. Tai dėl jo mainosi medžių lapų ir nendrių spalvos, kyla vis naujų su besikeičiančiomis aktualijomis susijusių asociacijų, o darbai vis labiau nyksta – kas dieną juos pamatai vis kitokius. Paroda gyvena savo gyvenimą gamtos ritmais, tik aktyviai tvarkomame FB puslapyje kūriniai, įamžinti sau palankiausiais rakursais ir optimaliausiomis oro sąlygomis, išliks tokie patys.

 

Tušti paukščių lizdai tekstilininkės Linos Jonikės taip organiškai įvietinti medžiuose (įmedinti?), kad nebūčiau pagalvojusi, jog tai – žmogaus darbas. Subtiliai įkomponuoti, kai kurie vėjo nublokšti (peršasi ir literatūrinė asociacija) objektai autorės siejami su emigracija ir imigracija. Ši tema, žmonių gyvenime neretai turinti tragiškumo atspalvį, gamtoje yra natūrali daugybei gyvūnų ir paukščių. Tad emociškai reaguoti į tuščius lizdus kaip vaizdą ir metaforą galime įvairiai.

 

Politines ir globalias aktualijas atliepiančių kūrinių parodoje, atrodo, daugiausia, tačiau ne visiems pavyksta adekvačiai perteikti mintį. Antai Karolinos Kunčinaitės „Miško apkabinimo jausmu“ peršama mintis, kad masinių miško kirtimų šalyje būtų galima išvengti, jei visi dažniau apsikabintume medį.

 

„Vienas prieš vieną“ autorės iš gausybės sode įmanomų bendravimo su medžiu būdų siūlo į jį žiūrėti atsisėdus ant kėdės. Siekiant sukelti (ar pabrėžti) meilę gamtai, čia sunaudota daugybė šakų. Užsimota „nušauti du zuikius“: atkreipti žiūrovo dėmesį į minėtus kirtimus ir atliepti Marinos Abramovič performansą „The Artist is Present“. Pastarojo pabrėžiamas individualus ryšys šiurkščiai išplėštas iš konteksto (parodų salė, ilgametis veikėjus siejęs intymus santykis, minia, atlikėjos statusas meno pasaulyje ir t.t.) paprasčiausiai pakeičiant atlikėją medžio kamienu.

 

Pavadinimuose sutelkta žinutė kai kurių darbų atvejais nuvilia: norisi žiūrėti įsivaizduojant savaip. Vieno subtilesnių kūrinių „Feedback“ antras pavadinimas „Spam“ atskleidžia autorės nepasitikėjimą savimi. Ar tikrai tiek jau daug meno žiūrovų mėlyną spalvą susieja su „Google“ sistema, o aplinkos meno kūrinys į gamtą „įsibrauna“? Juk brukalas yra ne bet koks dalykas, kuris sutrukdo ar suerzina: juo raginama pirkti prekę ar paslaugą, o parodos objektai su tuo neturi nieko bendra.

 

Taip pat pro akis nepraslysta, kad kai kurie autoriai darbus sukūrė tarsi „patys sau“, ne itin atsižvelgdami į žiūrovo reakciją. Prie tokių priskirčiau „Quadrantm. Veneris (Triangulum)“ – kiek publikoje atsirastų grynos matematikos mėgėjų, pasiryžusių išnarplioti čia įmintą skaičių mįslę, menkai susijusią su aplinka? Tas pats pasakytina ir apie „Nepasiekiamą“, adekvačiausiai matomą tik iš eiliniam žiūrovui neįmanomo paukščio skrydžio. Jį tik išoriškai galima būtų lyginti su „Sala“, stebinančia jau iš tolo matomu formos tyrumu. Kita vertus, ir su „Salos“ žinute galima būtų pasiginčyti – gamtos ir technologijų supriešinimas čia yra idealistiškas, žiūrovui kur kas svarbiau estetinis poveikis: girdėjau apie šį kūrinį atsiliepiant kaip apie „Rafaello“. „Aitvarai“ buvo per dideli ir galėjo judėti tik pučiant labai stipriam vėjui. Kiek lankytojų ryžtųsi atkeliaut vien dėl to?

 

Sėkmingiausi parodoje, mano manymu, tie kūriniai, kurie nieko neragindami, neprimesdami ramiai sau būna. Tai estetiniai objektai, jungiantys įvairius gamtos elementus: orą su medžiais, medžius su žeme, žemės paviršių su gelmėmis. Tokie yra Latvijos menininkų Janio Gutanso-Grasio ir Sandos Zemes darbas „Sankryžos“, lietuvių Domo Ignatavičiaus ir Kristinos Šaltytės „Dimensijos išplėtimas“, Elžbietos Jankovskos-Bortkevič „Glostymas“, Eglės Maskaliūnaitės-Butkuvienės „Jungtis“, Gabrielės Žemaitytės „Esu Žydrasis rutulys, kas aš esu?“, Ievos Černiauskaitės „Kiekvienas esame pasaulis“, Gretos Kardišiūtės-Kardi „Garsas“. Grakščiai įsikomponavę į unikalų gamtos kampelį, šie darbai suteikia progą pasidžiaugti tiksliomis geometrinėmis formomis ir primena kompozitoriaus Raimundo Eimonto mintį: „Juk negali visuomet pjaustyti pasaulio – reikia juo tiesiog pasigėrėti.“

 

Tik atidarant parodą žiūrovai galėjo išgirsti, ką būtent į kūrinius įdėjo patys menininkai. Dabar, parodai besibaigiant, galime stebėti, ką per tuos du mėnesius į kūrinius įdėjo vėjas, saulė, lietus, šaknys, daigai ir kitokie botanikos sode gyvenantys mikroorganizmai. Kitaip nei iš arti, tų subtilių procesų nepastebėtum. Vis dėlto gamtoje veikia ne tik rega ir protas, bet ir daugybė kitų juslių. Neabejoju, kad šiai parodai verta skirti ir laiko, ir pastangų.

Elzbieta Jankovska-Bortkevič „Glostymas“. 2018 m.
Elzbieta Jankovska-Bortkevič „Glostymas“. 2018 m.
Jelena Skulienė, „Feedback“
Jelena Skulienė, „Feedback“
Karolina Kunčinaitė, „Miško apkabinimo jausmas“. 2018 m. I. Raubaitės nuotr.
Karolina Kunčinaitė, „Miško apkabinimo jausmas“. 2018 m. I. Raubaitės nuotr.