Subtiliai paraginti

Atkreipti visuomenės dėmesį į svarbius, kūrybingo žmogaus manymu, joje vykstančius procesus šiais laikais galima įvairiai. Kažkas klijuoja ant miestų lietvamzdžių ir stulpų lipdukus „Go Vegan“, (naiviai) tikėdamasis, kad liepiamoji nuosaka kitos šalies kalba vis dėlto padarys savo darbą. Kažkas nesiviešindamas savanoriauja ligoninėse, budi prie vienumoje paliktų mažų vaikų. Kažkas mosuoja sau daug reiškiančiomis vėliavomis viešose eitynėse didmiesčių alėjomis. O štai menininkė Eglė Narbutaitė, siekdama paliesti (ne tik) jai pačiai svarbias temas, parodoje „Pavėsis“ pasitelkia nepiktą, subtilų humorą ir minimalistines raiškos priemones, paišydama juodu tušu ant baltai nudažytų galerijos sienų.

Eglė Narbutaitė (g. 1988) – iliustratorė, scenografė, performansų, sienų tapybos ir gatvės meno kūrėja – pristato savo kūrinius Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“. Anot menotyrininkės Aistės Kisarauskaitės, „Arkos“ erdvė autorių savotiškai įpareigoja, nes „visas istorinio pastato žavesys yra sunkiasvoris, aktyvus, tykantis užgožti menininką, todėl prie jo tenka derintis kaip prie kaprizingos garsios charakterinių vaidmenų aktorės. Ir priversti šią ponią bendradarbiauti tampa iššūkiu tiek kuratoriui, tiek menininkui.“[1] Prieš eksponuojant sostinėje, dauguma darbų rodyti Šiaulių, Klaipėdos, Radviliškio ir Smilgių (Panevėžio r.) parodinėse erdvėse. Tačiau, kaip sakė pati menininkė per ekskursiją vasario 3 d., ji suabejojusi, ar ten jie parodė visą jos nagrinėjamos problemos mastą. Todėl šalia juodu tušu ant baltų sienų nupieštų, komiksus primenančių didesnėje galerijos salėje rodomų Narbutaitės kūrinių (nors autorė teigia, kad „komiksai kitokie, labiau apgalvoti, o aš tiesiog „maišau“ tekstą ir grafiką; pagrindinis dalykas – leisti pasąmonės srautui tiesiog tekėti per mano ranką, todėl darbuose ir juntama tokia laisva linija“[2]) atsirado ir tokie anksčiau neeksponuoti darbai kaip „Kraštovaizdis“, šiek tiek primenantys legendines Andy Warholo prekių „štampuotes“ (čia jie nėra tokie spalvingi ir vienodi, visų tų kondicionierių, anot Narbutaitės, formuojančių Lietuvos miestų vidinių kiemų vaizdą, prekės ženklai yra skirtingi), taip pat ir reklamos poveikį individui analizuojančios ištisos daiktų, kuriuos įsigyti daugelį įteigia rinkodaros kampanijos, vizualinės sekos.

Parodoje lengvai pašiepiamas šiuolaikinio gyvenimo absurdiškumas, kai perkama ir įsigyjama daug daugiau daiktų, nei žmogus tikrai naudos buityje: tokių kaip riešutų minkštiklis (geriausias jų, anot menininkės, yra paprasčiausias vanduo) ar paltas pietų pertraukai, nieku gyvu nesupainiotinas su daugeliui jau įprastu ponču. Vesdama ekskursiją po parodą autorė prisipažino, kad dalį šių nuostabą keliančių prekių „nusižiūrėjo“ iš internetinės parduotuvės „AliExpress“, kur, pasak jos, yra daug daiktų, kurių mums niekada nereikėjo ir nereikės, bet mintį juos įsigyti aktyviai perša reklama[3]. Lankantis galerijoje ne ekskursijos metu buvo nugirsta atsitiktinė paauglės lankytojos mintis, kad jai vis dėlto žūtbūt reikėtų „kėdės kolonėlės“ ir „pirštinių su prožektoriukais“. Teisybės dėlei knieti priminti, kad daugelyje pasaulio šalių, pavyzdžiui, moterų higienos priemonės vis dar yra papildomai apmokestinamos kaip ne pirmojo būtinumo prekės, – kol kas vienintelė pasaulio šalis, kur šis mokestis neseniai panaikintas, yra Škotija.

Tokių absurdiškų situacijų vaizdavimas menininkei nėra nauja užduotis: jos nuomone, humoras bei ironija labiausiai padeda ir išsakyti kritiką, ir spręsti kylančias problemas. „Šitą kortą visą laiką ir naudoju, nes kuriant turi būti linksma pačiai, dramatiškiausius dalykus galima pateikti per humoro prizmę“, – teigia autorė[4]. Ekskursijos metu ji ne kartą pabrėžė esanti toks pat žmogus kaip ir kiekvienas mūsų: kartais nesusilaikanti nuo bereikalingų daiktų pirkimo, neišvengianti ir ironizavimo dėl tokių lietuviams „šventų“ dalykų kaip poilsis prie jūros („Būsima tautosaka“), mėsos kepimas laisvalaikiu („Šašlai“), atsigaivinimas nuo vasaros karščių vėsoje („Pieno produktų skyrius“). Tiesa, Narbutaitei šios temos susijusios su asmeniškais išgyvenimais: menininkė turi itin šviesią odą, kurią kaipmat nusvilina saulė. Taigi jos požiūris į daugeliui su atsigavimu susijusį gulėjimą pliaže yra nestandartinis: čia jos personažai priversti slėptis po skraistėmis ir palapinėse, dalintis traškučiais su įkyria žuvėdra (gamtos fotografo Mariaus Čepulio teigimu, pajūry vis dėlto dažniausiai susiduriame su kirais) ir apskritai –  prisitaikyti prie aplinkos („Natūrali trauka I, II, II“).

Apžvelgiant menininkės kūrybą, jai itin rūpi jautresnių žmonių, „neįsipaišančių“ į daugumai rūpimas kasdienybės situacijas, problemos: sąmoningai vengdama moralizavimo ir toli siekiančių išvadų ji pabrėžia, kad nesijaučia galinti kuo nors padėti – tiesiog dalindamasi patirtimi kviečia meno žiūrovus įsivaizduoti, ką reiškia atsidurti tokių jautruolių kailyje[5]. Tai liudija ir jos į emocinę suaugusiojo sveikatą besigilinantis muzikos projektas „Bliuvė“[6], kuriame taip pat nestokojama ironijos, humoro ir lietuviams ne itin būdingo požiūrio į jautrumą kaip į asmenybės unikalumo dalį.

Galima būtų teigti, kad pasitelkdama subtilų humorą ir lengvą ironiją Narbutaitė dirba su nepopuliariais požiūriais į pas mus nežinia nuo kada įsišaknijusią tradiciją ar netgi su tautos memais tapusiais mūsų kasdienybės reiškiniais: savo meno kūriniais ji teigia, kad „atostogoms reikia stiprybės“[7], „matavimasis temperatūrom“ (stebint savo lauko termometrą ir teigiant, kad dar niekad jis nerodė tokios žemos arba tokios aukštos temperatūros) tėra vienas iš būdų asmenybei pasireikšti šiame daugialypiame, daugiabalsiame pasaulyje, neturintis nieko bendro su visuomenės primetama panika, o prisitaikyti prie aplinkos nėra silpnybės ženklas – juk, pasak Charleso Darwino, priešingai, nei daugelis turbūt įpratę manyti, „išlieka ne stipriausios ir net ne protingiausios rūšys, o tos, kurios geriausiai prisitaiko prie pokyčių“.

Kalbant apie mūsų kasdienybę, tie pokyčiai – kad ir kaip įtikinėtų TV ekranuose nuolat linksniuojami stabilumo standartai – atrodo neišvengiami net šiuolaikiniame, daug labiau kontroliuojamame pasaulyje. Daug dėmesio skirdama nemalonioms kasdienybės situacijoms parodoje „Pavėsis“ (kuri, ironiška, Vilniuje vyksta tuo metu, kai keliaujantieji pėsčiomis kone kasdien turi slėptis nuo šlapdribos ir sniego), Narbutaitė neslepia ir pati jose neretai dalyvaujanti: atsiduria paplūdimyje vykstančiame mergvakaryje, kur, anot menininkės, turi pripažinti bent jau sau pačiai, kad mūsų Baltijos jūra nėra švari, arba, kaip ir kiti, tempia į savo „urvelį“ tokias nemokamai dalinamas prekes kaip kosmetinių kremų mėginukai, arba naudojasi „AliExpress“ siūlomais riešų rankšluostukais valgydama Lietuvoje užaugintus arbūzus – priešingai nei daugelis turbūt pamanytų, jiems reikia daugiau saulės nei vandens. Savo žmogiškumą parodos autorė nesikuklindama pabrėžė ekskursijos metu, kartu vartodama lietuvių auditorijai gal nelabai įprastas, tikriausiai studijų Londono Kingstono universitete įdiegtas aukštesnės, privilegijuotos visuomenės, vidurinės arba žemesnės klasės sąvokas.

Vis dėlto galima būtų pasidžiaugti, kad šios parodos kūriniais menininkė bent iš dalies atitinka savo pačios propaguojamus reikalavimus: dalis jų (būtent „Kosmetinė“) sukurta naudojant ekologišką, tai yra makulatūrinį, popierių. Kitiems, stambesnio masto darbams vis dėlto teko pasitelkti kitokį, nes „Arkos“ galerijos kambariuose nėra langų, natūralus apšvietimas neįmanomas, todėl rodomiems darbams reikėjo tam tikros kokybės popieriaus, o ekologiškas, pasak pačios autorės, neatitinka tokiai erdvei taikomų standartų. Vis dėlto menininkei šioje parodoje, regis, pavyko išvengti Aistės Kisarauskaitės apžvalgose išryškinto paradokso, kai meno kūriniai, „pretenduojantys kalbėti apie besaikio vartojimo ir industrinės gamybos pavojų mūsų Žemei, apie antropoceną, bevaisę plastiku užterštą ateitį, iš tiesų pagamino... didžiulius kalnus plastiko“[8], kai, anot Lino Bliškevičiaus, „pasidarė įdomu, kokį anglies dvideginio pėdsaką palieka šis projektas [opera „Saulė ir jūra (Marina)“], jo transportavimas į Venecijos bienalę ir vėlesnė jo sklaida pasaulyje“[9]. Juk, pasak Narbutaitės, jai labiau rūpėjo pašiepti tą siaurą, tradicinį požiūrį, kuriuo vadovaudamasis žmogus, nesugebantis savo veiksmų numatyti į priekį, geriausiai būtų iliustruojamas kaip „pjaunantis šaką, ant kurios sėdi“.

Rodos, parodos autorei toks požiūris būtų ir pernelyg tiesmukiškas, ir vis dėlto per siauras, o parodoje „Pavėsis“, mano manymu, kaip tik siekiama atskleisti kuo daugiau niuansų ir kuo labiau nedidaktišką požiūrį į neišvengiamų prieštaravimų kupiną šiuolaikinį pasaulį. 

Paroda veikia iki vasario 11 d.

Galerija „Arka“ (Aušros vartų g. 7, Vilnius)