Nauji filmai – „Rūta“
Regis, sportininkų ir menininkų gyvenimas vis dar yra neblėstantis įkvėpimo šaltinis ne vienam lietuvių kino kūrėjui. Apie sportininkus – ir du pastaruoju metu šalies kino teatruose pasirodę dokumentiniai filmai: Arūno Matelio „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ ir debiutuojančių režisierių Ronaldo Buožio ir Roko Darulio „Rūta“. Arūnas Matelis atvirai idealizuoja savo herojus ir dviračių sporte ieško transcendencijos, o Ronaldas Buožis ir Rokas Darulis renkasi visiškai kitą perspektyvą ir bando parodyti tikrąją, ne „glamūrinę“ plaukikės Rūtos Meilutytės asmenybės ir karjeros pusę, siūlydami iš arčiau susipažinti su bene garsiausia Lietuvos sportininke.
Įspūdžiai iš Berlyno kino festivalio
Šių metų Berlyno kino festivalis įsirėžė gausa vidutiniškų arba kartais net sunkiai pažiūrimų filmų ir tik keletu šviesesnių atradimų (nors nei Małgorzatos Szumowskos, nei Christiano Petzoldo filmus vadinti atradimais liežuvis neapsiverčia). Berlinalėje lankiausi pirmą kartą, todėl nustebino, mano požiūriu, dirbtinai išpūstos programos. Kartais tikrai nesuprasdavau, kaip ir kokiais atrankos kriterijais remiantis vienas ar kitas filmas pateko į programą, kad ir į pagrindinę.
Richardas Brody „The New Yorker“ rašo apie vieną pirmųjų Amerikos kino kritikų, poetą Harry Alaną Potamkiną (1900–1933), kuris per savo trumpą kritiko karjerą suformulavo net ir dabar aktualius teiginius bei principus. Kaip teigia Brody, dėl estetikos ir politikos, formos ir reprezentacijos, tikrovės ir stiliaus sintezės savo kritiniuose tekstuose ir šiandien Potamkinas būtų laikomas pavyzdiniu kritiku.
„Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“
Naują Arūno Matelio filmą „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ ir iki šiol jo garsiausią „Prieš parskrendant į Žemę“ skiria dvylika metų. Būtų galima kalbėti apie pripažinimo, apdovanojimų ir žiūrovų lūkesčių naštą. Tačiau gal būtent dėl tokios ilgos pauzės, kurių režisierius nevengia ir pačiuose savo filmuose, „Nuostabieji lūzeriai“ kuria vieno brandžiausių ir sukaupčiausių pastarųjų metų lietuvių filmų įspūdį, ir ne tik dokumentinio kino erdvėje. Ką jau kalbėti apie tai, kad vien tarptautinės filmavimo komandos sudėtis daro įspūdį (tai bene didžiausias bendros gamybos projektas Europoje, prie filmo kūrimo prisidėjo net aštuonios šalys). Turbūt filmo kūrimo procesas, vadinamoji „virtuvė“ galėtų tapti dar vienu savarankišku filmu.
Amerikiečių rašytojas Douglas Kennedy straipsnyje „Kaip film noir paaiškina Donaldą Trumpą“ britų žurnale „New Statesman“ teigia, kad naujojo Amerikos prezidento nuožmus materialistinis baltojo vyro pasaulėvaizdis nėra naujas. Pasak autoriaus, kamuojamas porinkiminių pagirių, jis iškart prisiminė makartizmo laikotarpiu sukurtą Alexanderio Mackendricko „Saldų sėkmės kvapą“ („Sweet Smell of Success“, 1957), kuris atskleidžia, kad socialinis darvinizmas išlieka amerikietiško gyvenimo būdo varomąja jėga.
Apie Ado Burkšaičio spektaklį „Honey, I’m Home!“
Dar rugsėjo mėnesį programuotojas Adas Burkšaitis „Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programoje „Atvira erdvė“ pristatė spektaklį „Brangioji, aš namie!“ (tikriausiai pabrėžiant amerikietišką spektaklio tapatybę naudojamas pavadinimas anglų kalba – „Honey, I’m Home!“). Dėl vienokių ar kitokių priežasčių spektaklis liko neaptartas. Tikriausiai nereikėtų stebėtis, rugsėjis – premjerų metas, ir dėmesį kur kas labiau traukė tiesiogine žodžio prasme didesni spektakliai, kaip antai „Lokis“ ar „Tartiufas“. Vis dėlto tokie atvejai, kai į teatro sceną įsileidžiamas kito profesinio lauko atstovas, nėra dažni. „Atviros erdvės“ organizatoriai, atrodo, išties bando vadovautis pavadinime nurodytu atvirumo principu. Gal vieną dieną šalies teatro padangėje vietos atsiras režisieriui, neatėjusiam iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos.






Nauji filmai – „Aš Žvaigždė.“
Kad suprastum, kokia nyki yra Lietuvos populiariosios kultūros erdvė, tereikia užmesti akį kad ir į debiutinį Roberto Kuliūno filmą „Aš Žvaigždė.“, kurio pavadinime įsivėlusios rašybos klaidos tik liudija apie ne ten, kur derėtų, dedamus akcentus. Nemanau, kad ištversite filmą iki pabaigos, tuo labiau jog tai – nevykusi amerikiečių komikų Andy Sambergo, Akivos Schafferio, Jormos Taccone muzikinės komedijos „Popžvaigždės istorija: niekada nesustok nepasiduoti“ („Popstar: Never Stop Never Stopping“, 2016) jeigu ne kopija, tai akivaizdus inspiracijos šaltinis. Sakyčiau, pastarajame filme Sambergas ir bičiuliai kultivuoja labai jau specifinį humoro jausmą, kurio subtiliu nepavadinsi. O Kuliūno filme nelieka net šio kad ir berniokiško vulgaraus humoro. Satyrą apie heteroseksualią „žvaigždę“, jos desperatiškus bandymus įtvirtinti mačo įvaizdį ir popkultūros absurdiškumą, banalumą apskritai, siaubingus dainų tekstus (bent jau taip bandau pateisinti filmą) keičia dar vienas lietuvių filmas apie vėlyvą infantilo vyro brendimą. Nesinorėtų dabar užsiiminėti psichoanalize, bet ar jums neatrodo, kad tai kažką sako?
Nauji filmai – „Šventojo elnio nužudymas“
Turiu prisipažinti, niekada nebuvau graiko Yorgoso Lanthimoso filmų gerbėja, nors režisierius turi išties keistą, trikdantį humoro jausmą, kuris kartais gali patraukti dėmesį ir išprovokuoti nervingą juoką. Naujame savo filme „Šventojo elnio nužudymas“ („The Killing of a Sacred Deer“, JAV, Airija, D. Britanija, 2017) Lanthimosas siekia išlaikyti kur kas rimtesnį toną nei, pavyzdžiui, ankstesniame „Omare“, tačiau ir čia matome ne vieną absurdišką sceną su juodojo humoro atspalviais. Nors, atrodo, būtent režisieriaus rimtumas, pretenzingumas, bandymai gąsdinti žiūrovą labiausiai kuria šį humoristinį efektą. Todėl filmas gali palikti juodosios komedijos, sukurtos kuo rimčiausiu veidu, įspūdį.
Pokalbis su Antoine’u Barraud
Sausio pabaigoje Vilniuje lankėsi prancūzų kino režisierius, scenaristas, prodiuseris Antoine’as Barraud. Jis žiūrovams pristatė prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ pagrindinėje programoje rodytą savo antrą ilgametražį filmą „Menininko portretas“ („Le Dos rouge“, 2015), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė vienas įdomiausių šių dienų prancūzų kino režisierių Bertrand’as Bonello. Tikras sinefilas, Barraud gali daugiau kalbėti apie kitų filmus nei apie paslėptas savo filmų prasmes.
Nauji filmai – „Grąžinti nepriklausomybę“
Moralinis jaunimo balsas, komikas Olegas Šurajevas sako, kad „Grąžinti nepriklausomybę“ – universali, viena geriausių komedijų Lietuvos istorijoje. Akivaizdu, kartais net komikams ar save tokiais laikantiems pritrūksta autoironijos. Filmo idėjos ir scenarijaus autorius, panašiai kaip ir prieš metus pasirodžiusios „Emilijos iš Laisvės alėjos“ kūrėjai, per daug nesikuklindamas sako sukūręs šventinį filmą valstybės šimtmečio proga. Regis, filmai tautinių ar valstybinių švenčių proga tuoj taps tradicija. Keisčiausia, kad tuo užsiima jauni, progresyviais save laikantys socialinių tinklų veikėjai ir kino kūrėjai.
