Autorius: Ilona Vitkauskaitė

Ilona Vitkauskaitė

Spektaklis „Mūsų namai“ festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“

Šių metų „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio organizatoriai buvo pasiryžę lankytojus supažindinti su Kitu. Juo gali būti įvardyti visi, nepatenkantys į dominuojančios Vakarų, heteroseksualaus baltaodžio vyro kultūros rėmus. Žinoma, klausimas, kiek tas Kitas scenoje išlieka kitoniškas, nes dažniausiai yra tiesiog kolonizuojamas, nugrimuojamas, „įkomponuojamas“ pagal visas konvencijas ar stereotipus, kad būtų lengvai priimtas (t.y. perkamas) plačiosios visuomenės ar bent jau teatro mėgėjų ir žinovų. Į tokį Kitą be didesnių trukdžių galima paganyti akis, jam su ovacijomis paploti.

Ilona Vitkauskaitė

Šiais metais Kanų festivalio konkursinėje programoje puikuojasi ir kino maištininko Jeano- Luco Godard’o filmas „Vaizdų knyga“ („Le Livre d’image“). Kai visi Kanuose dar pakavo prabangius apdarus naujausios Godard’o provokacijos premjerai, Bilge Ebiri straipsnyje „Diena, kai jie atšaukė Kanus“, publikuojamame „The Village Voice“, prisiminė 1968-uosius. Tais metais Kanai prasidėjo išskirtinių politinių neramumų įkarštyje.

Ilona Vitkauskaitė

Apie nepriklausomybės kino rinktinę „Nojaus arka“

Minint valstybės atkūrimo šimtmetį, „Skalvijos“ kino centre jau kuris laikas vyksta nepriklausomybės kino rinktinės „Nojaus arka“ peržiūros. Kaip galime suprasti iš retrospektyvos pavadinimo, jos išeities tašku pasirinktas Rimtauto Šilinio dokumentinis filmas „Nojaus arka“ (1988), nors pirmieji seansai buvo skirti tarpukario kronikai. Kino rinktinėje taip pat buvo galima pamatyti permainų laikotarpiu debiutavusios vadinamosios lūžio kartos filmus – Šarūno Barto „Tris dienas“ (1991), Arturo Jevdokimovo „Aukštyn upe“ (1992), Audriaus Stonio „Antigravitaciją“ (1995), iki šiol aktualią Algimanto Maceinos „Juodą dėžę“ (1994), rečiau rodomus Andriaus Šiušos „Ir jis pasakė jums sudie“ (1993), Audriaus Juzėno debiutinį ilgametražį „Rojuje irgi sninga“ (1994), Algimanto Puipos „Ir ten krantai smėlėti“ (1990), taip pat Giedrės Beinoriūtės „Vulkanovką. Po Didžiojo kino“ (2005), Oksanos Burajos „Dienoraštį“ (2002) ir kitus daugiau ar mažiau nuskambėjusius filmus.

Ilona Vitkauskaitė

Įspūdžiai iš „goEast“ kino festivalio

Vysbadene, viename seniausių Europos kurortų, patenkančių į turtingiausių Vokietijos miestų dešimtuką, balandžio 18–24 dienomis aštuonioliktą kartą vyko Rytų ir Centrinės Europos kinui skirtas festivalis „goEast“.

Ilona Vitkauskaitė

Žurnale „Bomb“ spausdinamas Steve’o Macfarlane’o pokalbis su argentiniečių kino režisiere Lucrecia Martel, kurios naujausias filmas „Zama“ (2017) rodytas ir „Kino pavasaryje“.

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Telma“ ir „Šventa vieta“

Joachimas Trieras naujausiame savo filme „Telma“ („Thelma“, Danija, Prancūzija, Norvegija, Švedija, 2017) rodo, kad bręstančios moters seksualumas gali būti visa naikinanti grėsmė aplinkiniams. Trieras renkasi klasikiniam siaubo kinui būdingą moters seksualumo temą, tik, kaip jau dabar įprasta, sukeičia tam tikras taisykles, pavyzdžiui, pagrindinė veikėja filme nėra „nubaudžiama“, t.y. nužudoma ar kitaip sužalojama, bet atvirkščiai – apdovanojama.

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Floridos projektas“

Nors amerikietis Seanas Bakeris kine nėra naujokas, tarptautinio dėmesio jis sulaukė tik po filmo „Mandarinas“ (2015), nufilmuoto mobiliojo telefono kamera. Tačiau ne faktas, kad filmas sukurtas naudojant „iPhone“, buvo svarbiausias, nors, žinoma, tai suteikė „Mandarinui“ tam tikro žavesio, bet tai, su kokia energija, empatija ir humoru papasakota istorija apie žmones, gyvenančius visuomenės paraštėse. Naujausiame filme „Floridos projektas“ („The Florida Project“, 2017) Bakeris siekia išlaikyti tą patį energijos, autentiškumo lygį, dialogų intensyvumą ir personažų žavesį, tačiau telefono kamerą iškeitė į 35 mm kino juostą, Los Andželo gatves – į skurdžius Orlando, kuriame įsikūręs garsusis Disnėjaus pramogų parkas, pakelės motelius. O ironiškas filmo pavadinimas (Floridos projektu Waltas Disney’us vadino savo statomą pramogų parką) nurodo, kad kapitalistinė visuomenė neapsieina be aukų, kurias mielai norėtume pamiršti ir netrukdomi pasinerti į infantilią Disneilendo pasaką.

Muni, kurią vaidina nepakartojamoji Brooklynn Prince, yra šešerių mergaitė. Jos namai – pigaus motelio, nudažyto akį rėžiančia violetine spalva ir pavadinto „Stebuklinga pilimi“, kambarys. Visai nemagiškoje pakelės užkandinių, prekybos centrų, suvenyrų parduotuvių ir automobilių stovėjimo aikštelių erdvėje, kuri filme kartais atrodo siurrealistinė, neprižiūrimi suaugusiųjų Muni ir jos bičiuliai leidžia vasaros atostogų dienas. Tačiau ši ekonominė dykvietė Disnėjaus pasaulio, apie kurio egzistavimą sužinome tik iš pravažiuojančių turistų kalbų ir tolumoje leidžiamų fejerverkų, šešėlyje tampa vaikų rojumi. Muni ir jos jaunutė bedarbė mama Hali (Bria Vinaitė), kuri elgiasi labiau kaip sesuo, gyvena šia diena, nes ateitis, kaip galime suprasti, pernelyg neaiški. Hali bando uždarbiauti nelegaliai pardavinėdama kvepalus turistams, nors, atrodo, daugiausia laiko leidžia rūkydama marihuaną ir žiūrėdama televizorių. Vėliau, kad galėtų išlaikyti save ir dukrelę, ji imsis drastiškesnių būdų užsidirbti.

Ilona Vitkauskaitė

Mačiau „Kino pavasaryje“

Kad bendras gyvenimas kartu gali būti be galo sudėtingas ir, žinoma, turėti savų privalumų, galime suprasti iš Łukaszo Rondudos filmo „Meilės širdis“, kurio centre – audringi šiuolaikinių lenkų menininkų Wojciecho Bąkowskio ir Zuzannos Bartoszek santykiai. Nors su dokumentika filmas tikrai neturi nieko bendra. Kai susiduria dvi dominuojančios, į narcisizmą linkusios asmenybės, kurios net išoriškai yra panašios (gal tai dar viena narcisizmo forma, vienas kitame jie mato savo paties atspindį?), nieko gero nelauk. Filmo personažai (juos įkūnija Justyna Wasilewska ir Jacekas Poniedziałekas) konkuruoja, vienas kitą emociškai kankina ir kartu įkvepia ar net „skolinasi“ vienas kito idėjas. Kasdienis gyvenimas ir kūryba susimaišo. Filme pasakojama tikra šiuolaikinė meilės istorija, pavyzdžiui, poligamija čia tik „pakursto“ santykius, nėra joks tabu, bent jau iš Bąkowskio pusės, nes Zuzanna pavydi net lenkų kino klasikos – Władysławo Pasikowskio „Šunų“ – herojei. Taip pat „Meilės širdis“ rodo, iš kokios „medžiagos“ atsiranda dažnai keiksnojamas šiuolaikinis menas. Užuot su molbertais ėję į pievas ar miškus, ieškoję įkvėpimo vidiniuose išgyvenimuose, Zuzanna ir Wojciechas įkvėpimo eina ieškoti į prabangų prekybos centrą, lempų skyrių. Stilizacija, preciziškomis kompozicijomis pasižyminti „Meilės širdies“ forma prilygsta ekscentriškai filmo temai, beje, filme girdime paties Bąkowskio kurtą muziką.

Konkursinėje „Europos debiutų“ programoje rodomas Bertrand’o Mandico filmas „Laukiniai berniukai“ pirmiausia išsiskiria savo atvirai naudojama kempo (camp) estetika. Kalbant apie filmą tikriausiai būtų galima pateikti daugybę ne tik kinematografinių įtakų: čia ir Williamas S. Burroughsas, Guy Maddinas, Walerianas Borowczykas, apie kurį daugiausia kalba pats režisierius. Penki XX a. pradžios aukštuomenės berniukai, kuriuos, beje, vaidina moterys, užvaldyti gaivališkų jėgų ir paveikti alkoholio, padaro žiaurų nusikaltimą. Už tai juos nusprendžiama perauklėti. Atiduoti į paslaptingo kapitono rankas berniukai patenka į negyvenamą salą, kuri, pasirodo, yra tikras seksualinių malonumų rojus. Čia vykdoma tikrai netradicinė perauklėjimo programa – berniukai paverčiami moterimis.

Ilona Vitkauskaitė

Tadas Friendas „The New Yorker“ rašo apie amerikiečių reperį, dainininką, rašytoją, komiką, aktorių Donaldą Gloverį, daugeliui tikriausiai geriau žinomą sceniniu pseudonimu „Childish Gambino“. Šių metų „Grammy“ apdovanojimuose jo albumas „Awaken, My Love!“ ir singlas „Redbone“ nominuotas penkiose kategorijose, 2017 m. jis taip pat pelnė „Auksinių gaublių“ ir „Emmy“ statulėles geriausiam aktoriui (taip pat „Emmy“ už režisūrą) savo kuriamame televizijos seriale „Atlanta“, juodojoje egzistencinėje komedijoje apie juodaodžių gyvenimą.

Ilona Vitkauskaitė

Mačiau „Kino pavasaryje“

Robino Campillo „120 dūžių per minutę“ pasakoja apie Paryžiaus „ACT UP“ judėjimą, kovojusį su visuomenės, valdžios organų ir farmacijos koncernų abejingumu AIDS epidemijos akivaizdoje 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Tai filmas apie žmones, kurie sąmoningai politiką patyrė pirmuoju asmeniu