Autorius: Ilona Vitkauskaitė

Ilona Vitkauskaitė

Straipsnyje „Sight & Sound“ Johnas Berra supažindina su penkiomis ryškiausiomis Kinijos aktorėmis nuo Šanchajaus „aukso amžiaus“ iki šių dienų: Ruan Lingyu, Li Lili, Gong Li, Zhou Xun ir Zhao Tao. Pastaroji geriausiai žinoma iš vaidmenų, sukurtų Jia Zhangke filmuose. Kaip ir dauguma nacionalinių kino industrijų, Kinijos kinas garsėja savo aktorėmis, kurių ekrano tapatybės neatsiejamos nuo socialinės atmosferos ir įkūnija savo laiko žiūrovų fantazijas bei nerimą. Nors filmų gamyba Kinijoje buvo pradėta jau 1905 m., tikros kino žvaigždės iškilo tik 4-ajame dešimtmetyje. Kairiųjų judėjimui įgyjant pagreitį, aktorėms Ruan Lingyu, Li Lili, Lumin Lu, Yuan Meiyun, Chen Yumei ir Hu Die atsirado nemažai galimybių atsiskleisti socialiai angažuotuose filmuose. 1933-iųjų apklausoje, renkant populiariausią kino žvaigždę, Hu Die buvo išrinkta pirmąja „kino karaliene“, po metų surengtoje apklausoje jos titulą perėmė Chen Yumei. Tačiau dabar dėl vaidmens „Deivėje“ (1934) su šiuo laikotarpiu tapatinama Ruan Lingyu, o Li Lili geriausiai žinoma dėl bendradarbiavimo su režisieriumi Sun Yu (filmai „Sporto karalienė“, 1934, „Didysis kelias“, 1934). Kitų aktorių karjera, pavyzdžiui, Shangguan Yunzhu („Daugybė žibintų“, 1948, ir „Varnos ir žvirbliai“, 1949), apėmė tiek pirmąjį (4-asis dešimtmetis), tiek antrąjį (5-ojo dešimtmečio pabaiga) Kinijos kino „aukso amžių“. Prieš pat radonųjų pergalę sukurto Fei Mu filmo „Pavasaris mažame miestelyje“ (1948) pagrindas buvo intensyvi Wei Wei vaidyba: jos veikėja blaškosi tarp ištikimybės neįgaliam vyrui ir jausmų netikėtai pasirodžiusiai vaikystės meilei.

Ilona Vitkauskaitė

Straipsnyje „Sight & Sound“ Alexander Jacoby supažindina su dešimt ryškiausių japonų kino „aukso amžiaus“ aktorių. „Jeigu norite ką nors pasakyti apie Japoniją, turite sutelkti dėmesį į moterį“, – sakė aktorė Hidari Sachiko. Daugelis kanoninių japonų filmų – tai moterų patirčių studijos, ypač pirmaisiais pokario dešimtmečiais. Šiuo laikotarpiu kurtų filmų grožis ir subtilumas daugiausia priklausė nuo puikių aktorių, kurių sodrūs, niuansų kupini vaidmenys padėjo atskleisti, ką reiškė būti moterimi dramatiškų socialinių transformacijų akivaizdoje. Kaip teigia kino istorikai Josephas Andersonas ir Donaldas Richie, japonų kinas – tai vyrų režisierių kinas, tačiau jį nulėmė filmuose vaidinusių aktorių asmenybės, jos buvo kūrėjos ir interpretuotojos. Juk neįmanoma galvoti apie Yasujiro Ozu kiną neprisimenant švelnios Setsuko Haros šypsenos, arba apie Mikio Naruse kiną be Hideko Takamine trapaus ryžto ir emocinio gylio. Net viską kontroliuoti filmavimo aikštelėje mėgęs režisierius Kenji Mizoguchi apie aktores Isuzu Yamada ir Kinuyo Tanaka yra sakęs, kad nebuvo jokios prasmės bent kiek koreguoti jų vaidybą. Jis tegalėjo pritarti moterų vaidybos stiliui ir rasti tinkamą ritmą jų judesiams.

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Veidai kaimai“

Nuo debiutinio 1955-ųjų vaidybinio filmo „Miestelis La Pointe Courte“ („La Pointe Courte“) iki naujausio dokumentinio „Veidai kaimai“ dauguma Agnès Varda filmų (o jų daugiau nei penkiasdešimt) – apie paprastus žmones. „Nemėgstu filmuoti žmonių, turinčių galią. Mane daug labiau domina maištautojai, žmonės, kovojantys už savo gyvenimą“, – sako Varda ir priduria, kad paprastų žmonių nuostabūs veidai ir nuostabios istorijos, jie turi būti pamatyti ir išklausyti. Juokais vadinamos prancūzų Naujosios bangos senele (tokį titulą Varda gavo vos perkopusi trisdešimt) Varda kūryba išsiskiria unikaliu požiūriu, filmavimo technikų įvairove, stiliaus ir politiniu filmų komentaru. Ji ne tik kūrė avangardišką prancūzų Naujosios bangos kiną, bet iki šiol išlieka viena originaliausių nepriklausomo kino kūrėjų. Režisierės filmografijoje –vaidybiniai ir dokumentiniai filmai, kurių neįmanoma nei priskirti vienam ar kitam žanrui, nei galiausiai nubrėžti aiškią ribą tarp fikcijos ir tikrovės. Tačiau juos visus vienija autorės asmenybė. Varda būdingas šioks toks anarchizmas, išlaisvinantis noras surasti įkvėpimą ir net grožį tame, kas tradiciškai gali būti atmetama kaip grubu, negražu, kasdieniška.

Ilona Vitkauskaitė

Naujojo Baltijos kino konkursas „Scanoramoje“

Pradėsiu nuo statistikos. „Scanoramos“ konkursinėje Naujojo Baltijos kino programoje šiais metais pristatyti penki lietuvių režisierių, penki latvių ir estų filmai, tarp jų – trys animaciniai, vienas dokumentinis ir šeši vaidybiniai trumpo metražo filmai. Šių metų programa – tikriausiai viena silpniausių pastarųjų metų programų. Išryškėjęs bruožas – dažniausiai gana padori ar net kokybiška techninė filmų pusė, „raštingi“ operatorių darbai, įtikinama aktorių vaidyba. Tačiau siužetai, pasakojamos istorijos, tai, kaip jos pasakojamos, tiesiog neįdomūs, nes istorijos dažniausiai vienplanės; užsižaidžiama forma, kamera ir jos judesiu, muzika tarsi bandant „užtušuoti“ tvyrančią už siužeto tuštumą. Pasakojamos madingos, ne kartą matytos istorijos ir bandoma jas pateikti kaip savas. Žinoma, programoje būta išimčių. Manau, esminė bėda ta, kad režisieriai patys sau rašo scenarijus ir nors jų režisūra daugiau ar mažiau gali būti pakenčiama, pasakojamos istorijos tiesiog kelia nuobodulį. Juk ne kiekvienas režisierius gali būti scenaristas.

Ilona Vitkauskaitė

Nicolas Rapoldas iš „Film Comment“ kalbasi su amerikiečių dokumentinio kino kūrėju Errolu Morrisu apie naujausią režisieriaus projektą – 4 valandų, 6 serijų televizijos miniserialą „Wormwood“, kurio premjera įvyks gruodžio 15 d. „Netflix“ internetinėje televizijos platformoje. Morrisas vėl gręžiasi į Šaltojo karo epochą. Dokumentinio ir vaidybinio kino ribas peržengiantis serialas pasakoja apie Ericą Olsoną ir jo tėvą karo mokslininką Franką Olsoną, kuris paslaptingomis aplinkybėmis 1953 m. žuvo iškritęs pro Manhatano viešbučio langą.

Ilona Vitkauskaitė

Lietuviškos „Scanoramos“ premjeros – „Drugelio miestas“

Olga Černovaitė debiutiniu ilgametražiu dokumentiniu filmu „Drugelio miestas“ (Airija, Belgija, Danija, 2017) gręžiasi į Visaginą ir jo gyventojus, kurie viešojoje erdvėje jau ne vienus metus dažniausiai minimi dėl savo (ne)ištikimybės ar simpatijų vienai kaimyninei valstybei. Kaip teigia rusų kilmės režisierė, į šį jauniausią Lietuvos miestą, įkurtą Ignalinos atominės elektrinės darbuotojams iš visos Sovietų Sąjungos apgyvendinti, ir suprojektuotą drugelio sparnų formos (dalis miesto taip ir nebuvo pastatyta), ją atvedė asmeninės patirtys, susijusios su tapatybės paieškomis, ir noras sukurti filmą apie rusų tautinę mažumą Lietuvoje. Černovaitę sudominęs visaginiečių, kurių daugumą sudaro rusai (taip pat gyvena baltarusiai, ukrainiečiai, totoriai, o rusų kalba išlieka lingua franca), tapatumo klausimas. Kaip Visagino gyventojai suvokia save ir santykį su savo kilme ir gyvenamąja vieta? Kaip jie geba tai suderinti? Klausimai intriguojantys ir verti dokumentininko kameros. Jei manęs neapgauna atmintis, jie nekelti nei dokumentiniame, nei vaidybiniame lietuvių kine (turiu omenyje filmus apie tautines mažumas ir jų tapatybinius klausimus).

Ilona Vitkauskaitė

Helovino proga internetą užtvindė geriausių siaubo filmų „topai“ ir kitokie sąrašai, kurie jų sudarytojams siejasi su siaubu (pvz., 10 geriausių filmų apie mirtį).

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“

Debiutiniame Alejandro Amenábaro filme „Tezė“ (1996) kino profesorius paskaitoje rėžia aistringą kalbą, kad ispanų kinas atgims tada, kai duos žiūrovams tai, ko šie trokšta. Vėliau paaiškėja, kad jis – vienas iš nelegalaus snuff kino (eksploatuojančio realius kankinimų, mirties vaizdus) kūrėjų.

Ilona Vitkauskaitė

Moterų filmai Gdynės lenkų vaidybinių filmų festivalyje

Šių metų Gdynės kino festivalyje išties daug dėmesio buvo skirta moterų filmams. Pagrindinėje konkursinėje programoje – penki moterų režisierių filmai iš septyniolikos (ir du sukurti bendradarbiaujant).

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Nocturama“

Jau savo kino karjeros pradžioje prancūzų režisierius Bertrand’as Bonello pelnė provokatoriaus, „ekstremisto“ statusą. Daugumos jo filmų išeities taškas – įvairiausio plauko obsesijos (žinoma, dažniausiai seksualinės) ir iš to kylanti vidinė personažų frustracija – pornografinių filmų režisieriaus vis neapleidžia idée fixe iš pornografijos sukurti meną („Pornografas“); kunigas namo rūsyje įkalina ir seksualiai išnaudoja transseksualą („Tirezijas“); „amžinosios“ profesijos – prostitucijos – kasdienybė ir „nekaltojo“ amžiaus pabaiga „Prisiminimuose iš viešnamio“; be galo garsus, tačiau tiek pat vienišas, atitrūkęs nuo realybės, beprotybėje ir narkotikuose paskendęs dizaineris filme „Sen Loranas. Stilius – tai aš“.

Nors iš pirmo žvilgsnio tyrinėja visiškas socialines marginalijas, tamsiausius žmonių elgesio ir (pa)sąmonės kampus, „įkalina“ savo personažus epochos interjeruose ar rūsiuose, Bonello (jis dažniausiai ir scenarijų bendraautorius) niekada nepraranda sąlyčio su vaizduojamo laiko dvasia – ar per estetines nuorodas (impresionistų tapyba „Prisiminimuose iš viešnamio“), ar galiausiai per pačių personažų psichologiją, jų nuogąstavimus dėl išgyvenamo laiko – išorinio laiko nuorodų gausu ir filme apie Saint-Laurent’ą. Jau „Pornografe“ Jeano-Pierre’o Léaudo vaidinamas pagyvenęs, net kiek apgailėtinas režisierius reiškia sentimentus „neįvykusiai“ Gegužės revoliucijai ir išblėsusioms revoliucinėms aspiracijoms. Todėl, manau, nereikėtų stebėtis ir „Nocturamos“ atsiradimu, ypač po tokios daug žadėjusios akcijos kaip Volstryto okupacija aušros ir greito saulėlydžio tikrovėje. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad pats Bonello – 7-ojo dešimtmečio, kai žmonės dar tikėjo alternatyvos galimybe, kūdikis. Regis, naujausiame savo filme jis nusprendė stoti akis į akį su modernybe ir grynu veiksmu.