7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Žvilgsnis į posovietinių šalių kiną

Įspūdžiai iš „goEast“ kino festivalio

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 17 (1254), 2018-04-27
Kinas
„Sveta“
„Sveta“

Vysbadene, viename seniausių Europos kurortų, patenkančių į turtingiausių Vokietijos miestų dešimtuką, balandžio 18–24 dienomis aštuonioliktą kartą vyko Rytų ir Centrinės Europos kinui skirtas festivalis „goEast“. Šių metų festivalio konkursinėje programoje buvo galima pamatyti septyniolika filmų, tarp jų – naujausią Mártos Mészáros juostą „Šiaurės pašvaistė“ („Aurora Borealis“, 2017), Andrzejaus Jakimowskio „Kartą lapkritį“ („Pewnego razu w listopadzie“, 2017), „Sidabrinį lokį“ jau spėjusį pelnyti Małgorzatos Szumowskos „Veidą“ („Twarz“, 2017) bei Mindaugo Survilos „Sengirę“ ir Eglės Vertelytės „Stebuklą“. Taip pat festivalyje surengtos dvi retrospektyvos: rusų režisieriaus Boriso Chlebnikovo filmų (įdomu tai, kad „Portreto“ programoje pristatomos jaunų, dar tikrai ne kūrybos saulėlydyje esančių režisierių filmų retrospektyvos) ir „Praha 1968“, skirtą Prahos pavasario įvykiams, jų istorinei reikšmei ir socialiniam bei politiniam klimatui, atsispindinčiam to meto filmuose.

 

Į festivalio programą taip pat įėjo simpoziumas „Hibridinės tapatybės – Baltijos šalių kinas“ ir filmų peržiūros, skirtos Lietuvos, Latvijos ir Estijos kinui, jo tradicijai, nacionalinio bei kultūrinio identiteto paieškoms. Simpoziumas tapo galimybe festivalio žiūrovams susipažinti su regiono kino istorija (dauguma rodytų filmų – sovietinio autorinio kino pavyzdžiai), o simpoziumo dalyviams, kino tyrėjams susitikti bene pirmą kartą. Klasika lieka klasika, ji festivalyje buvo gana entuziastingai sutikta (bene daugiausia liaupsių kaip neatrastas šedevras sulaukė Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos filmas „Jausmai“), tačiau kokį įspūdį apie Rytų ir Vidurio Europos (ir ne tik) dabartį galima susidaryti iš festivalyje rodytų filmų?

 

Ilgas laimingas gyvenimas ir ledi Makbet Kazachstane

 

Nors gimė ir augo Maskvoje, Borisas Chlebnikovas neretai gręžiasi į letargišką Rusijos provincijos gyvenimą posovietinės transformacijos akivaizdoje, o jo personažai  – nekalbūs, net kiek vaikiškai besielgiantys, emociškai nesubrendę vyrai iš provincijos arba „pabėgėliai“ iš miesto, vienaip ar kitaip bandantys susitvarkyti gyvenimą. Toks yra ir Saša „Ilgame laimingame gyvenime“ („Dolgaja sčastlivaja žizn“, 2013), kuriam pabodo bejausmis gyvenimas mieste ir jis, nusprendęs tapti ūkininku, persikelia į kaimą šalies šiaurėje. Tačiau netrukus vietinės valdžios organai ima spausti Sašą (jį vaidina Chlebnikovo kino „veidu“ jau tapęs Aleksandras Jacenka), kad jis, gavęs kompensaciją, pasitrauktų iš nuomojamos žemės ir grįžtų gyventi į miestą. Akivaizdu, kad toks pasiūlymas ūkininko nesužavi, juo labiau, įkvėptas savo darbininkų revoliucinių nuotaikų, Saša nusprendžia pasilikti ūkyje ir pasipriešinti vietos verslininkų-nusikaltėlių ir valdžios spaudimui. Vyras susiduria su klasikiniu pasirinkimu: asmeninis gėris (gyvenimas su mylimąja mieste) versus bendruomeninis. Jacenkos personažas renkasi pastarąjį, bet pasirodo, kad bendruomenė buvo tik graži iliuzija. Galiausiai Saša lieka vienas ir kaip tikras „laukinių Vakarų“ herojus stoja akistaton su savo priešais, tačiau yra nepajėgus keisti korumpuotos santvarkos ar galų gale bent jau išspręsti savo problemų.

 

Chlebnikovas filme sufleruoja, kad tiek utopinės bendruomenės, tiek idealisto žydromis akimis laukia liūdna pabaiga. Įdomu, kad filmas kuriamas kaip atvira Fredo Zinnemanno vesterno „Vidurdienis“ („High Noon“, 1952) parafrazė (todėl tokie svarbūs yra iškalbingi, nelaimę pranašaujantys operatoriaus Pavelo Kostomarovo filmuojami peizažai), tik niekšai „Ilgame laimingame gyvenime“, keliantys grėsmę kaimelio gyventojams ir nusistovėjusiai socialinei tvarkai, – naujieji Rusijos „verslininkai“ ir korumpuota valdžia.

 

Visiškai kitokią heroję rodo kazachų režisierė Žana Isabajeva filme „Sveta“ („Sveta“, 2017), kuriame neprofesionali aktorė Laura Koroliova vaidina motiną, dėl savo ir šeimos gerovės pasiryžusią padaryti bet ką, net žudyti. „Dogmos“ stiliumi nufilmuota „Sveta“ pasakoja apie vaikų namuose užaugusią moterį, kuri sužino, kad po dviejų savaičių, jei nebus sumokėtos skolos, bankas konfiskuos jos butą. Netrukus ji atleidžiama ir iš darbo, o Svetos vyras nerodo jokios iniciatyvos imtis bent kokių veiksmų, kad šeima neatsidurtų gatvėje. Moteris nusprendžia viską perimti į savo rankas: pradeda visais (net policija) be jokių skrupulų manipuliuoti ir tampa žmogžude, organizuoja vyro senelės nužudymą, nuodija vaikus. Tam tikra prasme Isabajevos  rodoma tikrovė galėtų būti atpažįstama (ekonominis nesaugumas, moteris priversta prisiimti visą atsakomybę už šeimą), tačiau neprofesionalių aktorių vaidyba ir režisierės negebėjimas su jais dirbti kuria mėgėjų teatro įspūdį, nepadeda nei makabriškas filmo scenarijus, nei pati Sveta, labiau primenanti ne socialinės dramos, o siaubo kino heroję.

 

Nacionalizmo atgimimas

 

Naujausiame filme „Kartą lapkritį“ („Pewnego razu w listopadzie“, 2017) Andrzejus Jakimowskis savo kino poeto reputaciją bando papildyti kur kas politiškesne pozicija. Čia jis kalba apie šiuolaikinę Lenkiją, jos radikaliai susiskaldžiusią, abejingą, nesolidarią visuomenę, kurioje viršų ima privataus kapitalo interesai bei bankų savivalė ir net jos šviesuomenė negali jaustis saugi. Buvusi mokytoja (Agata Kulesza) ir jos sūnus Marekas (Grzegorz Palkowski), teisės studentas, antstolių iškeldinami iš namų ir tampa benamiais. Dėl institucinio abejingumo ir dėl to, kad Kuleszos veikėja priglobė benamį šunį, jie niekaip negali rasti net kur praleisti naktį (nes gyvūnų teisių šalyje nėra, o žmogus savo teisių gali lengvai netekti, kaip filme sako vienas iš personažų). Galiausiai veikėjams pagalbos ranką ištiesia anarchistai, įsikūrę nenaudojamame ligoninės pastate, tačiau jie tampa lapkričio 11-osios nacionalistų eitynių, kurios šiurpina tiek užsienio spaudą, tiek pačius lenkus ir Andrzejų Jakimowskį, taikiniu. Režisierius naudoja dokumentinius eitynių kadrus, filmuotus 2013 metais. Jie ir tapo filmo išeities tašku: iš pradžių buvo nufilmuoti dokumentiniai kadrai, po to režisierius ir grupė atliko žurnalistinį tyrimą, kurio pagrindu kūrė scenarijų.

Filmu „Kartą lapkritį“, turint omenyje kad ir simbolinę pabaigą, kai užsibarikadavę jaunuoliai klausosi nacių skanduočių, Jakimowskis aiškiai sako, kad vis labiau į dešinę krypstančioje valstybėje paskutinis žmogiškumo ir solidarumo bastionas – kairiųjų pažiūrų žmonės. Nors filmą galima kaltinti didaktiškumu, kitais trūkumais (pvz., fragmentiška temų plėtote, publicistiškumu), nesutikti su Jakimowskio požiūriu ir pilietine pozicija sunku.

 

Pamišėliai keliuose ir Putino ideologija

 

Vienas įdomiausių festivalyje matytų eksperimentų – debiutuojančio režisieriaus Dmitrijaus Kalašnikovo atrastos medžiagos dokumentinis filmas „Kelio filmas“ („Doroga“, 2016), rodytas „Bioskopo“ programoje, akcentuojančioje naujas Rytų ir Vidurio Europos kino tendencijas. „Kelio filme“ Kalašnikovas montuoja „YouTube“ rastus vaizdo įrašus, kuriuose Rusijos vairuotojai vaizdo registratoriais fiksuoja žadą atimančias automobilių avarijas, krintančius lėktuvus, konfliktinių situacijų kelyje sprendimo ypatumus ir kitus dramatiškus, komiškus ar tiesiog protu sunkiai suvokiamus įvykius. Pirmoji filmo pusė tikrai prikaustė dėmesį: čia ir kelyje apsiverčiantys sunkvežimiai, degantys miškai, mašinos, skriejančios viena į kitą ar elektros stulpus, šokinėjantys ant mašinų pamišėliai, lakstantys su kirviais vairuotojai, meškos kelyje – grynas katastrofų kinas. Tačiau režisierius užsižaidžia išties intriguojančia medžiaga ir kuria tiesiog reginį, o ir montažui trūksta logikos, t.y. filmas montuojamas labai laisvai, įpusėjus epizodai pradeda kartotis ir tada supranti, kad Kalašnikovui pritrūko konceptualesnio požiūrio, struktūros, apibendrinimo. 

 

Maksimas Pozdorovkinas taip pat rastos medžiagos filme „Mūsų naujasis prezidentas“ („Our New President“, 2018), dinamiškai ir ironiškai montuojamame iš „YouTube“ vaizdo įrašų ir televizijos naujienų reportažų, elgiasi išmintingiau – filme jau atsiranda aiški struktūra, o su ja ir temos. Pozdorovkinas rodo, kaip veikia Rusijos ideologijos mašina, pasirinkęs turbūt dabar jautriausią Vakarams temą – Donaldo Trumpo rinkimus ir jų „nušvietimą“ Kremliui pavaldžioje žiniasklaidoje. Filme brėžiamos paralelės tarp Ostankino televizijos bokšto reikšmės sovietmečiu ir dabar, rodoma ideologizuotų, atvirai Trumpui palankių „naujienų“ įtaką rusams – čia ir dainos, vaikų sveikinimai, būrėjų pranašystės – ir, žinoma, ką visa tai sako apie Putino vaidmenį Amerikos rinkimuose. „Mūsų naujasis prezidentas“ rodo, kaip žiniasklaida gali „parduoti“ lyg tikrovę paaiškinančią tiesą įvairiausio plauko konspiracines teorijas (pvz., viename kurioziškiausių filmo epizodų sakoma, kad politikę Hillary Clinton prakeikė Ukoko princesės mumija) ir kaip nuo jos priklauso mūsų tikrovės suvokimas.

„Sveta“
„Sveta“
„Kartą lapkritį“
„Kartą lapkritį“