7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vidurinės klasės norai ir košmarai

Nauji filmai – „Telma“ ir „Šventa vieta“

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 15 (1252), 2018-04-13
Kinas
„Telma“
„Telma“

Joachimas Trieras naujausiame savo filme „Telma“ („Thelma“, Danija, Prancūzija, Norvegija, Švedija, 2017) rodo, kad bręstančios moters seksualumas gali būti visa naikinanti grėsmė aplinkiniams. Trieras renkasi klasikiniam siaubo kinui būdingą moters seksualumo temą, tik, kaip jau dabar įprasta, sukeičia tam tikras taisykles, pavyzdžiui, pagrindinė veikėja filme nėra „nubaudžiama“, t.y. nužudoma ar kitaip sužalojama, bet atvirkščiai – apdovanojama. Siaubo filmai ir žanrinis kinas visada buvo lakmuso popierėlis, apibūdinantis savo laikų visuomenę arba leidžiantis kalbėti apie jos ydas. Panašiai visai neseniai pasielgė amerikietis Jordanas Peele’as, filme „Pradink!“ ironiškai, taikliai ir talentingai „sugrojęs“ jautriomis ir aktualiomis rasizmo, kultūrinės apropriacijos temomis. Šalia jo Triero „Telma“ atrodo išsikvėpęs, pavargęs nuo simbolių ir estetinio nepriekaištingumo, ne pats originaliausias filmas. Tokia jau labai skandinaviška Briano De Palmos „Kerės“ versija, tik be skraidančių peilių ir su laiminga pabaiga.

 

Telma (Eili Harboe) yra drovi mergina, iš Norvegijos provincijos persikėlusi gyventi ir studijuoti į Oslą. Ji čia nieko nepažįsta, tačiau netrukus įsimyli gražuolę Anją (Kaya Wilkins), todėl labai kankinasi, nes užaugo griežtų katalikų šeimoje. Be to, Telmą nuolat ištinka nervų priepuoliai, pasireiškia psichokinetiniai gebėjimai. Galiausiai jai tenka stoti akistaton su savo šeimos praeitimi ir su pačia šeima, kuri pradeda kelti grėsmę Telmos gyvybei. Taigi didžiausią pavojų Telmai kelia ne ji pati ar nekontroliuojamos antgamtinės galios, bet artimiausia aplinka. Šia proga galima prisiminti Pat Gill, sakiusią, kad paauglių siaubo filmai (teen slashers), su kuriais iš dalies galima sieti ir „Telmą“, rodo šeimos institucijos neįgalumą, aprauda ir kartu demaskuoja vidurinės klasės „svajonę“, buržuazinės šeimos komforto pažadą. Tačiau, nepaisant filme atvirai kuriamo froidistinio ar socialiai orientuoto vadinamojo antrojo dugno, Trieras, regis, susipainiojo vingiuotame siužete (kam reikalingas epizodas su Telmos senele?). „Telmą“ pirmyn labiau stumia kompoziciškai tvarkingi, tiesiog gražūs kadrai, o ne veiksmas. Režisieriui sunkiai sekasi kurti ir bent šiokią tokią įtampą, juk tam neužtenka atmosferinės minimalistinės muzikos ir „nulaižyto“ vaizdo.

 

„Telma“, be abejo, ne pats originaliausias filmas su šiek tiek neadekvačiomis meninėmis ambicijomis, bet čia vis dėlto juntamas kūrėjų profesionalumas, galima kalbėti apie idėją ar, galų gale, siužetą, vizualinius simbolius, nors, žinoma, viską nustelbia skandinaviški interjerai bei eksterjerai ir tiesiog tobulos mizanscenos. Tačiau kalbant apie Paolo Genovese’s „Šventą vietą“ („The Place“, Italija, 2017) galima tiesiog atsitrenkti į dugną. Tokio filmui ir jo kūrėjams prilygstančio savimi patenkinto lėkštumo tikriausiai būtų galima rasti nebent „Žmonių“ žurnale, nes net lietuvių komedijos nepasiekia tokio lygio, bent kol kas. Tad jei lyginsime su  Genovese’s filmu, o juos jis pradėjo kepti kiekvienais metais, „Telma“ gali atrodyti tikras šedevras.

 

Jau nuo pirmųjų „Šventos vietos“ kadrų sureikšmintos intonacijos: sentimentali muzika ir iš visų pusių filmuojamas kavinės staliukas leidžia suprasti, kad patekai į pavojų. Ir pavojus čia kyla ne tik todėl, kad kone dvi valandas tenka žiūrėti visišką kino ABC – filmas sudėliotas iš stambiais planais filmuojamų sėdinčių aktorių ir jų fragmentiškų dialogų. Bet labiausiai dėl to, kad režisieriaus vizija – aukščiausio lygio lėkštumo. „Šventos vietos“ veiksmas plėtojamas tikrame miesto buržuazijos rojuje – kavinėje, kurioje visą dieną galima valgyti ir gerti dietinę kolą (režisierius daug dėmesio skiria maistui ir tam, kas yra lėkštėje, arba filmuoja lėkštes seksualios padavėjos krūtinės fone). Čia Liuciferio versija, filmo titruose įvardyta tiesiog kaip Vyras (Valerio Mastandrea), priiminėja savo klientus, išklauso žmonių norus ir už jų išsipildymą prašo atlikti vieną užduotį, kuri dažniausiai yra nusikaltimas, – kažką primušti, išprievartauti ar nužudyti. Suprask, tai niekingos žmonijos metafora, nes visi mes savanaudžiai ir padarytume bet ką, vedami savo egoistinių troškimų ir asmeninės laimės siekio. Todėl personažai (prasigėręs policininkas, gražuole norinti tapti moteris, Dievo ieškanti vienuolė ir t.t.), siekdami norų išsipildymo, paklusniai vykdo nurodymus ir ateina į kavinę Vyrui papasakoti, kaip jiems sekasi juos įgyvendinti. Genovese neturi nė menkiausių ambicijų šiek tiek atidžiau pasižiūrėti į savo personažus, filme matai tik klišes, besikartojančius dialogus, aktorių mimiką, o personažams apibūdinti užtektų dviejų trijų žodžių. Tada pradedi galvoti, kas filme kokčiau: ar tas apsimestinis metafiziškumas, „gilumas“, ar nyki vidurinės klasės gyvenimo bei vertybių vizija ir jos problemos, bent jau kaip jas rodo režisierius? Nes nors vienam personažui pajusti bent šiokią tokią simpatiją neįmanoma – jie tiesiog per daug lėkšti ir iš karto įgrysta.

 

Be to, „Šventos vietos“ finalas sufleruoja: kad ir kokia baisi būtų žmonija, viską pataisyti gali meilės ieškanti padavėja Angela (Sabrina Ferilli). Tiesiog genialu. Šiuo atveju net „Supermenas“ ar „Žmogus voras“  yra tikroviškesni arba turintys daugiau ką pasakyti, „gilesni“ filmai.

„Telma“
„Telma“
„Šventa vieta“
„Šventa vieta“