Apie mikroutopijas ir maistą

Šių metų „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio organizatoriai buvo pasiryžę lankytojus supažindinti su Kitu. Juo gali būti įvardyti visi, nepatenkantys į dominuojančios Vakarų, heteroseksualaus baltaodžio vyro kultūros rėmus. Žinoma, klausimas, kiek tas Kitas scenoje išlieka kitoniškas, nes dažniausiai yra tiesiog kolonizuojamas, nugrimuojamas, „įkomponuojamas“ pagal visas konvencijas ar stereotipus, kad būtų lengvai priimtas (t.y. perkamas) plačiosios visuomenės ar bent jau teatro mėgėjų ir žinovų. Į tokį Kitą be didesnių trukdžių galima paganyti akis, jam su ovacijomis paploti.

Festivalyje galėjome matyti Alaino Platelio bandymus gaivinti pavargusią Vakarų kultūrą ir patetiškąjį Gustavą Mahlerį tradicinės Afrikos muzikos garsais ir šokio elementais spektaklyje „nicht schlafen“. Taip pat bulgaro Ivo Dimchevo „Skulptūras“ – muzikos albumo pristatymą su nepretenzinga choreografija – nepavojingą ir „nesikandžiojantį“ queer teatro pavyzdį. O libaniečio Omaro Rajeh „Beytna“ („Mūsų namai“), festivalio atidarymo spektaklis, žiūrovus viliojo ne tik savo egzotiška kilmės šalimi, bet ir pažadu pavaišinti Vidurio Rytų virtuvės patiekalais, teatrui virtus libanietišku maistu kvepiančiais namais. Nors daugeliui minėtas regionas asocijuojasi su terorizmu ir vadinamąja grėsme vakarietiškoms vertybėms, tikriausiai retas atsisakytų paskanauti falafelių ar humuso ir dar pažiūrėti šokio. O ne tokia patogi ir maloni tikrovė už teatro salės sienų gali būti ir pamiršta.

Tik įėjus į „Menų spaustuvės“ Juodąją salę, kur ir buvo rodomas spektaklis „Mūsų namai“, žiūrovus scenoje „pasitiko“ ilgas stalas, nukrautas daržovėmis, prieskoniais ir puodais. Vėliau jis tampa svarbiausiu spektaklio scenografijos elementu, keičiant jo poziciją kuriama erdvinė dramaturgija: kinta šokėjų ir muzikantų išsidėstymas, suteikiant vis daugiau erdvės pirmiesiems. „Mūsų namus“ pradėjo spektaklio režisieriaus Omaro Rajeh motina (jos vardo man taip ir nepavyko „atkasti“), kuri pjaustė svogūnus ir kitus ingredientus fatušo salotoms. Taip pat buvo gaminamas tradicinis libanietiškas pupelių troškinys ir paplotėliai, vaišinama rakija.

Spektaklio metu keturi choreografai, keturi muzikantai ir Omaro motina kartu gamino maistą. Pirmoje spektaklio dalyje šokėjai, žaismingai pjaustydami daržoves ir solo numeriais, prisistato demonstruodami savitą kūno kalbą, formuotą skirtingų kultūrinių patirčių; jų šokių stilius išryškino savęs ieškojimo tradicijoje temą. Dinamiškame Anani Sanouvi iš Togo šokyje buvo galima matyti tradicinių, ritualinių Afrikos šokių motyvų. Ne paslaptis ir iš kur „atsinešama“ subtili, santūri korėjiečio Moonsuko Choi kūno plastika bei aistringas ir kartu brandžiai suvaldytas Omaro Rayeh šokio stilius. O belgas Koenas Augustijnenas, savo šokyje naudojantis nemažai pantomimos, aiškiai priklauso postmoderniai neakademinio šokio „tradicijai“. Solo pasirodymai ilgainiui peraugo į duetus, kuriuose šokėjai skolinosi vienas kito šokio elementus ir savaip juos interpretavo. Dalyje, pavadinimu „Maišytuvas“, duetai pagaliau susijungė į visų šokėjų bendrus numerius – taip švenčiant savo multikultūrinę draugystę.

Taigi spektaklio struktūra gana paprasta: gaminamas maistas, šokama, žiūrovai scenoje vaišinasi paruoštu maistu, tuo metu vyksta kviestinės choreografės improvizacija, vėliau šokėjai tęsia savo pasirodymą, kuris primena kiek komiškas „gaidukų peštynes“. Viso spektaklio metu galinėje scenos sienoje šviečia laikmatis, kartais rodomas minutes keičia datos, žyminčios reikšmingus Libano valstybės  įvykius. Be to, buvo parodytas repeticijų vaizdo įrašas, kuriame kalbama apie „demokratinės choreografijos“ kūrimą. Vis dėlto, bent jau man, spektaklyje kliuvo tai, kad, nepaisant labai familiarios jo idėjos – kvietimo užeiti į Kito namus, pažinti menininko profesiją, pačių šokėjų bei muzikantų bendravimas tarpusavyje ir jų santykis su žiūrovais atrodė gana formalus.

Autonomiško meno, kokį mes žinome dabar, atsiradimui buvo svarbus estetinės patirties atskyrimas nuo sakralinių apeigų ar puotos stalo. Tačiau jei kalbame apie „Mūsų namus“, maisto gaminimas ir mini puota tampa spektaklio „razina“. Tai apskritai atspindi nūdienos kultūros atsigręžimą į pojūčius, o šiuolaikiniame mene ir teatre yra suprantama kaip vienas bendruomenės kūrimo būdų. Žinoma, „Mūsų namai“ neturi nieko bendro su 7-ojo dešimtmečio teatro avangardistų praktikuotais aukų ritualais ar Robertsono Smitho religinėmis puotomis. Viskas čia, kaip ir pridera post post amžiui, vyksta kur kas santūriau, sakyčiau, tokia lengvos atmosferos multikultūrinė idilė su vyriško aikštingumo ir ego parodymu.

Žiūrėdama spektaklį prisiminiau kitą gaminantį menininką – Rirkritą Tiravaniją, kuris išgarsėjo 1990-aisiais savo maisto ruošimo akcijomis galerijų ir muziejų erdvėse. Šios akcijos tapo vadinamosios reliacinės estetikos kanonu. Terminą „reliacinė estetika“ (relational aesthetics) įtvirtino prancūzų kritikas ir kuratorius Nicolas Bourriaud: taip jis apibūdino atvirus, nebaigtus, interaktyvius kūrinius, kai svarbiausia – pats bendravimo su publika procesas. Pasak Bourriaud, meno kūrinys – tai „socialinė forma“, galinti kurti pozityvius žmogiškuosius santykius, nes  „šiandien svarbiau užmegzti ryšius su kaimynais nei laukti šviesesnio rytojaus“. Taigi tokias feel good mikroutopines bendruomenes (muziejų lankytojų ar spektaklio žiūrovų ir menininkų) Bourriaud laiko savaiminiu gėriu, kuris gali „pralaužti“ kapitalistinės reginio visuomenės paviršių ir jos susvetimėjimo logiką, neskirdamas per daug dėmesio jų turiniui.

Šiuo atveju, manau, svarbu prisiminti ir Bourriaud kritikavusią Claire Bishop, kuri sakė, kad svarbu ne tik kurti ryšius tarp žiūrovo ir menininko, bet ir klausti, kas yra žiūrovai, kaip ir kam kuriama kultūra. Nes tokie „ryšių mezgėjai“ ne kuria visiems prieinamą erdvę, o aptarnauja tą pačią meno mėgėjų klasę, neišeidami už meno pasaulio ribų. Pasak Bishop, šie mezgami ryšiai nėra tokie savaime demokratiški, kaip įsivaizduoja Bourriaud, nes pernelyg patogiai remiasi vientiso subjekto ir bendruomenės nekonfliktiško buvimo kartu idėjomis. Todėl kuriant atvirą, bendravimu grįstą meną svarbu galvoti ne tik apie meno vartotojų poreikius, bet ir apie tai, kas vyksta socialinėje tikrovėje. Nes viešoji erdvė gali būti iš tikrųjų demokratiška tik tol, kol pastebimos „natūralios“ išimtys ir žmonių marginalizacija, o išstūmimo procesai gali būti atvirai ginčijami.

Tai, kas „Mūsų namuose“ iš pirmo žvilgsnio atrodo gražiai ir darniai sutvarkyta, slepia didesnius konfliktus. Pirmiausia, žinoma, turiu omenyje moteris (jau girdžiu gilius atodūsius visų, kurie jaučiasi pavargę nuo #metoo retorikos). Tačiau aš taip pat jaučiuosi pavargusi nuo (ne)atsitiktinės moterų nereprezentacijos scenoje. Šiuo atveju „Mūsų namai“ yra iškalbingas spektaklis. Jame veikia dvi moterys: Omaro Rajeh motina (jos vardas apraše tikrai galėjo būti paminėtas), kuri per spektaklį laikėsi nuošalėje ir, atrodo, neretai jautėsi nejaukiai, bei kviestinė choreografė Agnija Šeiko (spektaklį žiūrėjau pirmąjį vakarą, kitą dieną improvizavo Marius Pinigis). Taigi Motina spektaklio metu atliko vieną funkciją – gamino valgį bei simbolizavo tradicijos ir šeimos šerdį, o Šeiko pasirodymas vyko žiūrovams valgant, kai kuriems net nesuprantant, kas vyksta. Vis dėlto spektaklyje nėra moters, kuri įsitrauktų į bendrą šokį su vyrais ir jame lygiavertiškai dalyvautų. Kaip visada demokratinė bendruomenė ar kitokia gerovė pirmiausia gali būti sukurta vyrams (ir, žinoma, neįmanoma apsieiti be baltojo vyro „palaiminimo“), o po to bus galima pagalvoti apie moteris ir kitus.

Stebint žiūrovų reakcijas ir spektaklio vertinimą viešojoje erdvėje (žinoma, turiu omenyje feisbuką) peršasi įspūdis, kad žiūrovų gal kiek perdėtas entuziazmas visų pirma signalizuoja apie uždarą visuomenę, kurioje dar tiek daug dalykų yra egzotika, dėl to, manau, ir kyla toks susižavėjimas spektakliu. Tai šį tą pasako ir apie gana tradicinį mūsų šalies teatrą, nes išėjimas į sceną ir dalijimasis maistu (juk tai galėtų būti bet kokia kita dalyvavimo forma) vis dar yra „intriguojanti“ naujiena. Tačiau manau, kad „Mūsų namai“, bandydami kurti ir švęsti savo daugiakultūrinę mikroutopiją (nors ir vyrų dominuojamą), vengdami socialinės tikrovės grimasų, pasitelkdami gana naivias ir konformistines „ryšių mezgėjų“ taktikas, yra tiesiog patogus ir lengvai (su)vartojamas eksportinis produktas. Nors reikia pripažinti, kad spektaklis-banketas puikiai pritinka festivalio atidarymui: kaip sakoma, du už vieną.