Teatro anonsai
VST inf.
Kaligula: „Aš užsikraunu karalystę, kurios karalius – tai, kas neįmanoma“
Diskusija artėjant „Kaligulos“ premjerai Vilniaus senajame teatre
Ingrida Jankauskaitė
Atoveiksmių grandinė
Pokalbis su menininke Justina Mykolaityte
Justina Mykolaitytė kaip aktorė ir dainininkė dalyvavo spektakliuose „Kiti“ (rež. Darius Gumauskas, VšĮ „Darbininkai“, 2023) ir „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras (JT), 2022), muzikiniame performanse „Sporto grupė“ (Gabrielės Labanauskaitės idėja, Gailės Griciūtės ir Viktorijos Damerell režisūrinė koncepcija, „Operomanija“, 2022), performanse „Žiūrėdama viena į kitą“ (rež. Švedkauskaitė, „Bilietų nėra“, 2021), eksperimentiniame garso spektaklyje „Urbančičiaus metodas“ (rež. Arturas Bumšteinas, JT, 2020), šiuolaikinėje operoje „Saulė ir jūra“ (Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė ir Rugilė Barzdžiukaitė, 2017) ir kt.
Laura Šimkutė
Suvokimai apie „suaugėlystę“
Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio „Gyvenimas dar prieš akis“ gastrolės Vilniuje
Daugelis, kurie esame gimę bent kiek anksčiau nei 2000-aisiais, turbūt pamename legendinį realybės šou „Kelias į žvaigždes“, kai žiūrėjome į jaunus, vos pilnametystės sulaukusius ir jau suaugusius vaidinančius, atlikėjais tapti svajojančius dalyvius. Televizorių ekranuose buvo galima labai intymiai ir itin išdidintai stebėti kiekvieną jų prieš kameras atskleistą detalę, ir nebūtinai jų mintys būdavo gilios. Bet jiems patiems jų suvokimai, aplankę einant tikslo link, atrodė dideli ir svarbūs. Na, ir tame realybės šou atsirado tokia hitu tapusi daina, kurios tekstas skamba maždaug taip: „o, mama, man jau aštuoniolika...“.
Ingrida Ragelskienė
Kai į teatrą užsuka mirtis
„Sūnus“ Jaunimo teatre
J. Basanavičiaus gatvė 13, Ašmenos gatvė 8, Arklių gatvė 5 – tai nauji svarbiausi Vilniaus teatralų topografiniai taškai, arba šventasis trikampis, tarp kurio smailių nuo šiolei galės migruoti gyvo ir klestinčio prancūzų dramaturgijos korifėjaus Floriano Zellerio kūrybos gerbėjai. Pagaliau Lietuvoje atėjo metas jo „Sūnui“. Spektaklio režisierius – Ignas Jonynas. Viltingo priešpremjerinio šurmulio kupina vasario trečiosios popietė Valstybiniame jaunimo teatre. Tamsa žiūrovų salėje ir – „Tai gyvenimas mane slegia“. Regis, tik naivi, akivaizdžiai depresyvaus paauglio savo tėvui išpažinta tiesa, bet ji nutvilko ugnimi. Taip, kaip kadaise su nelaimingo vaiko atvirumu toje pačioje scenoje išsakyta Kaligulos frazė „Žmonės miršta ir jie yra nelaimingi“.
VST inf.
Albert'as Camus: „Ne, Kaligula nemirė. Jis čia ir ten. Jis kiekviename iš mūsų“
Albertʼo Camus „Kaligula“ atgims Vilniaus senajame teatre
Ignas Zalieckas
Spalvomis atskleisti veikėjo asmenybę
Pokalbis su kostiumų dailininku Juozu Valenta
Juozas Valenta sukūrė kostiumus tokiems spektakliams kaip „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir „Operomanija“, 2023), „Lunenbergas“ (rež. Olegas Šapošnikovas, „Lumo“ studija, 2023), „Raganosiai“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2023), „Tinder Dates“ (rež. Gabrielė Tuminaitė, Stasas Žirkovas ir Kirilas Glušajevas, Vilniaus mažasis teatras, 2022), „Puikus naujas kūnas“ (Žygimantas Kudirka ir Arturas Bumšteinas, „Operomanija“, 2022), „Boksas“ (rež. Obcarskas, LNDT, 2022), „Batsiuviai“ (rež. Obcarskas, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2020), „Sombras“ (rež. Gintaras Varnas, NKDT, 2019), „Vienos miško pasakos“ (rež. Yana Ross, Jaunimo teatras, 2019), „Pamišėlis“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2018), „Eglė žalčių karalienė“ (rež. Koršunovas, OKT ir LNDT, 2016) ir kt.
Dovilė Jadzevičiūtė
Masinis išnykimas nr. 6
„Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ LNDT
Naujos Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklio „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ premjeros tema trikdo, nes žiūrovui primena jo veiksmų ir kasdienių sprendimų poveikį Žemei ir jos gyventojams. Sausio 27 d. važiuodama teatro link ir biliete pasitikrinusi, kurioje salės vietoje sėdėsiu, supratau, kad režisieriaus Antano Obcarsko spektaklį turėjau žiūrėti dieną anksčiau. Tada dar nežinojau, kad šis nesusipratimas įkūnys svarbią spektaklio mintį, mat jis užsimena ne tik apie ekologinę katastrofą, bet ir apie išnykimo grėsmę plačiąja prasme. Tokiu atveju kyla klausimas, kurios problemos yra tikros, o kurios – tik mūsų pačių susikurtos. Kaip atrasti pusiausvyrą tarp to, kas nereikšminga, ir to, kas reikalauja atsakomybės?
