Masinis išnykimas nr. 6

Naujos Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklio „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ premjeros tema trikdo, nes žiūrovui primena jo veiksmų ir kasdienių sprendimų poveikį Žemei ir jos gyventojams. Sausio 27 d. važiuodama teatro link ir biliete pasitikrinusi, kurioje salės vietoje sėdėsiu, supratau, kad režisieriaus Antano Obcarsko spektaklį turėjau žiūrėti dieną anksčiau. Tada dar nežinojau, kad šis nesusipratimas įkūnys svarbią spektaklio mintį, mat jis užsimena ne tik apie ekologinę katastrofą, bet ir apie išnykimo grėsmę plačiąja prasme. Tokiu atveju kyla klausimas, kurios problemos yra tikros, o kurios – tik mūsų pačių susikurtos. Kaip atrasti pusiausvyrą tarp to, kas nereikšminga, ir to, kas reikalauja atsakomybės?

Einant teatro link žmonių būriai priminė, kad sausio 25–28 d. Vilniuje vyko šviesų festivalis, tad keliaujantieji į LNDT žiūrėti spektaklio apie žmogaus veiklos įtaką planetai galėjo pastebėti kelis, nors savo mastu ir menkus, to pavyzdžius. Leisdamasi Šv. Ignoto gatve su kiekvienu įkvėpimu galėjau justi mašinų išmetamųjų dujų kvapą. Ir gerai: truputis užteršto oro, pilnas senamiestis žmonių ir įspūdingai šviesų nuspalvintas Vilnius – tai industrinės evoliucijos ir kasdienybės žavesys. Net pamiršau, kad einu į spektaklį be bilieto, bet dar kartą įsitikinau, jog netikėti nemalonumai ir truputis žmonių kūrybiškumo stebuklo – tai žingsniai link antropoceno epochos pabaigos ir laimės akimirkų. Paradoksalu.

„Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“, kaip ir daugelis spektaklių, yra realybės dalelė, padedanti žiūrovui geriau suvokti savo tikrovę. Kasdienybėje kasdienybę pastebėti sunku, o suvokti apokaliptinę buitį, susijusią su rūšių nykimu, oro tarša, gamtinėmis katastrofomis, apskritai žmonių poveikiu Žemei ir imtis veiksmų yra kur kas sunkiau dėl elementaraus noro apsisaugoti nuo kaltinimų pačiam sau. Tačiau gyvenimas žmogaus įtakos epochoje verčia prisiimti atsakomybę už savo ir kaimyno veiksmus, tai yra plėsti aplinkinių sąmoningumą, skatinti save ir kitą priimti į planetos gerovę orientuotus sprendimus, net jei atrodo, kad vyksta kova su vėjo malūnais. Spektaklis, pasakojantis apie pasaulio raidą ir dabarties tašką, yra vienas iš būdų pastebėti, pabrėžti, paskatinti mąstyti apie savą išnykimo kasdienybę.

Spektaklis „Pjesė gyvenantiems išnykimo laikais“ remiasi to paties pavadinimo Mirandos Rose Hall (JAV) pjese. Bendradarbiaudama su dramaturge pirmoji ją pastatė režisierė iš Didžiosios Britanijos Katie Mitchell. Šiuo metu pjesė yra interpretuojama skirtingų režisierių keturiolikoje Europos teatrų (tarp jų ir LNDT), dalyvaujančių projekte STAGES (Sustainable Theatre Alliance for a Green Environmental Shift). Tiesa, Mitchell kartu su Hall, remdamosi tvaraus teatro kūrimo principais, šiam spektakliui įgyvendinti skirtingose Europos scenose pateikė konkrečią koncepciją, kurią kiekvienas režisierius interpretuoja savaip, atsižvelgdamas į vietos kontekstą. Vienas pagrindinių reikalavimų ir scenoje matomų atributų – nuolat minami dviračiai, generuojantys energiją spektaklio šviesai ir įgarsinimui (privalu neviršyti 150 vatų).

Mynimu spektaklyje pasirūpina jaunų aktorių choras: vis pasikeisdami jie generuoja energiją ir kuria aliuziją į mūsų planetą, kuri nuolat atsinaujina, kuria ir persikuria, pati save gydo. Tačiau susiduriame su problema, kad jai nebepakanka minti savojo išgyvenimo dviračio, nes geologiniams procesams per didelę įtaką daro žmogus. Ir net jei atsiranda keletas ar net keli milijardai tų, kurie mindami padeda generuoti energiją, atrodo – to per maža, ir mes sparčiai žengiame masinio šeštojo išnykimo link.

Išnykimą spektaklio kūrybinė komanda siūlo suprasti plačiau: jis nebūtinai masinis, nebūtinai skirtingų gyvybės formų ir rūšių – jis gali pasiglemžti bet kokį jausmą, objektą ar svarbų žmogų. Aktorius ir personažas Gytis Ivanauskas, pasakodamas pasaulio susikūrimo ir masinio nykimo teorijas, pabrėžia savaime suprantamą, bet dėl to nuolat pamirštamą idėją: niekas nėra apsaugotas nuo nebūties, dingimo, susinaikinimo, ir būtent dėl to reikia prisiminti šią dieną ir šalia esantį žmogų. Spektaklyje akcentuojamas gyvosios gamtos nykimas dėl mūsų veiklos, tad itin absurdiška būtų teigti – išgyvenkite šią dieną, kaip tik norite, nes niekas nežino, kada išnyksite. Būtent dėl to kūrinys suponuoja mintį, kad kartu su flora ir fauna nyksta empatija, sąmoningumas, o tai gimdo dar didesnį poreikį savintis gamtą. Taigi atsakomybė ir kasdienis nerūpestingumas turėtų būti dozuojami, o ekologinis sąmoningumas ugdomas po truputį. Būtina sąmoningai suvokti savo veiklos žalą, ir čia kalbama apie labai elementarius buitinius sprendimus dėl maisto, mados, itin didelio vartojimo, glaudžiai susijusio su gamtos pasitelkimu savo naudai. Svarbu suprasti savo nereikšmingumo ir įtakos santykį.

Spektaklyje Ivanauskas teigia, kad bet koks išnykimas Žemėje palieka popieriaus plonumo įspaudą. Šis supratimas pasitarnauja ne tik geologams, bet ir kultūros teoretikams, menininkams. Vieni sluoksniai užkloja kitus, nuolat sąveikauja tarpusavyje, vienas kitą formuoja, padeda pastebėti gelmės ir paviršiaus santykį, jų transformacijas, lemia poreikį perinterpretuoti skirtingus gamtinius ir kultūrinius procesus. Pastarosios mintys spektaklyje realizuojamos pabrėžiant kartų santykį, dėl to Ivanausko žodžiuose dažnai nuskamba motinos, kuri gimdo kitas motinas, motyvas. Karta kuria kartą ir išnyksta, palikdama vienokį ar kitokį pasaulio suvokimą. Šiuo požiūriu išnykimas tampa sentimentalus ir kuria pagrindą kaitai. Tačiau verta pabrėžti, kad jau tradicinė tapusi utopijos ir distopijos sankirta suponuoja logiką, jog utopija – tai galimybė gyvenimą pradėti iš naujo, o distopija – gyvenimas dabartyje. Pastarojoje nebėra reikalo laukti ekologinės katastrofos, masinio išnykimo, nes akivaizdu, kad mums puikiai sekasi naikintis ir savo jėgomis, – spektaklyje šią mintį perteikia karinės palapinės motyvas (scenografas Vitalis Čepkauskas).

Jeigu nėra priežasčių ginčytis dėl spektaklio temos aktualumo, kyla poreikis diskutuoti apie pasirinktos vaidybos taktikos pagrįstumą ir paveikumą. Monospektaklis gerokai apsunkinamas pernelyg graudulingu aktoriaus santykiu su ekologijos ir išnykimo temomis. Susigūžęs ir verksmingu balsu kalbantis aktorius kuria sąlygas ne tapatintis su jo jautriu požiūriu į temą, bet atsiriboti dėl kylančio nejaukumo jausmo. Vertėtų pabrėžti, kad spektaklio pradžioje kitoks, kiek drąsesnis, labiau teigiantis nei klausiantis jo balso tonas suskambėjo kur kas paveikiau nei bereikalingas graudenimasis. Šiuo atveju veidrodiniu principu sukelti žiūrovui emocijų nepavyko – ar tai susiję su kasdienybėje išgyvenamais jausmais, todėl atkartojami scenoje jie praranda jėgą?

„Pjesės gyvenantiems išnykimo laikais“ kūrėjai siūlo užuominų į įvairias temas, neišskirdami esminių momentų. Sąryšius tarp jų turi kurtis pats žiūrovas, tad kyla grėsmė pasiklysti.