Spalvomis atskleisti veikėjo asmenybę

Juozas Valenta sukūrė kostiumus tokiems spektakliams kaip „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir „Operomanija“, 2023), „Lunenbergas“ (rež. Olegas Šapošnikovas, „Lumo“ studija, 2023), „Raganosiai“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2023), „Tinder Dates“ (rež. Gabrielė Tuminaitė, Stasas Žirkovas ir Kirilas Glušajevas, Vilniaus mažasis teatras, 2022), „Puikus naujas kūnas“ (Žygimantas Kudirka ir Arturas Bumšteinas, „Operomanija“, 2022), „Boksas“ (rež. Obcarskas, LNDT, 2022), „Batsiuviai“ (rež. Obcarskas, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2020), „Sombras“ (rež. Gintaras Varnas, NKDT, 2019), „Vienos miško pasakos“ (rež. Yana Ross, Jaunimo teatras, 2019), „Pamišėlis“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2018), „Eglė žalčių karalienė“ (rež. Koršunovas, OKT ir LNDT, 2016) ir kt.

Pradėkime nuo abstraktaus klausimo – kaip suprantate kostiumo ir teatro erdvės sąveiką?

Teatro scenoje gyvybė kuriasi per aktoriaus figūrą, kurią apipavidalina kostiumas. Bendroje spektaklio estetikoje būtina rasti dermę tarp dramaturginės linijos ir personažų įvykių, kurie neretai atsispindi ir kostiumuose. Kartais jų visuma tyčia tarsi išsišoka iš sceninės erdvės, o kartais būna paprastesnė, suniveliuota. Ne vienus metus dirbdamas su skirtingais režisieriais ir vis kitokiais spektakliais pradėjau matyti, kas teatro scenoje yra svarbiausia. Visų pirma – tai aktorius, jo siluetas, eisena, fiziškumas. Viskas, kuo aprengiu aktorių, stiprina vidinę jo jauseną scenoje, o kartu ir žiūrovo patirtį. Kartais ieškau šmaikščių kostiumo aspektų, kartais rimties. Geriausia, kai kostiumo daugiaplaniškumas leidžia skleistis abiem pradams – ir dramatiniam, ir komiškam. Kalbant abstrakčiau, mano darbas žengia koja kojon su scenografija, apšvietimo spalvų gama, besikeičiančia dramaturgija ir spektaklio ritmu. Žiūrovas puikiai mato kostiumą. Pirmoji pažintis su personažu įvyksta būtent per jį. Visada stengiuosi atsakingai parinkti formas, spalvas, raštus ir tekstūras. Scena yra atskiras pasaulis ir visos detalės tampa svarbios.

Jūsų darbuose su režisieriais Antanu Obcarsku ir Žygimantu Kudirka ryškėja tamsos ir kontrastų estetika. Kaip per kūrybinį procesą išplėtojate tokius vaizdinius? Ar tai režisieriaus, ar dramaturgo įtaka, ar tam tikri jūsų kūrybinio braižo aspektai ir siekis juos išlaikyti?

Nuo tamsos prasideda spektaklis. Dažniausiai. O kur yra tamsa, bus ir šviesa. Nesakyčiau, kad minėtų režisierių kūryboje daug tamsos, pavadinčiau tai gyliu. Spektaklio visumą lemia režisieriaus vizija, mes, visa kūrybinė komanda, stengiamės padėti ją realizuoti, tad ji daro įtaką ir kostiumams. Man pasisekė, nes visi režisieriai, su kuriais dirbau, manimi pasitikėjo ir suteikė kūrybinės laisvės. Išbandau nemažai skirtingų spalvų, formų, ypač kai pradedame repetuoti scenoje. Taip pat žaidžiu su scenografijos spalvomis – jaučiu, tai mano „arkliukas“. Drąsiai keičiu sprendimus ir dažniausiai viskas pasiteisina.

Apie braižą sunku kalbėti, bet nevengiu akcentuoti personažų. Pavyzdžiui, antrame spektaklio „Boksas“ veiksme aktoriui Giedriui Savickui uždėjau dirbtinius raumenis, kaip atletiško vyriškumo, kurio dabartis taip siekia, viziją. Ryškūs pilvo raumenys, pasikeitęs siluetas, raumeningos rankos tapo esminiu aspektu, vykstant Savicko personažo virsmui. Reikėtų paminėti, kad stengiuosi, jog kostiumų estetika būtų patraukli akiai, bet neužgožtų ir netaptų aukštąja mada. Mano braiže atsispindi laikmetis – ar tai būtų boksininko, ar biuro tarnautojo, ar oro uosto lankytojo kostiumas, jame išryškinama dabartis ar istoriškumas.

Kokį poveikį jūsų kuriamiems kostiumams turi teatro scenos tamsa – ar tai įkvėpimas kurti kontrastą, ieškoti spalvingumo, paryškinančio išnyrančius personažus?

Jeigu būtų tik tamsa be dekoracijų, kostiumui tektų didžiulis krūvis. Iš tamsos pasirodo personažas, jį apibūdina eisena, balsas, šukuosena, drabužio medžiagos spalva, raštai. Kartais reikia paslapties. Personažas negali atsiskleisti iškart. Viskas vyksta pamažu, pagal sceninį veiksmą. Kita vertus, esu spalvų entuziastas. Per spalvą pabrėžiu veikėjo asmenybę arba subtiliai nurodau jo tikslą. Pavyzdžiui, veikėjas, kuris turi sudaryti pasitikėjimą keliančio žmogaus įspūdį, gali vilkėti tamsiai mėlynos arba tamsiai žalios spalvos kostiumą, o komiškam ar lengvabūdiškam personažui labiau tinka šilta geltona arba violetinė spalvos. Tik naudodamas spalvinius kontrastus gali išryškinti kostiumų ansamblį.

„Puikus naujas kūnas“ ir „Vienos miško pasakos“ – dramaturgijos atžvilgiu skirtingi darbai. Kokią įtaką ji ir pasirodymo tekstas daro kostiumui? Ar siekiate pridėti papildomą pasakojimo liniją, ar išplėsti esamas?

„Puikus naujas kūnas“ yra konceptualus darbas, jame kostiumas išplaukia iš sumanymo. Jame nėra realybės – tai fantastinė vizija. „Vienos miško pasakos“ – siužetinis kūrinys, kuriame personažai išgyvena transformacijas ir perteikia besikeičiančias emocijas, o ne vienalytes būsenas kaip „Puikiame naujame kūne“. Abu darbai skirtingi, bet kūrybai vienodai įdomūs – vienur daugiau dermės, kitur margumyno.

Kokią vietą jūsų kūryboje užima mados istorija? Ar griežtai laikotės kūrinio siūlomo laikotarpio, o gal ieškote šiandieninių interpretacijų?

Istoriškumas yra pirmoje vietoje, jei nutariame, kad veiksmas vyksta konkrečiu laiku arba kad esame dabartyje. Pavyzdžiui, kurdami šiuolaikinę operą „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ su režisiere Kamile Gudmonaite sutarėme, kad spektaklio personažai yra dabarties oro uosto keleiviai, – tai viską ir nulėmė. Kitas pavyzdys – režisieriaus Gintaro Varno spektaklis „Sombras“, jame laviravome tarp sutirštintos, rūsčios XX a. pradžios estetikos ir šmaikščių personažų (arlekinų). Du režisieriaus Obcarsko spektaklio „Raganosiai“ veiksmai turėjo konkrečias užduotis ir padiktavo personažus: pirmame atsidūrėme 6–7-ojo dešimtmečio Prancūzijoje, o antrame – 10-ojo dešimtmečio korporatyvinės Amerikos įkvėptame biure. Istoriškumo derinimas su dabartimi, sakyčiau, yra mano kostiumų kūrybos raktas.

Kai kuriate kostiumus, kokių skirtumų ar panašumų įžvelgiate tarp teatro ir kino erdvių?

Kine erdvė koncentruota – ten matomos visos detalės, nes kadras yra konkretus, ryškus, sufokusuotas. Neseniai kūriau kostiumus Jurgio Matulevičiaus filmui „Kinų jūra“ ir Igno Jonyno „Sienai“. Kine jaučiuosi gerai: ateini pasiruošęs, sukuri du šimtus kostiumų, o jie kino filmo pavidalu gyvena amžiną gyvenimą. Tai nuostabu. Teatro spektaklių gyvenimas kitoks. Juose premjerinio vaizdo neužfiksuosi visam laikui. Keičiasi aktoriai, keičiasi jų veidai, lengvėja arba sunkėja gyvenimas... Šiuo požiūriu teatro erdvė kur kas plastiškesnė nei kino. 

Šiandien galima stebėti, kaip greitai Lietuvoje kinta teatras. Ar keičiasi požiūris į kostiumą?

Teatras kinta, pasaulis kinta – viskas kinta. Bet nei pasaulis, nei teatras nesikeičia vienas be kito. Kai teatrui atsirado tiek konkurencijos, kartais ieškome naujų būdų prisitaikyti ir būti lengviau prieinami žiūrovams. Pastebėjau, kad sudominti žiūrovą ir išlaikyti jo dėmesį darosi vis sunkiau – spektakliai trumpėja, daugėja veiksmo, emocijų, efektų. Žinoma, žiūrovus taip pat veikia ilgesni bei ramesni darbai, bet žmogus skuba gyventi – greitesni ir spektakliai. Kostiumai irgi keičiasi. Žiūrovui smagu, jei pamato panašumų į save ar savo aplinką. Jam malonu suvokti, kad jo pasaulis vertas ir teatro scenos.

Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai ir kokios idėjos šiandien lydi?

Neseniai baigėme filmuoti Matulevičiaus filmą „Kinų jūra“. Gruodį įvyko didžiulė Kamilės Gudmonaitės premjera. Toliau dirbsime su Obcarsku ir Lauryna Liepaite prie naujo spektaklio „Fermentacija“ apie rauginimą Paryžiuje. Praėję metai teatre buvo ypač dosnūs. Žiūrėsime, ką atneš šie. Tikiuosi, bus daugiau grožio ir taikos.

Dėkoju už pokalbį.