Teatro anonsai
Greta Vilnelė
Pasenusi pora
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklis „Pupos“
Atrodo, kad praėjusio sezono šlovė (du „Auksiniai scenos kryžiai“) Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrui (JMDT) kol kas liks vienkartiniu pasirodymu šalia pagrindinių didesnių miestų teatrų. Tokių stiprių spektaklių kaip „Laukys“ (rež. Olga Lapina), „Sala, kurios nėra“ (rež. Aleksandras Špilevojus) ir „Jona“ (rež. Špilevojus) kontekste šį sezoną teatras į sceną grįžo su nuslopusia kūrybine energija. Žiūrint „Feromonus“ (rež. Jo Strømgrenas) ir „Pupas“ (rež. Špilevojus) pastebimas regresas, pirmuoju atveju turinio, antruoju – formos atžvilgiu. Be to, dėl techninio pastato atnaujinimo Miltinio teatras kurį laiką priverstas gastroliuoti. Tad naujo teatro spektaklio „Pupos“ premjera vasario 17 d. įvyko Panevėžio teatre „Menas“.
Ieva Tumanovičiūtė
Emancipacijos nepaliestos
„Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ Vilniaus senajame teatre
Vilniaus senojo teatro spektaklio „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ premjeros data sutapo su nuo šiol oficialiai vasario 17-ąją Lietuvoje švenčiama Nacionaline emancipacijos diena. Ši 2023 m. įtraukta į valstybės Atmintinų dienų įstatymą, o nuo 2017 m. imta minėti moterims, taip pat kaip ir 1918 m., nesutinkant, kad apie Lietuvą ir jos ateitį spręstų vien vienas į kitą panašūs pusamžiai vyrai. Nuo 2017 m. vasario 17 d., nuskambėjus sveikinimui iš Signatarų namų balkono (o kol nebuvo leista – iš greta esančio viešbučio), Nacionalinėje dailės galerijoje kasmet vyksta konferencija, kurioje skiriamas dėmesys lyčių lygybei, moterų, LGBTIQ žmonių ir marginalizuotų visuomenės grupių teisėms demokratinėje mūsų valstybėje.
Keistuolių teatro inf.
Režisierius Aidas Giniotis: „Jonas Kareivis“ šiais laikais reikalingesnis, nei anuomet
Ingrida Ragelskienė
Spektaklis – tarsi iš krūtinės išplėšta širdis
„Oskaras ir trys muškietininkai“ Vilniaus teatre „Lėlė“
Žinau, kad šiuolaikiniame pasaulyje būti teatro žiūrovu – tai tarsi savarankiška meno rūšis, nes reikalauja titaniškų pastangų ir duoda abejotinos naudos. Pavyzdžiui, ruošdamasi vasario 10 d. vizitui į Vilniaus teatro „Lėlė“ premjerinį spektaklį „Oskaras ir trys muškietininkai“ įtikinau naivų dešimtmetį, kad į teatrą su manimi keliaus tik Alexandre’o Dumas „Tris muškietininkus“ perskaitę profesionalūs žiūrovai. Tai buvo didelė strateginė klaida, nes ką tik su knyga susipažinęs sūnus spektakliui įpusėjus paklausė, kodėl tie žmonės scenoje tyčiojasi iš trijų muškietininkų. Diskusijos su jaunuoju žiūrovu įkvėpta šiame tekste pateiksiu jau patikrintą argumentaciją, kodėl režisierė Ewa Piotrowska savo premjeriniame spektaklyje turėjo visišką laisvę su klasikinės pramoginės, nuotykių literatūros personažais pasielgti, kaip jai atrodė tinkamiausia.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XVII)
Po vakarykštės Igno Jonyno spektaklio „Sūnus“ premjeros Jaunimo teatre dar ir šiandien kyla daug klausimų dėl teatrinės raiškos ir turinio santykio. Juk šis nėra tik „apie ką“ ir „kaip“, o kur kas giliau – jis kuria ryšius tarp aktoriaus ir personažo, tarp aktoriaus ir žiūrovo.
