Teatro „Lino Lėlės“ premjera „Menų spaustuvėje“
Lietuvių liaudies pasaka „Alesiutė“ šiek tiek primena žaidimus „Per ką varlytės šokinėja?“ ar „Per ką ežiukas lipa?“ – tas pats kartojama tol, kol klausantysis praranda kantrybę ir supranta, kur čia šuo pakastas. Šešis rytus iš eilės Alesiutė atsikelia, nusiprausia, nusipina vainikėlį, pavalgo, palakina kalelę ir išgena aveles į pievą ganytis. Kiekvieną dieną pasirodo vilkas, pagiria mergaitę ir ši atiduoda jam po vieną visas aveles, o galiausiai – ir kalelę. Paskutinę dieną, sužinoję apie prarastus gyvulėlius, Alesiutės tėvai paspendžia vilkui spąstus, į kuriuos įkliuvęs jis žūva, o Alesiutė lieka gyva ir sveika. Viskas.
Šią pasaką „Menų spaustuvės“ scenoje pristatė lėlių teatras iš Klaipėdos „Lino lėlės“. Spektaklio metu lėles valdo pats teatro šeimininkas Linas Zubė, pasirinkęs kiek netikėtą šiems laikams inscenizacijos būdą – paprasčiausią istorijos iliustraciją lėlių teatro priemonėmis. Scenos centre pastatyta konstrukcija, primenanti jaukų lietuvišką kaimą, iš šiaudų pagamintos avių aptvarą ir sodybos tvorą atstojančios mažytės dekoracijos (dailininkės – Renata Valčik ir Jolanta Paulauskienė). Įdomiau sumanytas Alesiutės motutės personažas. Ja spektaklyje tampa Saulė, kuri prieš miegą ir klausia dukrelės, ar ši parginė aveles namo. Toks sprendimas tarsi padiktuoja naują sluoksnį – Alesiutė yra našlaitė, ji neturi tėvų, guodžiasi tuo, ką jai suteikia gamta, ir galbūt dėl liūdesio bei meilės stokos atiduoda vilkui avį, vos jam ištarus kelis gerus žodžius. Deja, pabaigoje tokia interpretacija griūva, palikus pasakos tekstą apie tai, kaip abu mergaitės tėvai iškasa duobę ir sugauna jos atėjusį vilką. Tiesa, nė vienas iš tėvų čia jau nebeveikia (ir Saulė paliekama ramybėje), tačiau jie pamoko išsigandusią Alesiutę, vadinasi, našlaitės versija nebetinka.
Laiškas iš Budapešto
Man didelė garbė, kad kartu su Mariumi Ivaškevičiumi esu apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Šis apdovanojimas mane labai pradžiugino ir, turiu pasakyti, išties nustebino. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad po pirmųjų triuškinančių „Didžio blogio“ recenzijų viskas taip apsivers: spektaklis nominuojamas ir net apdovanojamas. Esu nepaprastai laimingas, kad komisija balsavo už mūsų spektaklį. Tai puikus mūsų visos grupės ir ypač nuostabių aktorių darbo pripažinimas. Ačiū jums.
Tai galėtų būti mano padėkos žodis, kurį būčiau taręs per apdovanojimų ceremoniją. Veikiausiai būčiau norėjęs pasidalinti savo džiaugsmu su kūrybine grupe, jei tik atsakingi asmenys būtų mane informavę apie nominaciją ir apdovanojimą ar bent pakvietę į ceremoniją.
Po premjeros mes išsiskyrėme su gerais jausmais, todėl norėčiau, kad kas nors man paaiškintų, kas atsitiko.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Krystiano Lupos sukurto spektaklio „Didvyrių aikštė“ premjera įvyko pernai, per tarptautinę Teatro dieną. Prabėgus lygiai metams, šių metų teatralų šventės metu spektaklis jau šventė pergalę „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijoje, kur pelnė keturis apdovanojimus, tris iš jų svarbiausiose kategorijose: geriausio režisieriaus (Krystian Lupa), geriausio pagrindinio aktoriaus (Valentinas Masalskis) ir geriausios pagrindinės aktorės (Eglė Gabrėnaitė). Kovo pabaigoje spektaklio kūrėjus pasiekė dar viena svarbi žinia – patvirtintas „Didvyrių aikštės“ dalyvavimas viename didžiausių ir seniausių Avinjono teatrų festivalyje.
Šiemet Avinjono festivalis vyks 70-ąjį kartą ir tęsis nuo liepos 6 iki 24 dienos. Kasmet 20 skirtingų vietų – tiek salėse, tiek erdvėse po atviru dangumi parodoma nuo 30 iki 40 spektaklių. Neformalesnėse erdvėse pristatomi ir netradicinių meninių formų pasirodymai – miuziklai, šokio, lėlių spektakliai, performansai ir kt. Šiemet festivalio metu bus parodytas 51 spektaklis iš įvairių pasaulio miestų – nuo Niujorko iki Damasko, nuo Monrealio iki Tokijo, nuo Maskvos iki Beiruto. Lietuviai šiemet bus vieninteliai svečiai iš visos Rytų Europos. Šalia garsių režisierių – Krystiano Lupos, Kirilo Serebrenikovo, Ivo van Hoveʼs, Angélicos Liddell, Amoso Gitaï – festivalio afišose įrašyti jaunų, bet jau žinomų teatro menininkų Thomaso Jolly, Julieno Gosselino, Jeano Bellorini, Aurélieno Bory, Arnaud Meunier ir kitų vardai.
Neatsitiktinai naujojo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorės ir režisierės Birutės Mar spektaklio premjera įvyks Lietuvos rusų dramos teatro scenoje – spektaklis „Dostojevskio angelai" kuriamas rusų klasiko F. Dostojevskio prozos motyvais originalo kalba.
Naujojo spektaklio pagrindu pasirinkti fragmentai iš rašytojo romanų „Idiotas“, „Broliai Karamazovai“, „Demonai“, apysakos „Baltosios naktys“ bei apsakymo „Berniukas prie Kristaus eglutės“.
Spektaklyje prabils skirtingi jų herojai: Nastenka iš „Baltųjų naktų“, kunigaikštis Myškinas („Idiotas“), Nikolajus Stavroginas („Demonai“), Grušenka („Broliai Karamazovai“) bei mažasis herojus iš apsakymo „Berniukas prie Kristaus eglutės“. Rašytojo sukurtuose personažuose, kaip ir visuose mumyse, pasak F. Dostojevskio, glūdi „ano pasaulio“ daigai. Tik jų dėka mumyse egzistuoja tiesos ir išminties, sąžinės ir pasirinkimo laisvės, meilės ir tikėjimo pradai. Birutė Mar: „Kažkada, teatro studijų Sankt Peterburge metais, nemaža savo studentiškų darbų kūriau „pagal Dostojevskį“ – rašytojo kūryba tapo savitu žmogaus prigimties tyrinėjimo kamertonu.
Daiva Šabasevičienė, Rasa Vasinauskaitė. Muzika kaip teatras. Kompozitorius Faustas Latėnas. Vilnius: R. Paknio leidykla, 2015.
Knygų apie lietuvių teatro ir kino vyrus nei pastaraisiais metais, nei anksčiau, regis, netrūkdavo (įdomu, kad daugumos jų, su keletu išimčių, autorės yra moterys): vien 2015-aisiais aprašyti lėlių teatro režisierius ir dailininkas Vitalijus Mazūras, dailininkas ir scenografas Liudas Truikys (šis ne tik aprašytas, bet ir nepaprastai apipavidalintas – albumas pateko tarp gražiausių 2015 metų knygų), pasirodė knygos apie aktorių Juozą Budraitį ir kompozitorių Faustą Latėną. Besižvalgant po šį derlių, Margaritos Matulytės knygos apie Juozą Budraitį „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pavadinimas regisi ypač tikslus – šis pasaulis išties priklausė (vis dar priklauso?) vyrams.
Daivos Šabasevičienės ir Rasos Vasinauskaitės sumanymas imtis knygos apie teatro kompozitorių – drąsus, kreipiantis žvilgsnį į paprastai mažiau aptariamą teatro elementą: muziką. Antrindama Daliai Karatajienei, rašiusiai apie Audronės Girdzijauskaitės knygą „Vitalijaus Mazūro aukso amžius“, sakyčiau, kad spektaklio muzika, kaip ir scenografija, dažnai atsiduria tarsi kryžkelėje: muzikologai ir muzikos kritikai retai skiria dėmesio teatro muzikai, o teatrologai apsiriboja tik keliomis mintimis apie spektaklio garsinę faktūrą. Tad knyga, vedanti šiuo dar nenuvalkiotu teatrinės kritikos maršrutu, juolab skirta turbūt reikšmingiausiam lietuvių teatro kompozitoriui, prašosi paimama į rankas ir, kaip paaiškėja beskaitant, – visai ne be reikalo.
Balandžio 9, 17 dienomis Kauno mažajame teatre premjera – vienos dalies kriminalinis spektaklis pagal Jean Genet pjesę „Tarnaitės“.
Spektaklis pastatytas pagal XX amžiaus viduryje sukurtą prancūzų autoriaus Jean Genet pjesę „Kambarinės“, kuri paliečia amžinas problemas – konkurenciją ir socialinę nelygybę. Spektaklio režisierė Raimonda Kimbraitė garsiąją pjesę interpretavo atsižvelgdama į šiandienines realijas ir XX amžiaus kūriniui suteikė visiškai naują, modernų pobūdį: „Kūrinį pastačiau per savo prizmę dėl to, kad teatras man artimiausias dalykas, o pjesėje viskas vyksta tarsi teatras teatre.“ J. Genet pjesės veiksmo vieta – virtuvė – spektaklyje virsta grimo kambariu, tačiau jame verdančios intrigos, profesiniai, tarpasmeniniai bei psichologiniai konfliktai, kartu su jų autoriais – aktoriais, persikels ir į jų „namų“ erdvę, susirašinėjimus socialiniuose tinkluose, pokalbius „Skype“. Purvas, gimstantis konkurencinėje aplinkoje, persikelia ir į asmeninę aplinką, šeimą.
Balandžio 2 d. (šeštadienis) 12 val. „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje teatras „Lino lėlės“ iš Klaipėdos pristatys premjerinį lėlių vaidinimą vaikams ir visai šeimai „Alesiutė“.
„Alesiutė“ – tai jautri lietuvių liaudies pasaka apie mergaitę, kuri neturi jėgų atsispirti pagundoms ir atiduoda Vilkui jai patikėtas aveles. Atidavusi aveles, Alesiutė kasdien vis labiau grimzta į melą ir išsisukinėjimus – ji meluoja dangiškiesiems Tėvams, bando įtikinti save, kad viskas liko kaip buvę, nors akmuo, slegiantis sąžinę, su kiekviena diena tampa vis sunkesnis.
„Laimingasis Princas“ Nacionaliniame dramos teatre
Balandžio 9–10 d. 16 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks premjera, kurią rengia jauniausios lietuvių teatro pajėgos: vieną gražiausių Oskaro Wildeʼo pasakų „Laimingasis Princas“ stato režisierius Povilas Makauskas, dailininkė Julija Skuratova, choreografas Denisas Kolomyckis, vaizdo projekcijų autorė Dominyka Kačonaitė. Vaidina ir muziką kuria Arnas Danusas, Mykolas Jocys, Aidas Jurgaitis, Karolis Kasperavičius, Denisas Kolomyckis, Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė, Agnė Amalija Sirgėdaitė, Dovydas Stončius, Arūnas Vozbutas. Apie naująjį spektaklį kalbamės su jo kūrėjais.
Apie kelis spektaklius
* Tehom – hebr. pragarmė, gelmė, vert. past.
Žinomo lenkų teatro kritiko Łukaszo Drewniakio tekste analizuojamas Varšuvos teatre „Soho“ režisieriaus Igorio Gorzkowskio pastatytas „Idiotas“ (premjera 2014 m. spalio 5 d.), teatre „TR Warszawa“ Yanos Ross pastatytas Michailo Durnenkovo „Ežeras“ (premjera š. m. kovo 4 d., vaizdo projekcijas sukūrė Algirdas Gradauskas), taip pat pateikiamas Oskaro Koršunovo pasakojimas apie jo apsilankymą Kijeve, Maidane.
Sausio mėnesį jaunieji režisieriai teikė paraiškas Nacionalinio Kauno dramos teatro inicijuojamam konkursui „IDėja“. Jo siekiamybė – ieškoti naujų talentų, norinčių atskleisti savo kūrybinę tapatybę ar jau žinomiems jauniems kūrėjams suteikti galimybę realizuoti savo idėjas profesionalioje teatro scenoje. Sulaukta 19 paraiškų, naujų idėjų ir nemažai net naujų kūrėjų. Teatro tarybos nariai vienbalsiai nusprendė šiems trims kūrėjams suteikti erdvę įgyvendinti savo kūrybines iniciatyvas Nacionaliniame Kauno dramos teatre: Loretai Vaskovai, Monikai Klimatei ir Neli Ivančik.
Ši Nacionalinio Kauno dramos teatro iniciatyva atskleidžia teatro siekį į kūrybą pažvelgti inovatyviai, atvirai ir betarpiškai – idėjas galėjo teikti bet kuris režisūra besidomintis žmogus, turintis originalią idėją. Tai tapo tarsi tam tikra alternatyva įvairiems Lietuvoje vyksiantiems dramaturgijos konkursams – šį kartą akcentuota režisūrinė vizija, atskleidžianti jaunųjų režisierių individualumą ir kūrybinį potencialą. Kaip teigia Teatro tarybos pirmininkas teatrologas Edgaras Klivis, „šis konkursas yra labai svarbus kaip iššūkis, žadinantis režisūrinės vaizduotės potencialą Lietuvoje, atkeliantis vartus teatriniams eksperimentams – toks buvo konkurso sumanymas“.