7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatro anonsai

Rengėjų inf.

Miestiečiai kviečiami sušukti: „Bravo Fortūnoms!”

„Fortūnų“ apdovanojimai – geriausia proga pasveikinti mylimiausius teatro kūrėjus. Padėkoti jiems ir pasitikti šviežiai palytėtus dar karštų „Fortūnų“ kauniečiai turės galimybę kovo 26 d. 16 val. Kauno Rotušės aikštėje iškart po „Fortūnos 2017“ apdovanojimų ceremonijos.

Miestiečiai, teatro gerbėjai kviečiami susirinkti Rotušės aikštėje sušukti „Bravo FORTŪNOMS!“ ir pasveikinti teatralus su jų profesine švente. Tai puiki galimybė padovanoti gėlės žiedą, apkabinimą, su meile iškeptą pyragą ar pasidaryti asmenukę su savo mylimu teatralu.

Skulptoriaus Stasio Žirgulio kurtos „Fortūnos“ statulėlės. Organizatorių nuotr.
Skulptoriaus Stasio Žirgulio kurtos „Fortūnos“ statulėlės. Organizatorių nuotr.
„Fortūnos 2017“ apdovanojimų ceremonija.
„Fortūnos 2017“ apdovanojimų ceremonija.
Ingrida Ragelskienė

Tikresnis už gyvenimą. Teatras

„Auksinių scenos kryžių“ komisijos narės įspūdžiai

Šį tekstą išprovokavo noras įamžinti vieną unikaliausių mano gyvenimo akimirkų – 2018 m. vasarį beveik kiekvieną vakarą praleidau įvairiuose Lietuvos teatruose žiūrėdama spektaklius. Iš karto reikėtų patikslinti – buvau dalis „Auksinių scenos kryžių“ komisijos komandos, stebinusios kantrybe, atsidavimu ir nepasotinamu teatro teoretikų bei praktikų smalsumu kiekvieną vakarą žiūrėti, analizuoti, fiksuoti. Ir taip maždaug devyniasdešimt kartų, o jei tiksliau – 93, nes tiek premjerinių praėjusių metų spektaklių buvo pateikta komisijos svarstymui.

Scena iš spektaklio „Kasykla“. T. Povilausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Kasykla“. T. Povilausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Kasykla“. T. Povilausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Kasykla“. T. Povilausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Dumblas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Dumblas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Dumblas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Dumblas“. S. Jankausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Tėtis ir jūra“. Klaipėdos lėlių teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Tėtis ir jūra“. Klaipėdos lėlių teatro nuotr.
Spektaklis „Tėtis ir jūra“. Klaipėdos lėlių teatro nuotr.
Spektaklis „Tėtis ir jūra“. Klaipėdos lėlių teatro nuotr.
Scena iš miuziklo „Čikaga“. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuotr.
Scena iš miuziklo „Čikaga“. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuotr.
Scena iš miuziklo „Čikaga“.  Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuotr.
Scena iš miuziklo „Čikaga“. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuotr.
Kamilė Žičkytė

Svajoti, kad svajoji

Apie spektaklį „Sonio bliuzas“

Praėjusio amžiaus pradžia – intensyvios socialinės ir kultūrinės plėtros, visuomeninių judėjimų ir protestų prieš juodaodžių, moterų ir seksualinių mažumų diskriminaciją laikas Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Lietuviams – tai tautinės kultūros ir valstybės formavimosi metas. Pavyzdžiui, filme „Aš nesu tavo negras“ („I Am Not Your Negro“, rež. Raoulis Peckas, 2016) afroamerikiečio rašytojo ir visuomenės kritiko Jameso Baldwino vardu pasakojama apie skausmingas juodaodžių patirtis ir XX a. rasizmo istoriją JAV, dar kartą primenant žmonijos tolerancijos evoliuciją. Mums, gyvenantiems Lietuvoje, spalvotųjų teisių sąjūdis ir jų išgyvenimai socialinėje, politinėje ar kultūrinėje plotmėje yra tolima ir labiau teorinė nei išgyventa patirtis.

Scena iš spektaklio „Sonio bliuzas“. T. Kelerto nuotr.
Scena iš spektaklio „Sonio bliuzas“. T. Kelerto nuotr.
Dovydas Stončius spektaklyje „Sonio bliuzas“.T. Kelerto nuotr.
Dovydas Stončius spektaklyje „Sonio bliuzas“.T. Kelerto nuotr.
Matas Pranskevičius (Sonis) spektaklyje „Sonio bliuzas“.T. Kelerto nuotr.
Matas Pranskevičius (Sonis) spektaklyje „Sonio bliuzas“.T. Kelerto nuotr.
Inga Šepetkaitė spektaklyje „Sonio bliuzas“.T. Kelerto nuotr.
Inga Šepetkaitė spektaklyje „Sonio bliuzas“.T. Kelerto nuotr.
Dovydas Stončius ir Matas Pranskevičius spektaklyje „Sonio bliuzas“.T. Kelerto nuotr.
Dovydas Stončius ir Matas Pranskevičius spektaklyje „Sonio bliuzas“.T. Kelerto nuotr.
Dovydas Stončius ir Matas Pranskevičius spektaklyje „Sonio bliuzas“.T. Kelerto nuotr.
Dovydas Stončius ir Matas Pranskevičius spektaklyje „Sonio bliuzas“.T. Kelerto nuotr.
Inga Šepetkaitė spektaklyje „Sonio bliuzas“.T. Kelerto nuotr.
Inga Šepetkaitė spektaklyje „Sonio bliuzas“.T. Kelerto nuotr.
Scena iš spektaklio „Sonio bliuzas“. T. Kelerto nuotr.
Scena iš spektaklio „Sonio bliuzas“. T. Kelerto nuotr.
Aušra Kaminskaitė

Septynios mirtinos nuodėmės komunaliniame bute

Apie „Teatrono“ spektaklį „Otelas“

„Masinės hipnozės seansas“, – pirmą kartą skaitant Williamo Shakespeare’o „Otelą“ logika tik taip sugebėjo paaiškinti beribį personažų patiklumą ir vieno intriganto sėkmę konstruojant keleto žmonių nužudymo siužetą. Tik vėliau „nepagrįstų ir nesuvokiamų“ įvykių esmė pasirodė esanti užkoduota konkrečiose eilutėse, nurodančiose personažų patirtis, nuoskaudas ar polinkius.

 

Viena populiaresnių „Otelo“ interpretacijų, gyvavusi anglų teatre daugybę metų, – skirtingų rasių susidūrimas ir tarpusavio nepakantumas. Laurence’o Olivier laikais, jau išplitus Sigmundo Freudo idėjoms, istorija pradėta interpretuoti kaip užslėpto homoseksualumo sukeltos neurozės padarinys. Giuseppe Verdi tikino, kad tai ne Otelo, o Jago istorija ir būtent pastarojo vidinę dramą reikia kelti į spektaklio centrą. Kitaip tariant, pjesė atveria neribotą erdvę kompleksų, neapykantos ir naivumo priežasčių interpretacijai.

 

Kaune veikianti teatro trupė „Teatronas“ ir režisierius Gildas Aleksa „Otelo“ veiksmą perkėlė į nedidelį butą netoli Savanorių prospekto. Šis „Otelas“ – viename bute apsistojusių dviejų porų gyvenimo ištrauka, kurios siužetą galima apibūdinti septyniomis mirtinomis nuodėmėmis. Kambaryje išsidrėbę aptingę jaunuoliai tenkina vien savo geismą ir alkį. Vienas jų pernelyg pasididžiuoja savimi, sukeldamas kitam pavydą. Pastarasis „nugesina“ pirmojo pasipūtimą, sužadindamas jo pavydą ir ragindamas atkeršyti trečiajam, niekuo nenusikaltusiam asmeniui. Taip sukuriamos sąlygos vešėti žmogaus godumui – norui savintis kitus žmones, valdyti jų mintis ir imtis kraštutinių priemonių, jei to padaryti nepavyksta.

Matas Dirginčius (Jagas) spektaklyje „Otelas“. D. Ališausko nuotr.
Matas Dirginčius (Jagas) spektaklyje „Otelas“. D. Ališausko nuotr.
Milda Naudžiūnaitė (Dezdemona) ir Karolis Kasperavičius (Otelas) spektaklyje „Otelas“. D. Ališausko nuotr.
Milda Naudžiūnaitė (Dezdemona) ir Karolis Kasperavičius (Otelas) spektaklyje „Otelas“. D. Ališausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Otelas“. D. Ališausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Otelas“. D. Ališausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Otelas“. D. Ališausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Otelas“. D. Ališausko nuotr.
Rengėjų inf.

Šokio spektaklis „Asmens kodas“ – nuo griežtų schemų iki asmeninio gyvenimo faktų

Balandžio 5 dieną, Kauno kultūros centro „Tautos namai“ alternatyvioje erdvėje  „Šelteris“ bus rodomas debiutinis choreografės ir šokėjos Oksanos Griaznovos (šokio teatras „PADI DAPI Fish“) šokio monospektaklis „Asmens kodas“.

Ką asmens kodas gali pasakyti apie asmenybę? Kas nutiktų, jei kodo skaitmenis ištrauktume iš asmens tapatybės dokumentų, valstybės registrų konteksto ir tarsi iš „lego“ kaladėlių konstruotume naują pasakojimą? „Asmens kode“ į šiuos klausimus atsakoma kuriant savotišką žaidimą, kuriame šokėja žongliruoja savo kodu. „O. Griaznovos spektaklyje žmogus veikia ir egzistuoja ne kasdieninėje aplinkoje ar savo vidiniame pasaulyje, o būtent sistemoje, kurioje ieško savo ribų bei galimybių jas peržengti.“  – pažymi scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė.

Šokio monospektaklis „Asmens kodas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Šokio monospektaklis „Asmens kodas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Šokio monospektaklis „Asmens kodas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Šokio monospektaklis „Asmens kodas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Klaipėdos dramos teatro inf.

Naujausio E. Nekrošiaus spektaklio „Kalės vaikai“gastrolės Vilniuje

Įžymus, daugelio pasaulio teatrų kviečiamas režisierius Eimuntas Nekrošius Klaipėdos dramos teatre pirmąkart pastatė spektaklį: „Kalės vaikai“ pagal Sauliaus Šaltenio pjesę. Premjera įvyko šių metų vasario 3 d.  Saulius Šaltenis parašė inscenizaciją pagal savo to paties pavadinimo romaną (kurtą 1972-1988 metais, o išleistą 1990).

Vasario mėnesį Rokiškyje vykusiame XXXIV Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje šis Klaipėdos dramos teatro spektaklis laimėjo apdovanojimą kaip geriausias, o aktorius Donatas Švirėnas parsivežė prizą už geriausią nepagrindinį vaidmenį. Balandžio 11 dieną „Kalės vaikus“ galės pamatyti Vilniaus žiūrovai – spektaklis bus rodomas Nacionaliniame dramos teatre.

Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. D. Matvejevo nuotr.
VMT inf.

Ingmaro Bergmano šimtmečiui skirtas vakaras

Vilniaus mažasis teatras balandžio 11 d. 18.30 kviečia į vakarą, skirtą garsiojo švedų režisieriaus ir rašytojo Ingmaro Bergmano šimtmečiui paminėti. Žiūrovai išvys šio sezono premjerą – spektaklį „Dvasiniai reikalai“, o po jo žiūrovai  turės išskirtinę progą pabendrauti su kūrybiniu duetu – aktore Gintare Latvėnaite ir režisieriumi Kirilu Glušajevu. Vakarą moderuos teatrologė ir vertėja iš švedų kalbos Alma Braškytė.

Ingmaro Bergmano „Dvasiniai reikalai“ – tai gyvenimo išbandymų bei neįgyvendintų svajonių iškankintos ir susitaikymo su savimi ieškančios stiprios moters Viktorijos portretas. Tai keletas Viktorijos įsivaizduojamų pokalbių su vyru, draugėmis, tarnaite, tėvu, atsitiktiniu sutiktuoju ir pagaliau – su savimi pačia. Žvilgsnis į išdegusią vidutinio amžiaus moters sielą – gluminančiai tiesus ir atviras.

Gintarė Latvėnaitė spektaklyje „Dvasiniai reikalai“. L. Vansevičienės nuotr.
Gintarė Latvėnaitė spektaklyje „Dvasiniai reikalai“. L. Vansevičienės nuotr.
Gintarė Latvėnaitė ir Kirilas Glušajevas. A. Vasilenko nuotr.
Gintarė Latvėnaitė ir Kirilas Glušajevas. A. Vasilenko nuotr.
Rimgailė Renevytė

Vien tik aš, vienintelis niekas

Apie aktorės Rasos Samuolytės veikėjas

Aktoriaus profesijoje neišvengiamai esama pamišimo. Sukurti tai, kas neegzistuoja, išgyventi tai, kas nepatirta, – tarsi įsispraustum į kito žmogaus odą. Juk aktorius privalo būti niekas, kad galėtų tapti viskuo. Aktorė Rasa Samuolytė ne sykį yra suvaidinusi tai, ko suvaidinti neįmanoma. Nes tokių išgyvenimų neįmanoma pakartoti. Nes bent sykį tai išgyvenus nebėra kur grįžti. Skaudžiai, tiesiog akyse byrančią Ofeliją, kai ji prašo Gertrūdos paimti rūtos šakelę. Tyliai mylinčią Sonią, kai po netikėto vidurnakčio pokalbio su Astrovu likusi viena ji kalbasi pati su savimi. Džuljetą, kai ši veriančiu balsu paskutinįsyk klykia „sudie“ Romeo. Neišsipildžiusiose svajonėse kliedinčią Nastią, kai netverdama pykčiu ji galiausiai sviedžia lėkštę į sieną, norėdama pagaliau užčiaupti Baroną. Arba tą akimirką, kai pradėdama antrąjį „Žuvėdros“ veiksmą, užuosdama aitrų svogūno kvapą, virsta nuo savęs apgirtusia aktore, vaidinančia Mašą.

Rasa Samuolytė (Herta) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Herta) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Herta) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Herta) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Herta) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Herta) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Olga) ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Ugnies veidas“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Olga) ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Ugnies veidas“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Olga) ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Ugnies veidas“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Olga) ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Ugnies veidas“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Olga) ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Ugnies veidas“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Olga) ir Gytis Ivanauskas spektaklyje „Ugnies veidas“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Mergaitė) spektaklyje „Roberto Zucco“. OKT archyvo nuotr.
Rasa Samuolytė (Mergaitė) spektaklyje „Roberto Zucco“. OKT archyvo nuotr.
Rasa Samuolytė (Vika) filme „Nuodėmės užkalbėjimas“.
Rasa Samuolytė (Vika) filme „Nuodėmės užkalbėjimas“.
Justina Daugalaitė

Hipsteriai ir Shakespeare’as

Apie spektaklį „Vasarvidis“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Valentino dieną Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko spektaklio ,,Vasarvidis“ pagal Williamo Shakespeare’o komediją ,,Vasarvidžio nakties sapnas“ premjera. Režisierė Eglė Kižaitė spaudoje sakė norėjusi žiūrovams priminti jų pačių meilės ,,kančias“ ir pasijuokti iš jaunystės kvailumo. Spektaklis žadėjo lengvą pasivaikščiojimą mėnesienos nušviestą šekspyrišką vasarvidžio naktį, bet režisierė nusprendė atgręžti veidrodį ir prabilti apie mus pačius – šiandien, dabar.

 

Savo interpretacijoje Eglė Kižaitė vaizduoja jauną šių dienų žmogų, kurį galima sutikti stilingoje kavinėje ar madingoje parduotuvėje. Scenoje išsipustę vidurinės klasės jaunuoliai, t.y. hipsteriai, žaidžia meilę. Ir jų (kaip ir mūsų gatvių puošeivų) svarbiausias meilės ženklas yra drabužiai, tampantys priemone vilioti ir žadinti aistrą. Jaunuolių nuostatas atspindi ant kūno besikeičiantis dailių drabužių kiekis, o įsimylėjėlių pasirinkimus buriantis Pakas (Gytis Laskovas) yra žavus dizaineris, ,,siuvantis“ įsimylėjėlių likimus. Matavimosi kambaryje žavėdamiesi savo atvaizdais veidrodyje veikėjai priima svarbiausius sprendimus. Fėjų burtai ne įlašinami į akis, o ,,įsiuvami“ į veikėjų širdis dizainerio adata. Taip tarsi dar kartą pabrėžiant, kad šiandien kelias į kito širdį eina per... drabužį. Ne veltui dizaineris Pakas yra pagrindinis šio spektaklio herojus, o įvaizdis ir žavėjimasis savo atvaizdais veikėjams yra svarbesni nei pati meilės samprata. Režisierė išjuokia šiuolaikinės visuomenės reiškinį – įvaizdžio kūrimą (dažnai svarbesnį už asmenybę) ir dizainerių (neretai spaudoje vadinamų kūrėjais) su(si)reikšminimą.

Gytis Laskovas (Pakas) spektaklyje „Vasarvidis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Gytis Laskovas (Pakas) spektaklyje „Vasarvidis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Vasarvidis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Vasarvidis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Vasarvidis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Vasarvidis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Vasarvidis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Vasarvidis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Vasarvidis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Vasarvidis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Vasarvidis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Vasarvidis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Vasarvidis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Vasarvidis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Vasarvidis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Vasarvidis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Šeimos gyvenimo scenos

Apie Valstybinio jaunimo teatro spektaklį „Autonomija“

Mergaitė keikia išardytą pianiną. Vaikišku balsu ji išrėkia keiksmažodžius, atkartodama įniršio intonacijas, girdėtas šeimoje, kurią sukūrė spektaklio „Autonomija“ autoriai. Premjera Valstybiniame jaunimo teatre įvyko kovo 9, 10 dieną. Scenoje keli kilimai, stalai, kėdės ir pianinas žymi namų erdvę. Scenografas neįvardytas – visus reikiamus daiktus iš teatro sandėlio galėjo atsinešti patys aktoriai, vilkintys kasdieniais drabužiais iš savo spintos. „Skurdžioji“ spektaklio estetika išryškina aktorius, kurių vardai sutampa su personažų vardais. Pagal aktorių improvizacijas vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo ir bendraautorės Ildikó Gáspár sukurtoje dramaturgijoje į giminės tarpusavio santykius žvelgiama ironiškai ir kartais nuklystama į praeitį, ateitį ar fantazijas. Spektaklyje užsitęsia personažų ekspozicija, todėl šį tekstą konstruoju kaip šeimos portretų galeriją.

 

Valentinas (Masalskis). Vieta giminės medyje: Simo ir Viktorijos senelis; Andriaus, Alekso ir Luko tėvas. Šeiminė padėtis: išsiskyręs (buvusi žmona Janina). Profesija: verslininkas. Pomėgiai: nekilnojamasis turtas.

Valentinas su bendradarbiu Dainiumi aptarinėja statybų verslo reikalus. Prie jų prisideda Andrius – sūnus „nevykėlis“, kurį tik įžengus supeikia tėvas. Kad verslininkams nebūtų per lengva kalbėtis, anūkė Viktorija ardo pianiną. Šioje ir kitose scenose atsiskleidžia, kad Valentinas yra visada teisus. Jis sukūrė verslą, nuo kurio priklauso visa šeima. Nuotaikos žmogus į kitus kreipiasi „vaikeli“, nes visi, palyginti su jo gyvenimiška patirtimi, yra niekas. Vyras visą gyvenimą daug ir sunkiai dirbo, anot jo paties, – „dėl šeimos“. Vaikystėje Valentinas buvo ištremtas į Sibirą, o savo tėvą – partizaną – jis laiko didvyriu ir stiprybės pavyzdžiu.

Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Dovilė Šilkaitytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Dovilė Šilkaitytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Neringa Varnelytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Neringa Varnelytė spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 335  >>> Archyvas