Jausti SAVO laiką – tokį moto pasirinko Šiauliuose rengiamas lietuviškos dramaturgijos festivalis ATGAIVA. Festivalis Šiauliuose rengiamas po 30 metų pertraukos, jo programoje – devyni spektakliai, poezijos vakarai, foto paroda, susitikimai ir konferencija-diskusija „Ryto mintys apie trisdešimt atgaivos metų“. Kas įvyko per tuos tris dešimtmečius? Ko išmokome, kaip pasikeitėme mes ir teatras? Ar jaučiame SAVO laiką? Atsakymų paieška prasideda ATGAIVOJE lapkričio 6-ąją.
Režisierius Gytis Padegimas po kelerių metų pertraukos grįžta į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Kūrybinį sugrįžimą įprasmina nacionalinė dramaturgija – išeivijos rašytojo Algirdo Landsbergio pjesė „Vėjas gluosniuose“, kurios premjera – jau gruodžio 7, 9, 23 dienomis Ilgojoje salėje.
Jaunimo teatre naują gyvenimą pradeda spektaklis „Liūdnos dainos iš Europos širdies“, sukurtas Fiodoro Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ motyvais. Spektaklis gyvuoja jau dvylika metų. Per šį laiką jis keliavo po įvairias Lietuvos ir Europos scenas ir keitėsi, įgavo paprastesnę, žiūrovui atviresnę formą.
Lapkričio 6 d., antradienį, 18.30 val. „Meno forte“ (Bernardinų 8/8) įvyks dešimtasis „Lietuvos teatro amžiaus“ renginys – aktoriaus Dariaus Meškausko performatyvi paskaita „XX amžiaus devintojo dešimtmečio režisierių įtaka menininko gyvenime“.
Lapkričio 2 d. prasidėjo Lietuvos nacionalinio dramos teatro organizuojamas šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“. Iš viso teatro mėgėjų laukia net 9 renginiai, o pirmadienį, lapkričio 5 d., lankytojai kviečiami į unikalų skaitymą „Posesijos obsesija“, kuriame patys taps renginio dalimi.
„Marti“ Vilniaus mažajame teatre
Žemaitės apsakymo „Marti“ siužetą, pasak Gabrielės Tuminaitės, daugelis žino nuo mokyklos laikų, tačiau Vilniaus mažojo teatro scenoje režisierė ištikimai laikosi kūrinio struktūros. Todėl Paulinos Pukytės, kaip dramaturgės, darbas apsiribojo prozos teksto inscenizavimu, nes apsakymas spektaklyje nebuvo dekonstruojamas ar sujungiamas su kitais tekstais. Tik vienoje vietoje įterpiamos rašytojos surinktos patarlės, o Vingių Jonui leidžiama pasakyti „monologą“, kuriame jis kartoja savo tėvo frazes. Šios dvi spektaklio vietos paveikiausios, tačiau akivaizdu, kad režisierei svarbiausia – interpretuoti apsakymą, kuriant savitą spektaklio ženklų audinį.







10-ojo dešimtmečio revoliucija: Oskaro Koršunovo „Roberto Zucco“ ir „Shopping and Fucking“
Su kiekviena kūrėjų karta teatre atsiranda tam tikros tendencijos, savita kalba, kuria bandoma užmegzti kontaktą su publika. Iki atgaunant nepriklausomybę kūrėjai su žiūrovais buvo sudarę ezopinį sąmokslą, kuris ilgai gludintas derinant metaforines režisūrines strategijas bei dramaturginę mintį.








Lapkričio 5 d., pirmadienį, 18 val. Bernardinų bažnyčioje kunigas Julius Sasnauskas OFM aukos Šv. Mišias už mirusius teatro kūrėjus. Po mišių toje pačioje erdvėje aktorius Valentinas Masalskis skaitys Atsiskyrėlio-Gustavo-Konrado monologą iš Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“. Tai – devintas „Lietuvos teatro amžiaus renginys“.
Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ lietuviška programa
Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ užsienio režisierių pavardės ir spektaklių pavadinimai dažnai tampa svarbiausiais programos akcentais. Nieko keista, juk tai bene vienintelė galimybė susipažinti su pasauliniais teatriniais procesais, neiškeliant kojos iš namų. Tačiau „Sirenose“ kasmet pristatoma ir lietuviškų spektaklių vitrina, kaip galimybė lietuvių kūrėjams būti pastebėtiems užsienio teatrų ekspertų. Svarstant apie keletą pastarųjų „Sirenų“ metų norisi klausti, kokiu pagrindu sudaroma lietuviškų spektaklių programa ir kas juos sieja tarpusavyje.








Tarptautinė „Sirenų“ programa (II)
„Gal visi drakonai...“, tarpdisciplininis spektaklis, kurį atvežė belgų grupė „Berlin“, keletu aspektų priminė vieną aukščiausių praėjusių metų „Sirenų“ taškų, šveicarų ir vokiečių „NACHLASS, kambarius be žmonių“. „Drakonai“, kaip ir „Nachlass“, vyksta didžiulėje erdvinėje konstrukcijoje, kuri gali būti pastatoma bet kur, nebūtinai scenoje, – jokios bambagyslės, siejančios su teatro pastatu, nėra. Medinis karkasinės „Drakonų“ konstrukcijos ovalas raudonomis lubomis (labai gražus iš išorės) puikiai įsikomponavo Rotušės Didžiojoje salėje. Pailga jo forma priminė didžiulį laivą, tokią šiandieninę Nojaus arką. Plėtojant palyginimą toliau – su trisdešimčia skirtingų žmonių ekranuose, kurių kiekvienas gauna sau į porą po vieną žiūrovą. Tiesa, kas dvylika minučių poros keičiasi, ir kiekvienas žiūrovas gauna pabūti poroje su penkiais kalbėtojais vienas prieš vieną. Kadangi klausomasi ne per ausines, o tiesiog iš ekrano, nesi visai izoliuotas nuo kaimynų ir akies krašteliu gali žvilgčioti, kas žiūrima ir ko klausomasi šalimais. Jeigu tik tavęs visiškai neabsorbuoja tavasis kalbėtojas.







