Lapkričio 15 dieną, ketvirtadienį, 18.30 valandą Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyks susitikimas su režisieriais – Jonu Vaitkumi, Eimuntu Nekrošiumi, Gintaru Varnu. Renginį moderuos teatrologė dr. Rasa Vasinauskaitė.
Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT) rengiasi intriguojančiai premjerai – teatro ir kino režisierius Raimundas Banionis stato australų rašytojo Johno Misto pjesę „Madam Rubinštein“ legendinės kosmetikos verslo asmenybės Helenos Rubinštein (Rubinstein) gyvenimo motyvais.
„Tikros pasakos“ – taip pavadintas naujas spektaklis vaikams, kuriamas Vilniaus „Menų spaustuvėje“. Tikros, nes kalba apie tikrus žmones ir tikras jų pasiektas svajones bei patį tikriausią kiekvieno iš mūsų troškimą – gyvenime tapti tuo, kuo svajojame. Lietuvoje ir visame pasaulyje populiarios Elena Favilli ir Francesca Cavallo knygos „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“ motyvais kuriamas spektaklis – pirmasis kino režisierės Živilės Mičiulytės bandymas teatre. Interaktyviame, 7 – 10 metų vaikams skirtame pasirodyme su mažaisiais žiūrovais bendraus ir istorijas pasakos aktorės Kamilė Petruškevičiūtė ir Aura Garmutė. „Atviros erdvės“ jaunųjų menininkų programos premjera bus pristatoma lapkričio 17 dieną.
„Doriano Grėjaus portretas“ Vilniaus teatre „Lėlė“
„Doriano Grėjaus portretas“ žiūrovams pristatomas kaip „spektaklis be žodžių“. Tai nėra neteisingas spektaklio apibūdinimas, nes išties scenoje nekalba nei lėlės, nei žmonės. Suprantu, jog šios frazės tikslas – veikiau įspėti, nuraminti (o gal ir provokuoti) būsimus žiūrovus, nei sukelti impulsus šio teksto autorei pirminių įspūdžių užrašams, tačiau šis įvardijimas pasiūlė šiek tiek labiau pagalvoti, ką scenoje reiškia kalbėjimas ir žodis, ar būtinai jis turi būti ištartas. Ar kalbai būtina apibendrinti kūrinio turinį? Atrodo, jog lėlių ir objektų teatras palankiausias norint nutolti nuo žodinės personažo ar kūrinio išraiškos. Kita vertus, šis nuotolis dažniausiai itin susiaurina literatūros pasirinkimo galimybes ir būsimo spektaklio auditoriją. Tačiau kokių dar išraiškos formų teatre turi žodis? Kaip teatrinė kalba išvaduoja literatūrą?







Intelektualaus, gyvo, eksperimentinio teatro mylėtojus jau šeštąjį sezoną viliojantis Apeirono teatras pristato antrąją sezono premjerą – vienos dalies spektaklį „Stabat Mater“ pagal Augusto Strindbergo pjesę „Pelikanas“, kurio režisierė, viena iš teatro įkūrėjų, Eglė Kazickaitė. Lapkričio 13 d. 19 val. teatro „Atviras ratas“ studijoje šį spektaklį turės progą išvysti Vilniaus publika.
Maloniai kviečiame į diskusiją „Žydų teatras tarpukariu, gete ir šiandien“, kuri įvyks lapkričio 13 d. (antradienį) 17.30 val. Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius).
Kauno menininkų namų organizuojama tarptautinė šiuolaikinio šokio kūrinio „Commensurate to be with“ premjera kviečia žiūrovus išeiti už tradicinės šokio spektaklio sąvokos.
Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“ Vilniuje
Spalio 29 ir 30 d., Vėlinių išvakarėse, kai vėlės priartėja prie žemės, kai vėjo gūsiai sukelia nerimo bei prisiminimų audras, Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ ir Adomo Mickevičiaus instituto pastangomis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo parodytos Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“. Nacionaliniame teatre Varšuvoje (Teatr Narodowy) sukurtas spektaklis tarytum nušlavė begalę smulkių teatrinių bandymų, nesibaigiančių projektukų, visą teatrinę pafilosofavimo, savęs įteisinimo ir pateisinimo grafomaniją.








Meno ir mokslo laboratorijos spektaklis „Errorai“
Visai neseniai, spalio 26 d., „Meno forte“ įvyko paskutinės Meno ir mokslo laboratorijos sukurtos trilogijos dalies premjera. Spektaklio „Errorai“ kūrybinė grupė vyksmą pradėjo konceptualia, visus pasaulio pokyčius lėmusia abejone – kas buvo pradžioje? Pradžioje negalėjo būti žodis, mat žodžiui reikalinga mintis, o šiai – sąmonė.








Festivalio „Materia Magica“ svečiai apie Lietuvos lėlių teatro vitriną
Labiausiai šių metų lėlių teatro festivalis „Materia Magica“, gyvuojantis nuo 1997-ųjų (anuomet, tiesa, vadintas „Karakumų asilėliu“), išsiskyrė savo publika: įvairių Lietuvos teatrų spektaklius greta įprastų jaunesnių ar vyresnių žiūrovų stebėjo nemenkas būrys lėlininkų iš įvairiausių šalių – teatrų ir festivalių vadovai, programų kūrėjai, vadybininkai. Manau, kad žmonės (ir lėlės) scenoje turėjo pajusti gana specifinį jų žvilgsnį: suinteresuotą, kolegiškai vertinantį, neretai bandantį dėti spektaklį į savo kontekstus.
Festivalio organizatoriai – Klaipėdos lėlių teatras – šiemet žengė pirmą žingsnį link programinio šalies lėlių teatro pristatymo užsienio ekspertams, ir galima pasakyti, kad žengta plačiai: Vilniaus „Lėlės“, Kauno valstybinio lėlių teatro, Panevėžio lėlių vežimo teatro, Klaipėdos lėlių teatro, „Psilikono teatro“, „Trupės 459“, „Lino lėlių“, Kauno lėlių teatro „Nykštukas“, klounų teatro studijos „Dulidu“, Pojūčių teatro ir Stalo teatro spektaklius žiūrėjo profesionalai iš Jungtinės Karalystės, Kinijos, Japonijos, Izraelio, Vokietijos, Lenkijos, Kroatijos, Šveicarijos, Turkijos, Estijos, Latvijos. Šią rimtą grupę padėjo suburti ne tik Lietuvos lėlininkų tarptautinis įdirbis, bet ir bendradarbiavimas su Lietuvos kultūros instituto Vizitų programa.