Pokalbis su režisieriumi Łukaszu Twarkowskiu
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre lenkų režisierius Łukaszas Twarkowskis sukūrė spektaklius „Lokis“ (2017) ir „Respublika“ (2020). Įvairias medijas jungiančiame, vizualiame „Lokyje“, naudojant įvykio atkūrimo (reenactment) metodą, grįžtama į lemtingą Marie Trintignant ir Bertrandʼo Cantat naktį Vilniuje. O šešias valandas trunkančiame pasirodyme „Respublika“ žiūrovai gali laisvai klaidžioti Kino klasterio erdvėse ir šokti pagal reivo muziką kartu su aktoriais, kurie dalijasi patirto eksperimento apie ryšį tarp individo, bendruomenės, gamtos ir ekonomikos patirtimi.








Tarptautinis teatro festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks“
Sausio 10–15 d. „Menų spaustuvėje“ vyko vaikų ir jaunimo teatro festivalis „Kitoks“. Jame pristatyti Lietuvos bei užsienio kūrėjų spektakliai, kūrybinių dirbtuvių rezultatai, vyko edukaciniai užsiėmimai. Šiame straipsnyje – apie tris užsienio kūrėjų darbus: „Dazzlemaze“, „Promise me“ ir „Désordre & Dérangement“.








Pokalbis su scenografu Mariumi Nekrošiumi
Marius Nekrošius sukūrė scenografiją daugeliui režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklių. Taip pat Sauliaus Varno darbams bei Árpádo Schillingo spektakliui „Didis blogis“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2015), Érico Lacascade’o „Balkonui“ (Jaunimo teatras, 2019), Adomo Juškos „Don Kichotui“ (Jaunimo teatras, 2021), Ievos Kaniušaitės „Mamai“ (Jaunimo teatras, 2021) ir kt.








Rolando Kazlo spektaklis pagal Roberto Walserio apsakymą
Mieli pasivaikščiojimai, net ir visai trumpučiai, dažniausiai knibždėte knibžda įvaizdžių ir gyvų eilėraščių, burtų ir gamtos grožybių. (Robert Walser)







Eglės Švedkauskaitės spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Šiais laikais labiau negu bet kada anksčiau justi, kad progresas tapo viena iš pagrindinių visuomenės vertybių. Esame vertinami ir nejučia vertiname kitus pagal darbingumo lygį, pasiekimus, užimamas pozicijas, o jei atrodo, kad nesugebame padaryti tiek, kiek padaro kiti, jaučiamės „neišsipildę“, netgi nenormalūs. Tokioje aplinkoje senas, lėtas, nerangus kūnas pasidaro nereikalingas, o nebegalintis savimi pasirūpinti žmogus tampa dar ir našta: atsiduria globos namuose arba užgula artimųjų pečius.








Antano Obcarsko spektaklis „Kas nužudė mano tėvą“
Režisieriaus Antano Obcarsko spektakliai „Voicekas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2018), „Alisa“ (LNDT, 2020), „Batsiuviai“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2020) ir naujausias „Kas nužudė mano tėvą“ (LNDT, 2021) – stilingi, šiuolaikiški, persmelkti didmiesčio elegancijos ir vis ryškėjančios kairiosios minties. Pirmuosius spektaklius kūręs su dramaturgu Laurynu Adomaičiu (su juo stato ir būsimą spektaklį „Boksas“: eskizas parodytas 2021 m. šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“), ketvirtam savo pastatymui Obcarskas pasirinko Lietuvoje mažai žinomą, pasaulyje išgarsėjusį dvidešimt devynerių metų rašytoją Édouardą Louis, turintį neeilinę biografiją.








Artūro Areimos teatro filmas-spektaklis „Našlės“
Artūro Areimos teatro (AAT) trupės pasirinkimas naują spektaklį kurti pagal Sławomiro Mrożeko tragikomediją „Našlės“ šiek tiek nestandartinis, atsižvelgiant į kelerių pastarųjų metų režisieriaus išbandytą dramaturginę medžiagą – individo išgyvenimus šių dienų pasaulyje tyrinėjančią Falko Richterio dramaturgiją bei tokių provokuojančių šiuolaikinių dramos meistrų kaip Markas Ravenhillas ir Heineris Mülleris tekstus. Dar viena AAT tendencija – vokiečių dramaturgijos inscenizacijų gausa. Tad lenkų dramaturgo Mrożeko vieno veiksmo pjesė apie klastingas našles šiame kontekste išsiskiria.








„Kvėpavimas“ Kauno miesto kameriniame teatre
Jaunosios kartos režisierė Agnija Leonova, pakeitusi britų dramaturgo Duncano Macmillano pjesės „Plaučiai“ pavadinimą į dinamiškesnį daiktavardį „Kvėpavimas“, kviečia žiūrovus intymioje Kauno miesto kamerinio teatro Mažojoje salėje pažvelgti į dviejų žmonių santykių kasdienybę, prisodrintą globalių problemų. Lietuvos teatro scenoje ši Macmillano pjesė statoma pirmą kartą, bet prieš keletą metų režisierius Kirilas Glušajevas ėmėsi šio dramaturgo pjesės „Nuostabūs dalykai“, analizuojančios ne mažiau nūdienai svarbias problemas – gyvenimo iššūkius, depresiją. Spektaklis interaktyvus, žiūrovas kviečiamas įsitraukti į aktoriaus Martyno Nedzinsko kuriamą ir improvizuojamą istoriją.