Eglės Švedkauskaitės performansas „Žiūrėdama viena į kitą“
Gėlės scenoje ar prie jos įprastai atsiranda tik po pasirodymų. Salėje, kurioje vyks Eglės Švedkauskaitės režisuotas performansas „Žiūrėdama viena į kitą“, jau guli laukinių gėlių šūsnis – joje galima įžvelgti nuorodas ir į kūrinį įkvėpusios menininkės Veronikos Šleivytės meilę gėlėms, ir į kartu su gėlėmis karikatūriškai asocijuojamą moteriškumą. Prasidėjus vyksmui gėlės lėtai išdalinamos žiūrovams, daugiausia žiūrovėms.








Du teatro scenoje pažįstami veidai – aktorius Ainis Storpirštis ir Gabija Siurbytė – šių metų sausio 18 ir 19 dienomis kviečia į spektaklio premjerą „Plaučiai“, sukurtą italų režisieriaus Luco Vassos. Jautriai, drąsiai ir absurdiškai linksmai ant „Menų spaustuvės“ scenos aktoriai pristatys šiuolaikinę meilės istoriją, kuri aprėps ne tik asmeninius džiaugsmus ir sukrėtimus, bet kartu kvies transformuoti pasaulį ir kelti klausimus apie aktualius globalinius konfliktus.
Gildo Aleksos „Skambutis tėvui“
Daugybėje XIX–XX a. romanų galima susidurti su griežto, šalto tėvo portretu – autoritetingos, o gal labiau autoritarinės šeimos galvos, vaikus auklėjančios lyg savo pavaldinius, šykštint švelnesnio gesto ar žodžio. Jo rūpinimasis grubus ir formalus, net jei širdyje slepiasi nuoširdi meilė. Toks tėvas teko ir vienam žymiausių XX a. literatūros atstovų – Franzui Kafkai. Šis autorius mums paliko ne tik „Metamorfozę“ ar „Pilį“, bet ir labai svarbų dokumentą – adresato taip ir nepasiekusius laiškus tėvui.








„Planeta EGO“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre
Gruodžio pabaigą palydėjo išvyka į naują Nikolaso Darnstädto filmą-spektaklį „Planeta EGO“ Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. Kino ir scenos kūrinys sukonstruotas iš vieno žymiausių XX a. modernizmo rašytojų Franzo Kafkos romanų „Pilis“ ir „Amerika“. Režisierius interpretuoja literatūrą, papildydamas ją savo idėjomis, kontekstais ir panardinamas į vizualiai efektingą reginį, jungiantį skirtingas medijas bei stilius.








1. Prieštaringus jausmus sukėlęs slovėnų režisieriaus Tomi Janežičiaus spektaklio „Dėdė Vania“ Vilniaus mažajame teatre kūrybos procesas, kurio dalimi teko būti. Tai spektaklis, neabejotinai turėjęs potencialo tapti išskirtiniu kūriniu Lietuvos teatro kontekste. Šiaip ar taip, jis dosnus netikėtų vaidmenų, iš kurių visų pirma išskirčiau Ilonos Kvietkutės Sonią.







