7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kronika

Oskaras Koršunovas spektaklio „Tartiufas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Oskaras Koršunovas spektaklio „Tartiufas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
LRS inf.

Mirė Kęstutis Aloyzas Keblys (1933 01 20 – 2019 06 27)

Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad birželio 27 d. mirė Lietuvos rašytojų sąjungos narys, literatūros kritikas Kęstutis Aloyzas Keblys.

 

Kęstutis Keblys gimė 1933 m. sausio 20 d. Šakiuose. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vakarus. 1955 m. Bostono universitete (JAV) baigė chemiją. Dirbo Detroito chemijos tyrimų laboratorijoje. 1971–1983 m. buvo „Ateities“ knygų leidimo fondo vadovas, 1981–1984 m. – Lituanistikos instituto Literatūros skyriaus vedėjas. Nuo 2004 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Ateitininkas ir skautas. Bendradarbiavo žurnaluose „Aidai“, „Ateitis“, laikraštyje „Draugas“. Parašė straipsnių, recenzijų apie išeivijos rašytojų – Kazimiero Barėno, Aloyzo Barono, Kazio Bradūno, Vytauto Janavičiaus, Antano Škėmos ir kt. kūrybą (studija „Romanas išeivijoje“ išspausdinta knygoje „Lietuvių literatūra svetur, 1945–1967“ (1968), monografija „Vincas Ramonas“– knygoje „Lietuvių egzodo literatūra, 1945–1990“ (1997), literatūros kritikos rinkinys „Smulki kritikos rasa“ išleistas 2011).

Kęstutis Keblys. R. Šileikos nuotr.
Kęstutis Keblys. R. Šileikos nuotr.
Rengėjų inf.

Vilniaus dominikonų vienuoliai organizuoja dailininkų plenerą „Drama žmogaus širdyje: netektis, cinizmas ir aistra“

Dailininkė Goda Lukaitė: „Galbūt atnaujinsime menininko ryšį su bažnyčia“


Liepos 1–7 d. Vilniaus dominikonų vienuoliai organizuoja dailininkų plenerą „Drama žmogaus širdyje: netektis, cinizmas ir aistra“. Kiekvieną dieną vienuoliai skaitys paskaitas, kurių metu pristatys tris Biblijos knygas, kalbančias apie žmogaus širdį ir jos kovas. O dailininkai, įkvėpti biblinių tekstų, tapys paveikslus, kuriuos numatoma plačiajai visuomenei eksponuoti Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo (dominikonų) vienuolyne. Tiesa, šio renginio tikslas, pasak organizatorių, nėra tapyti Bibliją ar retai tapomus jos personažus. Pleneras kviečia menininkus patirti, kaip Biblija juos gali įkvėpti savitai kūrybai. Idėjos sumanytojas br. Mindaugas Slapšinskas ir jaunosios kartos dailininkė, šio plenero kuratorė Goda Lukaitė kalbina vienas kitą apie meną, tikėjimą ir kitus svarbius dalykus.


Mindaugas Slapšinskas: Kokia buvo tavo reakcija, kai paprašiau tapti šio plenero kuratore? Ar bijojai sutikti?
Goda Lukaitė: Reagavau labai teigiamai. Jau kuris laikas ieškau ramybės ir bandau atrasti savo santykį su tikėjimu. Tokios gražios idėjos pasiūlymas nukrito kaip iš dangaus, tad mielai sutikau. Beje, jau dalyvavau brolių pranciškonų (bernardinų) organizuotame plenere, ten patyriau tokią šilumą ir ramybę. Manau, kad ir per šį plenerą bus labai gera.


M. S.: Vienuoliai įsitikinę, kad Biblijos tekstai dar ir šiandien gali įkvėpti menininką. O jeigu ims ir Biblija neįpūs minčių, ko tada tikiesi iš šio laiko?
G. L. Manau, kad įdomios paskaitos ir jų aptarimai įkvėpimą tikrai atneš. Kiekvienam skirtingą. Vien šiuolaikiniam menininkui nebūdinga kūrybinė aplinka, buvimas kartu, neabejoju, įkvėps kiekvieną.


M. S.  Nežinau, ar galiu klausti, bet kaip vienuoliui man smalsu, ar tu tiki? Koks tavo santykis su Dievu, Biblija, Romos Katalikų Bažnyčia?
G. L. Kaip jau ir minėjau, esu ieškojimų kelyje. Į tikėjimą žiūriu teigiamai, tik man dar ne viskas aišku. Šiuo metu dairausi, smalsauju.


M. S.  Ar skaitei Bibliją? Gal turi mėgstamiausią personažą?
G. L. Skaičiau, tačiau mėgstamiausio personažo neturiu. Galbūt šiame plenere atrasiu!

M. S.  Pasidalink, kokių vilčių kaip plenero kuratorė turi?
G. L. Viliuosi, kad kartu su kitais menininkais  sukursime gerų darbų, kokybiškai leisime laiką, pasinersime į kūrybą, medituosime. Visi atrasime, išmoksime ar pastebėsime kažką nauja. Galbūt atnaujinsime menininko ryšį su bažnyčia.

M. S.  Išduok mėgstamiausią dailininką. Kodėl jis?
G. L. Šiuo metu greičiausiai René Magritte. Jaučiu ryšį su jo kūryba, joje patinka mistika, paslaptis. Tai ir pati išreiškiu savo kūryboje.

Brolis Mindaugas Slapšinskas OP: „Tikiuosi, kad Biblija įkvėps tolesnę dailininkų kūrybą“
G. L. Kaip kilo mintis organizuoti būtent dailininkų plenerą?

M. S.  2018 metais mūsų vienuolynas dailininkės Patricijos Jurkšaitytės paprašė nutapyti pal. Teofiliaus Matulionio paveikslą. Kartu atradau draugę tapytoją ir aistringą pašnekovę apie šiandieną, meną, kūrybą, šventumą ir šiek tiek religiją. Tada ir pradėjau svarstyti: būtų smagu, jei vienuolynas taptų susitikimų su dailininkais vieta, kurioje būtų kalbamasi apie tikėjimą ir kūrybą, apie tai, kiek įmanoma ar nebeįmanoma šiandien kurti religine tematika. Jau dabar su nekantrumu laukiu plenero dalyvių atsakymų, ar Biblijos tekstai vis dar gali įkvėpti šiandienos iššūkiais gyvenančius dailininkus.
 G. L. Žinau, kad tau patinka tapyti. Kaip atsirado šis pomėgis?

 M. S.  Dar nuo studijų Lilio mieste (Prancūzija) mano gyvenimo atgaiva buvo teatras, ten lankiau mėgėjišką teatro grupę. Su pora brolių dominikonų įkūrėme teatro trupę viename iš pačių skurdžiausių ir pavojingiausių miesto rajonų kaip priemonę žmonėms, sukaustytiems skurdo, per meną išmokti save priimti ir taip su prievartos pilnu pasauliu kovoti.
Grįžęs į Lietuvą neradau tokios teatro mėgėjų erdvės, kokia buvo Lilyje, nors turiu draugų iš teatro pasaulio ir jam prijaučiančių. Pamažu nesąmoningai susidomėjau daile, jos istorija, dailininkų darbu... Pabandžiau nutapyti vieną paveikslą. Pasijutau toks pavargęs, tarsi malkas būčiau kapojęs visą dieną. Bet tas nuovargis buvo toks malonus. Ko gero, jis mane ir užkabino...
G. L. Galbūt prisijungsi prie menininkų plenero ir tapysime drauge?

 M. S. Dar tikrai nesijaučiu galintis kažką plačiajai visuomenei sukurti. Tiesiog ir įgūdžių tiek neturiu. Įsivaizduok, kaip jausis dailininkai, žiūrėdami į mano paveikslus ir juos vertindami? Na, jie per daug kultūringi, kad pasakytų teisybę, o meluoti irgi nenorės – juk kuria vienuolyne, plenero iniciatorius – vienuolis... Jei rimtai, mėgstu pamokslauti, patinka teatras ir valgį gaminti. Žodžiu, mėgstu tai, apie ką prancūzai sako: „L‘art éphémère“. Taigi kol jūs tapysite, aš valgį gaminsiu!
 G. L. Kokios tavo kaip šio plenero organizatoriaus ir idėjos sumanytojo viltys bei lūkesčiai?
 

M. S.  Pirmiausia noriu, kad jaukiai ir smagiai praeitų plenero savaitė. Nepaprastai jaudinuosi, nes labai trokštu, kad dailininkai pasijaustų laukiami ir priimti mūsų vienuolyne. Antrasis – ilgalaikis – lūkestis yra noras palikti dailininkų pasąmonėje Biblijos pasakojamas žmogaus ir Dievo istorijas, kad Biblija juos įkvėptų ne tik šio plenero metu, bet ir tolesnėje kūryboje.
 G. L. Mane taip pat labai domina mėgstamiausias tavo dailininkas?

 M. S.  Jų – be galo daug, mėgstamiausi reguliariai keičiasi. Šiuo metu mėgstamiausias yra ispanų baroko atstovas Josė de Ribera. Šią žiemą lankiausi pas mūsų Ordino brolius Madride,  beveik kiekvieną dieną eidavau į Prado muziejų, nes jame ėmiau ir įsimylėjau… Na, tikrai įsimylėjau jo tapytą Atgailaujančią Mariją Magdalietę. Be galo jautrus ir švelnus darbas.
 G. L. Mėgsti vaikščioti į parodas? Kuri labiausiai įsiminė?
 

M. S.  Stengiuosi mėgti. Štai 2014–1015 metais gyvenau dominikonų vienuolyne La Tourette, kurį šeštame dešimtmetyje suprojektavo architektas Charles-Édouard Jeanneret-Grisas, labiau žinomas kūrybiniu pseudonimu Le Corbusier. Jau gerą dešimtmetį tame vienuolyne rengiamos kasmetinės šiuolaikinio meno ekspozicijos. Kaip tik tais metais, kai ten gyvenau, broliai priėmė didžiulę šiuolaikinio Didžiosios Britanijos skulptoriaus Anisho Kapooro ekspoziciją. Turiu pripažinti, kad gyventi gerus tris mėnesius šalia šio skulptoriaus darbų vienuolyne buvo nepaprasta patirtis.

Iki rugpjūčio vidurio dailininkų plenero darbai bus eksponuojami Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo (dominikonų) vienuolyne

M. Slapšinskas ir G. Lukaitė.
M. Slapšinskas ir G. Lukaitė.
Rengėjų inf.

Lietuvos fotomenininkų sąjunga Jono Dovydėno stipendiją skyrė fotomenininkei Dovilei Dagienei

Naujai įsteigta stipendija susilaukė išskirtinio profesionaliųjų Lietuvos fotografų dėmesio. Po ilgų svarstymų komisija, kurią sudarė Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos nariai (-ės), buvo nuspręsta 2 500 USD vertės stipendiją skirti lietuvių fotomenininkei Dovilei Dagienei.

Jono Dovydėno stipendijos tikslas – skatinti profesionalius fotografus, dirbančius humanistinės ir dokumentinės fotografijos srityje plačiąja prasme. Ji skiriama kūrėjui (-ai) ar menininkų (-ių) kolektyvui už reikšmingiausius humanistinės ir dokumentinės fotografijos projektus, meno kūrinius ir parodas, leidybos ar kuratorinius projektus Lietuvoje bei užsienyje per praėjusius metus arba už viso gyvenimo darbus. Komisijos vertinimo kriterijus sudarė projekto profesionalumas, aktualumas bei šiuolaikinis požiūris į socialinę aplinką.

D. Dagienės projektas „Augalų atmintis“ nagrinėja tragiško likimo sulaukusią Lietuvos žydų istoriją, keliaujant po mažus miestelius ir fiksuojant iki šių dienų išlikusias medines sinagogas. Menininkė jautriai interpretuoja vieną skaudžiausių mūsų istorijos laikotarpių, įpindama kone mitologišką savo pačios refleksiją: istorinėse žydų gyvenvietėse rastų augalų perkėlimas į fotografijos mediją praplečia istorinį naratyvą, ciklą prisotinant praėjusio ir esamo laiko kontrastu.

Dovilė Dagienė (g. 1981) kuria ir gyvena Vilniuje. 2007 m. baigė Vilniaus dailės akademijos, Fotografijos ir medijų katedros magistro studijas. Nuo 2015 m. akademijoje studijuoja meno doktorantūrą. Menininkė aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jos tyrimų sritis jungia atmintį, vaizduotę, laiką ir vietą fotografijoje.

Stipendijos steigėjas Jonas Dovydėnas (g. 1939) savo kūryba ryškiai išsiskiria iš humanistinės lietuvių fotografijos konteksto. 1949 m. kartu su šeima fotografas išsikraustė į JAV, 1965 m. baigė prestižinį Brown‘o universitetą ir nuo 1968 m. dirba laisvai samdomu fotografu. Nors menininkas puikiai susipažinęs su XX a. amerikietiškos fotografijos šaltiniais, bet jam fotografuoti – reiškia pamatyti ir parodyti, o ne komponuoti ir dekomponuoti. Galbūt dėl šios priežasties jo kūryba plačiai pristatyta Amerikoje personalinių parodų pavidalu, o Lietuvoje menininkas netruko susilaukti kolegų įvertinimo: 1989 m. tapęs Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu, jau 1997 m. tapo šios organizacijos garbės nariu. J. Dovydėnas yra išleidęs ne vieną savo kūrybos albumą, jo darbus galima rasti Čikagos, Mineapolio meno institutų, Vašingtono kongreso bibliotekos, Lietuvos fotomenininkų sąjungos kolekcijose.  Anot amerikiečių kuratoriaus ir kritiko Anders Kreuger, „J. Dovydėnas sugeba parodyti, jog ir maži dalykai gali būti dideli, ir įtikinti, kad ribotą Lietuvos erdvę galima praplėsti iki begalybės, jei tik akyliau pažiūrėsime.“

Lietuvos fotomenininkų sąjunga nuoširdžiai sveikina stipendijos nugalėtoją fotografę Dovilę Dagienę. Apie stipendijos teikimui skirtą renginį bus pranešta artimiausiu metu.

Dovile Dagienė, Kurklių sinagoga, 2016.
Dovile Dagienė, Kurklių sinagoga, 2016.
LRDT aktoriai ir darbuotojai paminėjo šio sezono darbų pabaigą. LRDT nuotr.
LRDT aktoriai ir darbuotojai paminėjo šio sezono darbų pabaigą. LRDT nuotr.
„Moonmakers“ inf.

„Švelnūs kariai“ – Amsterdamo kino festivalio dirbtuvėse

Birželio 30–liepos 6 dienomis debiutinis dokumentinis ilgametražis Marijos Stonytės filmas ,,Švelnūs kariai“ dalyvaus didžiausio Europos dokumentinio kino festivalio IDFA organizuojamose kino dirbtuvėse „IDFAcademy Summer School“. Dirbtuvėse profesionalūs montažo konsultantai dirbs su atrinktais, dar niekur nerodytais dokumentiniais projektais. Dirbtuvių tikslas – padėti kūrėjams tobulinti turimą montažo versiją bei pasiruošti filmą pristatyti tarptautinei kino industrijai. Filmą prodiusuoja Giedrė Žickytė („Moonmakers“, Lietuva) kartu su estų kino prodiuseriu Riho Vastriku („Vesilind“, Estija).

Kadras iš filmo,,Švelnūs kariai“
Kadras iš filmo,,Švelnūs kariai“
Kadras iš filmo,,Švelnūs kariai“
Kadras iš filmo,,Švelnūs kariai“
Kadras iš filmo,,Švelnūs kariai“
Kadras iš filmo,,Švelnūs kariai“
LTMKS inf.

Atviras kvietimas nuomuotis patalpas naujame kultūriniame komplekse Vitebsko g. 21 ir 23 (Rasų kolonija)

Ant istorinės kalvos buvusių Rojaus sodų vietoje besikuriantis kultūros kompleksas jau subūrė spalvingą kūrėjų, tyrėjų ir organizatorių būrį, bet dar liko savo šeimininkų laukiančių erdvių. Tad kviečiame menininkus, organizatorius, kuratorius, scenos menų atstovus ir kitus kultūros kūrėjus dalyvauti patalpų nuomos konkurse bei kartu kurti vizionierišką dalyvaujamąją kultūrą.

 

DIY (pasidaryk pats) ir savivaldos principais veikiančioje erdvėje susiburs per keturiasdešimt įvairių sričių kultūros kūrėjų ir tyrėjų, kurie savo praktikose eksperimentuoja, kelia klausimus, klausosi, kuria naujus formatus ir reaguoja į aktualias kultūrines, socialines, geopolitines, ekologines aktualijas. Komplekse kiekvienas atvykęs taps svečiu, galinčiu pabandyti, pažiūrėti, pasiklausyti, pa(si)daryti. Planuojama, kad patalpose bus įvairių meno sričių dirbtuvės ir įranga, o kiekvienas nuomininkas, ateinantis ir prisidedantis prie esamos infrastruktūros bus atviras dalijimuisi, mokymuisi ir (pa)meistrystei.

ŠMC inf.

Leo Goldsmith. Podirvinis posūkis: pogrindinė vaizduotė mene

Birželio 21 d., penktadienį, 19 val. ŠMC skaitykloje
Paskaita vyks anglų kalba
 
Podirvinis žemės sluoksnis, kaip praeities ir ateities susikirtimas, nuo seno buvo menininkų, archeologų ir technologų žavėjimosi objektu. Ši paskaita skirta šiuolaikinių videoinstaliacijų gyvenimui pogrindyje, užvertumo ir išskirtinumo bei kapitalistinės gavybos erdvei, kuri čia permąstoma kaip radikalus įtraukimas (angl. inclusivity) ir bendrumas (angl. commonality) bei kaip vieta, per kurią tyrinėjame materijos istorijas ir medijų ateitis. Tarp aptariamų menininkų – Laure Prouvost, Robert Smithson, Ben Russel, „The Otolith Group“ ir „New Mineral Collective“ (Tanya Busse ir Emilija Škarnulytė).

Po paskaitos vyks Luko Brašiškio moderuojama Q&A sesija !
 
LEO GOLDSMITH yra rašytojas ir kuratorius šiuo metu gyvenantis Niujorke, taip pat vizituojantis vaizdo studijų profesorius Eugene’o Lango koledže „The New School“ universitete. Jo tekstai publikuoti žurnaluose „Artforum“, „art-agenda“, „Cinema Scope“, „Frieze“ ir „The Brooklyn Rail“. 2011-2018 m. jis taip pat dirbo pastarojo žurnalo kino skilties redaktoriumi. Šiuo metu, kartu su Rachaele Rakes, Goldsmith rengia knygą apie kino kūrėją Peterį Watkinsą. Jis taip pat dėstė medijas ir kiną Niujorko universitete, Bruklino koledže bei Harvardo universitete.

 

Iš Laure Prouvost parodos „Burrow Me“ (Rupert, 2015). A. Anksaičio nuotr.
Iš Laure Prouvost parodos „Burrow Me“ (Rupert, 2015). A. Anksaičio nuotr.
Mo inf.

Šiemet prakalbinta Vytauto Kernagio skulptūra

Šiemet jau penktąjį sezoną pradedantis MO muziejaus inicijuotas Vilniaus kalbančių skulptūrų projektas prakalbino išskirtinės asmenybės – maestro Vytauto Kernagio –skulptūrą. Nuo projekto pradžios daugiau nei 50 tūkstančius perklausų sulaukęs projektas, tikimasi, bus aktyviai naudojamas ir šią vasarą.

 

„Pirmiausia kūrinys turi būti įdomus ne tik man, bet ir klausytojui. Jeigu taip atsitinka, tada daina nemiršta ir įveikia visus laiko išbandymus. Teisinga yra tai, kas nuolat jaudina“, – kažkada sakė maestro Vytautas Kernagis. Dabar „kalbėti“ gali ir gyva yra jo skulptūra. Birželio 19 d. prasidėjo jau penktasis Vilniaus kalbančių skulptūrų sezonas, o jo metu buvo pristatyta prakalbinta maestro skulptūra – paminklinis suoliukas Gedimino prospekte, prie Lukiškių aikštės.

Be prabilusios Vytauto Kernagio skulptūros šiemet bus prakalbinta ir kompozitoriaus, dirigento, vieno ryškiausių romantizmo muzikos kūrėjų Europoje – Stanislovo Moniuškos – skulptūra. Jos pristatymas visuomenei įvyks per Kristupo festivalį šių metų birželio 27 d. prie Šv. Kotrynos bažnyčios.

Menas priartėja prie žmonių

„Vilniaus kalbančios skulptūros“ – interaktyvus projektas, siūlantis aktyvaus ir turiningo laisvalaikio alternatyvą miestiečiams ir Vilniaus svečiams. Susidomėję praeiviai gali sulaukti skambučio į savo išmaniuosius telefonus ir taip susipažinti su skulptūrose įamžintomis svarbiomis lietuvių istorinėmis asmenybėmis, kitų tautų atstovais ar fikciniais miesto personažais-simboliais. 2015 metais startavęs Vilniaus kalbančių skulptūrų projektas, kurį inicijavo MO muziejus, šiemet sėkmingai veikia jau penktąjį sezoną.

„Džiugu, kad šiemet atidarydami Vilniaus kalbančių skulptūrų sezoną, prakalbiname išskirtinę asmenybę – Vytautą Kernagį. MO muziejui šis dar veikiant be sienų įgyvendintas projektas be galo svarbus dėl savo atvirumo – kada menas tiesiogine žodžio prasme priartėja prie žmonių. Smagus ir žaismingas skambutis – lyg nauja dialogo forma su menu ir skulptūromis, kurias dažnai sutinkame tiesiog eidami Vilniaus gatvėmis“, – teigia Milda Ivanauskienė, MO muziejaus, inicijavusio Vilniaus kalbančių skulptūrų projektą, direktorė.

 

Nauja gyva miesto vieta Vilniuje

„Dar kartą išgirsti maestro Vytautą Kernagį – stebuklinga. Ir nors atsiminimai apie jį yra vis dar ryškūs ir gyvi, esu tikras, kad žinią apie jo talentą ir darbus reikia skleisti kuo plačiau. Smagu, kad be Vytauto dainų, knygų ir plokštelių, turime ir vietą, kurioje galima ateiti ir tiesiog su juo pabūti. Dabar ji – gyva, kalbanti jo balsu. Labai norėčiau, kad čia apsilankytų kuo daugiau vilniečių”, – sako Vilniaus mero pavaduotojas Valdas Benkunskas.

 

„Ilgai galvojome, kas galėtų papasakoti vilniečiams ir Vilniaus svečiams apie tėtį, ir nusprendėme, kad niekas geriau už jį patį to padaryti negalės. Todėl paminklinis suoliukas bus prakalbintas paties Vytauto Kernagio balsu. Tai leis dar kartą sugrįsti į brodo laikus ir pajausti to laiko dvasią. Sulaukę skambučio žmonės ne tik išgirs Vytauto balsą, bet ir dainą „Išeinu”, kuri buvo pradėta kurti būtent sėdint dabartinio paminklinio suoliuko vietoje”, – atidarymo renginyje kalbėjo maestro duktė Eglė Kernagytė-Dambrauskė.

 

Aktorių, dainininkų, visuomenės veikėjų balsais skulptūros pasakoja apie save, apie tuos laikus, kai gyveno jose įkūnytos asmenybės, apie tai, ką jos mato aplink, kaip jaučiasi savo skulptūriniame kūne ir tame Vilniaus kampelyje, kuriame joms lemta būti. Tiesioginio skambučio metu klausytojai gali ne tik pažinti skulptūrose įamžintas asmenybes ar personažus, bet ir sužinoti daugiau apie kultūrinį, istorinį ir architektūrinį Vilniaus paveldą, prisiminti miesto istoriją.

 

Apie MO

MO muziejus, kurio pastatą suprojektavo pasaulyje garsus architektas Daniel Libeskind, duris atvėrė 2018 m. spalio 18 d. Iki atidarymo MO muziejus, įkurtas asmenine mokslininkų Danguolės ir Viktoro Butkų iniciatyva, beveik dešimtmetį veikė kaip muziejus be sienų. Jame sukauptą daugiau nei 5000 modernaus ir šiuolaikinio meno kūrinių kolekciją sudaro Lietuvos dailės aukso fondas nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Per pirmąjį muziejaus veiklos pusmetį jame apsilankė maždaug 150 000 lankytojų.

 

MO muziejus – gero laisvalaikio vieta, pasakojanti istorijas apie mus. Čia užsukti kviečia parodos, kinas, edukaciniai užsiėmimai, koncertai ir kiti renginiai, skirti įvairioms amžiaus grupėms. Vienas iš MO tikslų yra burti aktyvią bendruomenę – MOdernistus – kurie palaiko MO idėją ir padeda kurti naująjį muziejų drauge.

N. Žilinskaitės nuotr.
N. Žilinskaitės nuotr.
N. Žilinskaitės nuotr.
N. Žilinskaitės nuotr.
N. Žilinskaitės nuotr.
N. Žilinskaitės nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 320  >>> Archyvas