7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kinija laukia „Tartiufo“. Oskaro Koršunovo interviu Kinijos spaudai

LNDT inf.
Nr. 26 (1305), 2019-06-28
Kronika
Oskaras Koršunovas spektaklio „Tartiufas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Oskaras Koršunovas spektaklio „Tartiufas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.

Pernai vasarą Avinjono festivalį Prancūzijoje sudrebinęs spektaklis „Tartiufas“, rež. Oskaras Koršunovas, šiemet ketina užkariauti Kinijos žiūrovų simpatijas. Šį savaitgalį Lietuvos nacionalinio dramos teatro komedija išvyksta į mėnesio trukmės turą Kinijoje, kurio metu aplankys net penkis didelis miestus – sostinę Pekiną, megapolį Šanchajų, Guangdžou ir Čiuandžou miestus Pietrytinėje šalies dalyje ir uostamiestį Siameną. Dar prieš prasidedant gastrolėms Kinijos žiniasklaida aktyviai domėjosi lietuvių spektakliu. Režisierius Oskaras Koršunovas davė tiesioginį interviu susirinkusiems Kinijos žurnalistams internetu, buvo išsiųsti ir keli rašytiniai atsakymai. Vienu interviu, kurį O. Koršunovas davė Šanchajaus „Fake Festival“ organizatoriams, Lietuvos nacionalinis dramos teatras dalijasi su Lietuvos skaitytojais.

 

Moljero „Tartiufas“ Europos teatruose statytas daugybę kartų. Ar matėte kokią ankstesnę versiją (kitų teatrų ar kitų režisierių) prieš kuriant savo versiją?

Galima sakyti mačiau, bet ne per daug, nes labai daug gerų pastatymų ir nėra. Žinoma, mačiau žymios prancūzų režisierės Arianos Mnuškinos pastatymą, kuris garsus savo interpretacija ir nėra tradicinis. Taip pat mačiau spektaklių Comédie-Française teatre, kuris buvo įkurtas kaip Moljero teatras ir iki šiol palaiko tas tradicijas. Kadangi ir pats šiame teatre stačiau spektaklį, tai domėjausi  tiek Moljero istorija, tiek pačio teatro istorija. Bet Comédie-Française spektakliai yra labai tradiciniai ir paremti daugiausiai kalba. Panašiai kaip ir anglai, kurie Shakespeare‘ą stato remdamiesi praktiškai tiktai kalba ir kalbos grožiu, taip ir prancūzai stato Moljerą. Jo pjesės sunkiai išverčiamos į kitas kalbas, prancūziškai tekstai skamba tikrai labai gražiai, poetiškai, šmaikščiai, bet perteikti kitakalbiams nelengva. Prancūzams Moljeras visų pirma – žodžio teatras. Todėl įdomiausias mano matytas Moljero pastatymas yra garsaus vokiečių režisieriaus Franko Castorfo.

 

Jūsų „Tartiufo“ versijoje originalus tekstas tarsi sudaužytas ir modifikuotas. Dabar jis – kur kas šiuolaikiškesniame kontekste. Kaip buvo perrašytas scenarijus? Ar ėmėte nuorodas iš aktualijų arba žiniasklaidos?

Visiems susidaro toks įspūdis, kad tekstas perrašytas, nes spektaklis atrodo ir skamba labai šiuolaikiškai. Tačiau iš tiesų pjesė palikta visiškai originali, beveik niekas nekeista, išskyrus patį finalą ir keletą tokių invazinių intarpų, kurie yra šiuolaikinės prancūziškos filosofijos kompiliacijos. Europoje dabar įsigalėjo mada tiesiog perrašinėti klasiką, patys režisieriai tai ir daro, galvodami, kad gali geriau už dramaturgus. Tai madinga, bet aš to nedarau. Apskritai manau, kad klasikos perrašinėjimas, šita mada, atėjo iš kūrybinio nepajėgumo kalbėti pasitelkus grynojo teatro raišką. Kai kūrėjai nemoka kalbėti teatro kalba, nemoka šiuolaikiškai interpretuoti klasikinių tekstų, tada juos pradeda perrašinėti – ir dažniausiai būna labai liūdni rezultatai, su retomis išimtimis. Mano versijoje išsaugotas švarus Moljero tekstas.

 

„Tartiufo“ scenografija pribloškianti. Ar dirbtinio prancūzų sodo aplinka siekia parodyti ironišką buržuazinės estetikos portretą?

Taip. Tai vienas iš aspektų. Kitas dalykas, kad tai yra ir tam tikra istorinė nuoroda, nes tokių sodų, labirintų mada kaip tik ir atsirado kartu su Versaliu. O „Tartiufo“ pjesė buvo parašyta būtent Versalio atidarymui. Be to, tai yra metafora apie žmonių santykius, apie tiesos paieškas. Mes visuomet esame melo, iliuzijų, suvedžiojimų labirinte. Bandymas išeiti iš labirinto – tai bandymas surasti tiesą.

 

Ši Moljero pjesė kartą buvo uždrausta jo eroje. Dabar ši juodoji komedija atrodo aktualesnė nei bet kada pasaulyje, kuris pilnas savanaudiškumo, post-tiesos ir netikrų naujienų. Grįžtant prie realybės, kas, Jūsų nuomone, yra tartiufai mūsų visuomenėse?

Mūsų visuomenėse tartiufai yra politiniai populistai, kurie dabar dauginasi kaip skėriai. Ir tiesą pasakius, tie naujieji populistai, prisidengdami (kaip ir Tartiufas) vertybiniais dalykais, aukštomis frazėmis, siekia visai kitų tikslų. Dešinieji populistai, galima sakyti, griauna iš vidaus Europą, Europos idėją. Dėl to taip gerai „Tartiufas“ buvo suprastas Avinjone, Prancūzijoje. Kaip perspėjimas apie galimą Europos saulėlydį, kurį gali atnešti tartiufai.

 

Pasirinkote ne laimingą pabaigą. Kodėl? Ar dėl to, kad apie ateitį galvojate pesimistiškai?

Pats aš gal ir negalvoju labai pesimistiškai, bet yra akivaizdi grėsmė. Ir manau, kad meno, teatro misija yra perspėti apie galimus blogiausius variantus.

 

Žmonės lengvai pasiduoda propagandos manipuliacijoms (pavyzdžiui, minėjote Lietuvos liberalų partijos skandalą ankstesniuose interviu). Ar manote, kad teatras yra efektyvi meno forma siekiant kovoti su propaganda?

Tarkim, Lietuvoje teatras yra vis dar pakankamai efektyvi priemonė. Mūsų šalis nedidelė ir spektaklis gali tapti dideliu įvykiu, iššaukiančiu diskusijas. Beje, su Tartiufu taip ir įvyko. Pačio Moljero laikais „Tartiufas“ buvo pirmoji pjesė, tapusi įvykiu, kuris turėjo tarptautinį rezonansą. Vos nesusipyko Prancūzija su Vatikanu. Šiais laikais, aišku, viena pjesė negali sukelti tarptautinės diplomatinės krizės, bet bendras kultūrinis procesas turi didžiulį poveikį. Europoje vis dar stipriai veikia egzistuojančių valstybinių teatrų, susikūrusių nepriklausomų teatrų ir festivalių tinklas. Visumoje jis, žinoma, turi didelį poveikį. Manau, kad ne tik Europą, bet visą civilizaciją gali išgelbėti tiktai kultūra. Aš kalbu apie kultūrą plačiąja prasme, menas yra jos kertinis akmuo.

 

„Tartiufas“ įsitraukė į diskusijas Europoje. Ar to tikėjotės, kai statėte spektaklį? Ar skaitote atsiliepimus apie savo spektaklį?

Skaitau ir toli gražu ne visada sutinku su tuo, kas rašoma. Ne visuomet spektakliai gauna tokį rezonansą, kaip „Tartiufas“ gavo po rodymų Avinjone. Tame gal yra ir tam tikro atsitiktinumo. Kita vertus, aš niekad tiksliai neįsivaizduoju kam statau spektaklį, neturiu mintyse konkretaus žiūrovo ar žiūrovų grupės, tiesiog būnu apsėstas tų idėjų ir tam tikrų vizijų ir noriu jas karštligiškai realizuoti. Dėl to kai jau apsėda ta idėja, negaliu nekurti, bet dažniausiai tai tampa ne vien mano apsėdimu, o visos komandos. Ir žinoma, tas apsėdimas ateina ne iš kažkur kitur, o iš pačios visuomenės, nes menininkas tam tikra prasme yra retransliatorius. Nors režisierius ir yra individualistas, bet tame individualizme visuomet atsispindi visuotiniai dalykai, jeigu taip nėra, tai jis tiesiog nėra režisierius.

 

Jūsų spektakliai Kinijoje buvo rodomi ir anksčiau, kokia jūsų gastrolių Kinijoje patirtis? Ar manote, kad jau pažįstate auditoriją, kai sėkmingai parodėte čia keletą spektaklių?

Mano patirtis Kinijoje yra labai įdomi. Pirmą kartą spektaklį čia rodėme 2008 metais, Nacionaliniame Pekino teatre vyko spektaklis „Romeo ir Džuljeta“, ir mes gavome šoką, nes iš žiūrovų nebuvo jokios reakcijos. Nuo 2008 metų, galima sakyti, mes beveik kasmet važinėjame į Kiniją ir todėl gavau progą stebėti kaip vyko milžiniškas kultūrinis pasikeitimas šioje šalyje. Dėl to Kinija yra puikus pavyzdys, kaip pasiteisina investicijos į kultūrą. Kinijoje juk buvo labai daug investuojama į teatrą, į vakarietišką teatrą, statomos naujos salės, kviečiama daug kūrėjų iš užsienio, ir taip, galima sakyti, per dešimtmetį atsirado teatrinė kultūra Kinijoje ir labai įdomi. Susitikimai su žiūrovais būna neįtikėtinai prasmingi. Beje, mes Kinijoje netgi turime fanų, kurie, tarkim pamatę spektaklį Pekine, važiuoja jo žiūrėti į Šanchajų, o iš Šanchajaus – į Guangdžou. Po spektaklių jie laukia aktorių prie durų, prašo autografų. Tai labai smalsūs, jautrūs žiūrovai. Jei kalbėjau apie tylą po „Romeo ir Džuljetos“ spektaklio, tai po penkių metų „Hamletas“ buvo jau visai kitaip priimamas. Po to atvežėme spektaklį „Katedra“, kuris yra labai lietuviškas, lietuviški kontekstai, ir kas keisčiausia jis irgi buvo suprastas. Paskutiniu metu daug keliavom su „Žuvėdra“. Viena mergina net įsiveržė į grimerinę, čiupo Kostią Trepliovą, pradėjo raudoti ir sakė: „Tau tai tik teatras, o man tai yra gyvenimas!“. Po to tą vaidmenį kuriantis aktorius Martynas Nedzinskas sakė: „Niekad negalvojau, kad sutiksiu Kostią Trepliovą mažos kinės pavidalu“. Visuomet stebiu, kaip žiūrovai stebi spektaklius. Mačiau, kaip jaunos merginos iš Kinijos sekė, domėjosi Ninos istorija, joms tai buvo labai aktualu. Dabar važiuoti į Kiniją nėra tik egzotika, kaip buvo anksčiau. Mes važiuojam į šalį, kuri turi teatrinę kultūrą ir kur susitikimas su žiūrovais mums yra svarbus ir įdomus.  

 

Ir galiausiai gana klišinis klausimas. Ką jums reiškia teatras?

Viską. 

 

Žymos:
LNDT inf.,
Oskaras Koršunovas spektaklio „Tartiufas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Oskaras Koršunovas spektaklio „Tartiufas“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.