7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kronika

Rengėjų inf.

Šiluvos meno bienalės atidarymas. Agnės Jonkutės paroda „Sidabro mėlis“ gelbsti nuo informacinio triukšmo

Pirmoji bienalės diena – birželio 13-oji – prasidėjo svilinant iki tol Lietuvoje nematytam 35 laipsnių karščiui. Norisi tūnoti kur nors pavėsyje, stebint papilkėjusius nuo karščio aplinkos kontūrus. Raminančios pilkos spalvos dėmės pasitiko ir atėjusius į Agnės Jonkutės parodos atidarymą Šiluvos piligrimų informacijos centre.


Pirmasis įspūdis – įrėminti apniukusio dangaus lopinėliai ar nurimusios po audros jūros fragmentai. Tačiau tai tik apgaulingas, hipnotizuojantis sidabro mėlis, kurio gelmėse slypi visai kiti kodai.
Šis pilkasis minimalizmas neatsiveria iš karto, tiesiog reikia nusikratyti kiekvieną dieną mus persekiojančio įkyraus aplinkos margumyno, mintyse „nurengti“ šį nenatūraliai spalvotą pasaulį iki pirmapradžio būvio. Tada prabyla kiekvienas potėpis ir įmanoma įžvelgti labai individualią prasmę šiuose pilkų atspalvių kloduose.


Žinoma, šitos pilkosios ekstazės būsenoje nejučia užplūsta vaizdiniai, įkvėpti ypatingos šio Lietuvos miestelio pamaldumo auros. Galvoje ima suktis padriki Naujojo Testamento fragmentai ir skambėti Pranašo žodžiai. Tai neišvengiamas pašalinis efektas, tačiau jis padeda suvokti, kad meno kalba, kaip ir esminės tikėjimo tiesos, nereikalauja daug žodžių. Jėzaus pamokymai buvo labai paprasti – apie grūdą, nesudygsiantį ant suvažinėto kelio, ar nepraktišką piemenį, išėjusį ieškoti vienos avelės.
Šių dienų edukatoriai galėtų paprieštarauti – tie žodžiai buvo skirti paprastiems žmonėms – žvejams, nusidėjėlėms ir panašiai, mums jau reikia daug rafinuotesnių paaiškinimų. Petras su Simonu metė savo tinklus ir nusekė paskui mokytoją, vos jį išgirdę. Ar mes paliktume savo internetinius tinklus, jei į mus kreiptųsi netikėtai pasirodęs Dievo Sūnus? Aišku ne, mes jo net nepažintume...


Agnė Jonkutė taip pat nedaugžodžiauja savo kūryba, jos meno kalba taupi ir santūri. Tiesiog reikia ilgiau pabūti su jos paveikslais ir pilkasis sidabro mėlis prabyla, tuščios erdvės užsipildo paslėptomis prasmėmis.


„Man įdomu žmogaus kaip stebėtojo ir tuščios erdvės, šiuo atveju fiziškai neapkrautos ir išvalytos architektūrinės erdvės, santykis, kuomet, nurimus informaciniam triukšmui, stebėtojui atsiveria kasdienybėje „pasimetęs“ šviesos grožis. Man ypač įdomus šviesos kelias paviršiumi, jos pasirodymas bei išnykimas“ – taip apie savo kūrybą kalba dailininkė.


Agnės Jonkutės paroda Šiluvos piligrimų informacijos centre (M.Jurgaičio g. 17) veiks iki liepos 17 d.
Visa informacija apie bienalę svetainėje: http://menopiligrimai.lt/

Archajiškas epinis kūrinys suskambo naujai: sakralinės muzikos ir džiazo junginys. „Atverkite man teisumo vartus“ premjera Šiluvos bazilikoje


Ką pagalvotų senieji izraelitai, jei išgirstų savo padėkos už pergalę giesmę Viešpačiui, atliekamą džiazo trio, solistės ir merginų vokalinės grupės? Tikriausiai pultų veidu į smėlį ir prašytų Viešpaties užtarimo... Bet gal tik reikėtų išklausyti iki galo ir ši variacija jiems visai patiktų. Juk šiaip ar taip, jokių išlikusių originalių giesmės natų vis tiek nėra... Būtent tokia 118 Psalmės improvizacija pirmą kartą nuskambėjo Šiluvos bazilikoje birželio 13 dieną Šiluvos meno bienalės atidarymo metu.  


Kompozitorius Arnas Mikalkėnas, pats grojantis keliais instrumentais, nė kiek nesudvejojo, kai organizatoriai kreipėsi į jį su pasiūlymu sukurti originalų kūrinį bienalės atidarymui. Žmogus, kuris gyvenime daugiau groja negu kalba, iš karto ėmėsi darbo, pasitelkdamas atlikėjus, su kuriais jau seniai kartu keliauja per muzikos pasaulį. Tai džiazo trio dviprasmišku pavadinimu „Ąžuoliniai berželiai“ ir Vilniaus Universiteto Kauno fakulteto merginų choras „Veni Gaudere“, kuriam vadovauja Adelė Mikalkėnienė. Atlikėjų sudėtį papildė solistė iš Latvijos Dana Indane-Surkienė, šiuo metu gyvenanti Kaune.


Tikrai sunku nupasakoti, kaip archajiškas epinis kūrinys perteikiamas šiuolaikinės muzikos priemonėmis. Tuo labiau įstabu, kad tai vyksta vietoje, kur galėtume tikėtis vargonų gaudesio ar monumentalaus chorinio dainavimo. Nors saksofonas (Tomas Razmus) ir tūba (Simonas Kaupinis) savo akustinių vamzdžių dydžiu tikrai neprilygsta vargonams, tačiau puikios akustikos bazilikos erdvėje jie suskambo subtiliai ir originaliai, šių instrumentų skambesys virto sunkiai nuspėjamu džiazo ir sakralinės muzikos deriniu.


Tačiau aiški skiriamoji riba buvo išlaikyta visos kompozicijos metu. Ir jei bažnyčioje tuo metu buvo koks nors aršus džiazo mėgėjas, jis taip ir nesulaukė nukrypimo į gaivališką improvizaciją. Nes viską savo rankose laikė Arnas Mikalkėnas, vienu metu dar mušdamas kelis instrumentus ir diriguodamas atlikėjų įstojimams.


Tiesa, jaunatviško gaivališkumo tikrai nestigo, ypač, kai prie atlikėjų prisijungė merginų choro grupė ir solistė. Vokalo partijos keitėsi nuo tylaus šnabždesio iki ekspresyvių solistės Danos Indane-Surkienės šūksnių. Latvių tarme skaitomos Psalmės ištraukos kartais įgaudavo hebrajų kalbos skambesį, vėliau peraugantį į tolimą rytietiškos melodijos skambesį. O kai dainininkės lyg piligrimės dainuodamos ėmė migruoti po visą bažnyčią, jų vokalo derinys su instrumentų improvizacijomis užpildė visą  erdvę vieningu akustiniu  chaosu...


Jos apspito mane lyg bitės, suliepsnojo lyg ugnis erškėtyne, Viešpaties vardu nuo jų apsigyniau.(Ps 118:12)
Bet, ačiū Dievui, bitės nurimo, jokia liepsna neįsiplieskė ir finale skambėjo tik klausytojų aplodismentai. Tikrai pavykusi muzikinio kūrinio premjera, sėkmingai įgyvendinta improvizacinės ir sakralinės muzikos simbiozė.


Be to, beveik pavyko įgyvendinti pirminį slaptą organizatorių sumanymą – neatsilikti nuo Lietuvos šių metų pristatymo Venecijos bienalėje... [juokaujame] Saulės tą dieną Šiluvoje tikrai užteko, o jūrą atstojo vakarinė vėtra su perkūnijos dundesiu.


Visa informacija apie bienalę svetainėje: http://menopiligrimai.lt/
Vaizdo įrašas: https://www.youtube.com/watch?v=vPdMND7ebb4

Agnė Jonkutė
Agnė Jonkutė
S. Gudaičio nuotr.
S. Gudaičio nuotr.
Meno parko inf.

Marina Abramović „The Cleaner“. Retrospektyvos atgarsiai

Galerija „Meno parkas“ maloniai kviečia liepos 1 d., pirmadienį 18 val. į susitikimą su Marinos Abramović retrospektyvinės parodos „The Cleaner“, vykstančios šiuolaikinio meno centre „Znaki Czasu“ (Torunė, Lenkija),  kuratoriumi Waclaw Kuczma.

Susitikimo metu Waclaw Kuczma skaitys pranešimą apie Marinos Abramović parodą. Pranešimas bus iliustruojamas fotografijomis iš parodos bei fotodokumentacija iš Marinos  Abramović viešnagės Torunėje.

Taip pat pirmą kartą Lietuvoje bus parodytas lenkų televizijos TVP3 dokumentinis filmas: „Interviu su Marina Abramović Torunės ŠMC (2018 10 8 d.)“ ir  portalo „Fashion Post“ dokumentinis filmas: „Interviu su Marina Abramović Torunės ŠMC (2019 03 7 d.)“.

Organizatoriai: galerija „Meno parkas“ ir Torunės šiuolaikinio meno centras „Znaki Czasu“

Marinos Abramović retrospektyva “The Cleaner” Torunėje (Lenkijoje) vyks iki rugpjūčio 11 d.

Daugiau informacijos apie šiuolaikinio meno centrą: https://en.csw.torun.pl/

Daugiau informacijos apie retrospektyvą: https://marina.csw.torun.pl/en/marina-abramovic-2/

Waclaw Kuczma ir Marina Abramović
Waclaw Kuczma ir Marina Abramović
Rengėjų inf.

„Leica Oskar Barnack“ apdovanojimų finale Tado Kazakevičiaus serija „Tai, ko nebebus“

Tado Kazakevičiaus fotografijų ciklas „Tai, ko nebebus“ tapo vienu iš 12 „Leica Oskar Barnack Award“ finalistų kuriais tapti pretendavo net 2300 fotografų iš 99 pasaulio šalių. Šių metų rugsėjo mėnesį bus išrinkti du šio, visame pasaulyje fotografų išskirtinai vertinamo, konkurso laimėtojai . Laimėtojų ir finalistų fotografinės serijos bus prastatytos fotografinėje parodoje Naujoje Fotografijos mokykloje Berlyne.

Wetzlare, Vokietijoje paskelbti prestižinio dokumentinės fotografijos apdovanojimo finalistai įvertinti už puikius profesinis gebėjimus ir talentą kurių dėka geriausiai užfiksavo ir išreiškė žmogaus bei jį supančios aplinkos santykius 10-12 fotografijų serija, kūrybingu, novatorišku ir šiuolaikiniu vizualiniu stiliumi.

2019 metų pradžioje Tado Kazakevičisu serija „Tai, ko nebebus“ buvo pristatyta ir prestižinio „British Journal of Photography“ fotografijos žurnalo spausdintoje versijoje, kuris Jungtinėje Karalystėje leidžiamame dar nuo 1854 metų.

Fotografijų ciklas „Tai, ko nebebus“ jau ne primą kartą yra įvertintas tarptautiniu mastu. 2017 metais jis buvo tarpe „LensCulture Exposure Awards“ ir „International Photography Awards“ finalistų, o atskiri šio ciklo kadrai buvo atrinkti ir į „Sony World Photography Awards 2017“, bei tais pačiais metais eksponuoti prestižinėje „The Royal Photographic Society International Photography Exhibition 160“ parodoje. 2018 metų pradžioje „Tai, ko nebebus“ buvo atrinktas kaip vienas iš 10-ties finalistų „ZEISS Photography Awards“ apdovanojimuose.

Lietuvoje ši serija buvo tarp finalistų tarptautiniame „Vilniaus Fotografijos Ratas 2017“ festivalyje, kur atkreipė ir festivalio kvietimu besilankiusio Larso Boeringo (vykdantysis „World Press Photo“ direktorius) asmeninį dėmesį, 2018 metų konkurse „Lietuvos spaudos fotografija“ serija pelnė „Auksinį kadrą“ temoje „Fotopasakojimas / reportažas“, viena serijos fotografija buvo apdovanota „Kolegų prizu“.

2018 metų rugsėjo mėnesį šis fotografinis ciklas buvo eksponuojamas Bovė mieste, Prancūzijoje vykstančio „Photaumnales“ festivalio metu, nemažas rinkinys 2017 kovą buvo eksponuotas ir Košice mieste, Slovakijoje, „FotoFest Košice“ festivalyje.

2020 metais planuojama išleisti ir šiam ciklui skirtą fotografijų albumą, kuriame įvadinius žodžius rašo Larsas Boeringas ir Karen McQuaid (vyriausioji kuratorė „The Photographers' Gallery“, Londonas). Tais pačiai metais planuojama surengti ir parodą kurioje numatoma eksponuoti ne tik fotografijas, tačiau ir kai kurių herojų tekstų citatas, kelionėje rastus artefaktus (knygas, apleistų namų langines, įvairius pakeliui rastus objektus ir pan.), o gal net ir kelionės priemonę – kelionei naudotą mopedą.

Šis fotografijų ciklas buvo kuriamas nuo 2014 metų iki 2018 metų. Apkeliauta jau daugiau nei 7000 kilometrų mopedu Lietuvos keliais ir vieškeliais ieškant įsimintinų ir „kalbančių“ kadrų: portretų, gamtovaizdžių, objektų.

2017 metų Nidos fotografijos seminaro metu Antanas Sutkus šį ciklą auditorijai įvardino kaip vieną iš Lietuvos humanistinės fotografijos mokyklos temos tąsą atspindinčių šiuolaikinių darbų. 2017 metų pabaigoje Tadui Kazakevičiui už darbą prie šio fotografinio ciklo buvo paskirta Lietuvos Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premija, o dar 2014 metais Lietuvos kultūros taryba šio ciklo tąsai buvo skyrusi 10 mėnesių autorinę stipendiją.

„Leica Oskar Barnack Award“ apdovanojimai pradėti rengti 1979 metais, Oskar Barnack, kuris sukūrė pirmąjį Leica fotoaparato modelį, gimimo dienos šimtojo jubiliejaus proga. Iki 1992 metų šis konkursas vyko kartu su World Press Photo apdovanojimais. Šį apdovanojimą yra gavę tokie fotografai kaip Sebastião Salgado, David C. Turnley, Chris Steele-Perkins, Eugene Richards ir daugelis kitų.

2019 metų apdovanojimų komisijoje dalyvavo Karin Rehn-Kaufmann, „Leica Galleries International“ meno vadovė ir pagrindinė atstovė, Max Pinckers, 2018 metų šį apdovanojimų laimėtojas, Milena Carstens, ZEITmagazin fotografijų vadovė, Enrico Stefanelli, „Photolux“ festivalio vadovas ir vienas garsiausių pasaulio kelionių fotografų Steve McCurry.

Nuo 2009 metų skiriamas ir jaunojo fotografo apdovanojimas „Leica Oskar Barnack Award Newcomer“, fotografams iki 25 metu. 2018 metais šiuo prizu buvo apdovanota fotografė Mary Gelman už fotografijų seriją „Svetlana“ kurią vilniečiai ir miesto svečiai turėjo galimybę matyti tarpe tarptautinio fotožurnalistikos festivalio „Vilniaus fotografijos ratas“ parodų.

 

Daugiau informacijos:
Tadas Kazakevičius, tadaskazakevicius.com , +37064765604
Jonas Staselis, [email protected] , +37069921807

Scena iš spektaklio „Kas pasauly g(a)ražiausia?“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Kas pasauly g(a)ražiausia?“. L. Vansevičienės nuotr.
Mo inf.

Muziejuje vaikai kalba apie emocijas ir mokosi biologijos

Kūrybingumo ugdymas, socialinių ir emocinių gebėjimų lavinimas, integruotos dailės, literatūros, istorijos, anglų kalbos ir netgi biologijos pamokos – tai tik dalis edukacinių programų, kurias moksleiviams ir mokyklos siūlo MO muziejus. Kuo ypatingi šie užsiėmimai ir kodėl jų reikia?

„Muziejus yra puiki vieta stiprinti emocinius vaiko gebėjimus. Emocijos ir menas labai glaudžiai susiję. Vaikai suvokdami meno kūrinių keliamus jausmus gali geriau suprasti savo ir kitų emocinio pasaulio įvairovę“, – teigia Ieva Dulinskaitė, „Paramos vaikams centro” psichologė ir MO muziejaus edukatorė.

Emocinio intelekto lavinimas – kuo anksčiau
MO muziejuje vykstantys emocinio intelekto lavinimo užsiėmimai skirti įvairaus amžiaus moksleiviams – tiek pradinukams, tiek paaugliams.

„Šiuo metu mūsų švietimo sistemoje vaikų ugdymas vis dar daugiausia orientuotas į intelektinių gebėjimų lavinimą. Mažai dėmesio yra skiriama jausmų ir emocijų sričiai. O juk būtent gebėjimas įsisąmoninti savo jausmus, atsispirti impulsyviam elgesiui, empatiškai suprasti kito poreikius ir sėkmingai spręsti konfliktus leidžia vaikams kurti geresnius tarpusavio santykius bei geriau adaptuotis visuomenėje“, – teigia psichologė I. Dulinskaitė.

Ji taip pat priduria, kad užsiėmimų metu vaikai mokomi tiek atpažinti savo jausmus ir mintis, tiek suvokti, kaip tai veikia jų elgesį. „Ugdoma jų empatija ir gebėjimas į situaciją pažvelgti iš kito žmogaus perspektyvos, mokomasi klausyti, bendradarbiauti ir veikti kartu“, – edukacijų metų metu lavinamus įgūdžius vardija psichologė.

Biologijos pamokos muziejuje
Tai, kad muziejuose galima lavinti kūrybiškumą ir emocinį intelektą – šiais laikais jau nekelia klausimų. Papildomai, muziejuje gali vykti ir integruotos pamokos. MO muziejaus edukatoriai ir skirtingų sričių specialistai paruošė ir veda integruotas dailės, literatūros, istorijos, anglų ir netgi – biologijos pamokas. Kuo šios pamokos yra kitokios nei įprastos ir ko biologijos pamokoje vaikai gali išmokti muziejuje?

„Atsiremiant nuo žinių bagažo, kurį jau moksleiviai yra sukaupę mokykloje, pamokos pradžioje pristatoma bendra teorinė biologijos pamokos dalis – evoliucijos procesas, rūšių tarpusavio santykiai, žmogaus, kaip rūšies, vaidmuo gamtos pasaulyje. Tada vaikai eina analizuoti meno kūrinius ir susieja teorines žinias su vaizdais bei situacijomis, kurias mato kūriniuose“, – integruotos biologijos pamokos eigą pasakoja edukatorė Justina Kaminskaitė.

Integruotos biologijos pamokos MO muziejuje pradėtos vesti tada, kai muziejus atidarė parodą „Gyvūnas – žmogus – robotas“. „Edukacijas pritaikome kiekvienai naujai didžiajai parodai. Tad dabartinės didžiosios parodos „Gyvūnas – žmogus – robotas“ tema natūraliai paskatino sukurti integruotas biologijos pamokas“, – pasakoja Rima Povilionytė, MO muziejaus edukacijų koordinatorė.

MO muziejuje vyksta net kelios skirtingos integruotos biologijos pamokos, jos visos pritaikytos skirtingo amžiaus moksleiviams: tiek pradinukams, tiek 5–12 klasių moksleiviams. Muziejuje vaikai biologijos mokosi šiomis temomis: „Gyvūnai mieste“, „Mitybos grandinės“, „Prisitaikymas išgyventi“ ir „Svečiuose pas Raudonąją karalienę, arba koevoliucija“.

Mokytojai lieka nustebę
Kaip pastebi MO muziejaus edukatorės, vaikams kitokios pamokos ir veiklos muziejuje yra įdomios. Jie atvirai kalba tiek apie emocijas, tiek kartais netikėtai net pačioms mokytojoms susieja mokykloje įgytas žinias su kitais kontekstais.

„Vaikai dalyvauja labai noriai, ateina smalsūs ir aktyvūs. Kvietimą kalbėtis apie jausmus priima natūraliai, tuo net nustebindami suaugusiuosius ar mokytojus. Jie pasakoja ir atskleidžia netgi sunkius, skaudžius patyrimus. Manau, kad vaikams tereikia sudaryti truputį erdvės dalinimuisi savo išgyvenimais ir jie ja drąsiai pasinaudoja“, – pasakoja I. Dulinskaitė.

Mokytojų pastebėjimais dalijasi ir MO muziejaus biologijos edukatorė: „Mokytojai stebi savo ugdytinius ir džiaugiasi ne tik tuo, kad mokiniai įžvalgiai pritaiko biologijos žinias. Vaikai lavina savo viešojo kalbėjimo įgūdžius, kai kurie nustebina savo mokytojus drąsiai ir sklandžiai pristatydami draugams meno kūrinius.“

Daugiau apie MO muziejaus edukacijas galite sužinoti: MO edukacijos.


Apie MO
MO muziejus, kurio pastatą suprojektavo pasaulyje garsus architektas Daniel Libeskind, duris atvėrė 2018 m. spalio 18 d. Iki atidarymo MO muziejus, įkurtas asmenine mokslininkų Danguolės ir Viktoro Butkų iniciatyva, beveik dešimtmetį veikė kaip muziejus be sienų. Jame sukauptą daugiau nei 5000 modernaus ir šiuolaikinio meno kūrinių kolekciją sudaro Lietuvos dailės aukso fondas nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Per pirmąjį muziejaus veiklos pusmetį jame apsilankė maždaug 150 000 lankytojų.

MO muziejus – gero laisvalaikio vieta, pasakojanti istorijas apie mus. Čia užsukti kviečia parodos, kinas, edukaciniai užsiėmimai, koncertai ir kiti renginiai, skirti įvairioms amžiaus grupėms. Vienas iš MO tikslų yra burti aktyvią bendruomenę – MOdernistus – kurie palaiko MO idėją ir padeda kurti naująjį muziejų drauge.

 

Rengėjų inf.

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis kviečia teikti paraiškas

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis pradeda trumpametražių filmų registraciją į tarptautinę ir nacionalinę konkursines programas. Kūrėjai kviečiami teikti vaidybinius, animacinius, dokumentinius, eksperimentinius ir hibridinio žanro filmus iki 30 min. trukmės, kurie išleisti nuo 2018 m. Paraiškas galima teikti iki rugsėjo 1 d.

Festivalis „Gaida“ išrinktas į geriausių Europos festivalių elitą

Europa išrinko geriausius šių metų kultūros ir meno festivalius – iš 715 festivalių, vykstančių senajame žemyne, buvo paskelbti ir aukščiausiai įvertinti 24 laureatai, tarp kurių pateko vienintelis festivalis iš Lietuvos ir visų Baltijos šalių – Vilniuje vykstantis festivalis „Gaida”. Europos festivalių asociacija (EFA) geriausių festivalių rinkimus rengia programoje „Europa festivaliams, festivaliai Europai“. Tarptautinis aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“ išrinktas į laureatų elitą greta tokių garsių Europos festivalių, kaip „BBC Proms“ (Jungtinė Karalystė), „Prahos pavasaris“ (Čekija), „Maggio Musicale Fiorentino“ (Italija), „Ars Electronica“ (Austrija), „Dark Music Days“ (Islandija), Tarptautinis Bergeno festivalis ir kt. Dabar visi Europos šalių gyventojai gali balsuoti už savo festivalį tinklalapyje www.festivalfinder.eu ir išrinkti nugalėtoją, gavusį daugiausia balsų – „Vilniaus festivaliai“ kviečia palaikyti vienintelį Lietuvos atstovą iš 24 laureatų sąrašo ir balsuoti už festivalį „Gaida“!

Jolita Liškevičienė

Kultūriniai mainai per paveikslėlių knygas

Tarptautinėje Tbilisio knygų mugėje, vykusioje gegužės 28 – birželio 2 d. buvo atidaryta iliustracijų paroda pavadinimu „Paveikslėlių kalba: kartvelų ir lietuvių iliustracijų paroda”, kurioje dalyvavo Sakartvelo ir Lietuvos iliustruotojai. Ši paroda, tai dviejų tautų žvilgsnis į šiuolaikinę vaikų knygą, į jos paveikslėlius. Lietuvos parodos dalis pristato 15 žymiausių ir šiuo metu aktyviai kuriančių vaikų knygos dailininkų. Parodoje eksponuojamos ne vien iliustracijos, bet knygos, jas galima palyginti, kaip dailininko sukurtas vaizdas įkomponuojamas į knygą ir kaip jis sąveikauja su jos tekstu, kokia Lietuvos knygų spaudos kokybė, kaip atrodo lietuviškos paveikslėlių knygos.

Dauguma pristatomų vaikų knygų yra pelniusios apdovanojimus Lietuvoje (Mariaus Marcinkevičiaus ir Aušros Kiudulaitės knyga „Draugystė ant straublio galo“ (Tikra knyga, 2017), ar to paties autoriaus kartu su Lina Dūdaite sukurta knyga „Sivužas“ (Tikra knyga, 2018), daugelis jų jau išversta į kitas kalbas ir išleistos kitų šalių leidyklose (Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knyga „Sibiro haiku“ (Aukso žuvys, 2017), Kęstučio Kasparavičiaus knyga „Kaimynė už kampo“ (Nieko rimto, 2017), arba knygos, sukurtos lietuvių dailininkų, bet išleistos užsienyje (Monikos Vaicenavičienės knyga „What Is a River?“ (Opal, 2018), ar Elenos Selenos knyga „Jungle“ (Gallimard Jeunesse, 2018). Šiai parodai dailininkai buvo atrinkti kas trejus metus rengiamos parodos „Knygos meno paroda: iliustracijos“ (2018, kuratorės Ieva Babilaitė, Jolita Liškevičienė ir Nijolė Šaltenytė) pagrindu. Mes džiaugiamės galėdami pristatyti įvairių kartų menininkus, nuo jaunų, dar dailės akademijoje besimokančių studentų (Ugnė Rudinskaitė, Laima Matuzonytė), šiuo metu aktyviai kuriančių ir edukacines dirbtuves vedančių dailininkų Aušros Kiudulaitės, Ingos Dagilės, Rasos Joni, Kotrynos Zylės, Rasos Jančiauskaitės iki garsių, tarptautiniu mastu pripažintų vaikų knygų dailininkų (Kęstutis Kasparavičius, Lina Dūdaitė, Ilja Bereznickas).

Dauguma dailininkų turi suformavę savo meninį braižą, kiti bando naujas paveikslėlių knygos formas, pavyzdžiui, parodoje pristatoma naujoji Ievos Babilaitės bežodė (dar vadinama tylioji) knyga „(Ne)vienas" (Tikra knyga, 2019) ar Martyno Pavilonio kartu su sese dvyne išleista tamsoje šviečianti knyga „Marmiai: Olis ir dažų kibirėlis“ (Alma littera, 2018). Parodoje dalyvauja ir 17 kartvelų iliustratorių, kurie jau buvo atrinkti vokiečių kuratorės Ulrikės Nikel Frankfurto knygų mugės 2018 m. programai, kuomet Sakartvelas buvo šalis viešnia ir pristatė savo kultūrinę programą ir iliustracijas. Ši jungtinė paroda iš vienos pusės rodo, kokios meno tendencijos vyrauja kiekvienos šalies dailės pasaulyje, kokia Lietuvos ir Sakartvelo kūrėjų stilių ir meninio braižo įvairovė, kita vertus – matome, kad esame labai panašūs, nes kalbame universalia paveikslėlių kalba, kuri pasakoja vaizdais: jai nereikia vertėjų, ji gerai suprantama tiek vaikams, tiek suaugusiems.   


    Tarptautinė Tbilisio knygų mugė šiemet yra jau 21-oji ir lyginant su Lietuvos knygų muge, yra žymiai mažesnė, nors ir gausiai lankoma kartvelų. Sakaratvelo leidėjams dar yra daug galimybių plėsti savo veiklą ir spausdinti vaikams knygas, kurios turi aukštą meninį lygį ir tikslus – edukuoti jaunąjį skaitytoją tiek formos, tiek turinio prasme. Paroda dar keliaus po Sakartvelo regionus ir bus rodoma keliuose miestuose – Dušetyje, Batumyje ir Telavyje. Parodas taip pat lydės dailininkų kūrybinės dirbtuvės, kurias ves lietuvių iliustratorės ir IBBY narės Ieva Babilaitė, Lina Itagaki, Aušra Kiudulaitė ir Kotryna Zylė kartu su kartvelų dailininkais. Šį projektą organizuoja Vilniaus grafikos meno centras ir studija ,,Ilustrator". Jo įgyvendinimą parėmė Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos ambasada Sakartvele, Lietuvos kultūros institutas. Projektą įgyvendinti padėjo Sakartvelo Švietimo, mokslo, kultūros ir paminklų apsaugos ministerija, kurios tarptautinės programos „Sakartvelas Europoje / Europa Sakartvele“ dalimi tapo šis renginys, taip pat Sakartvelo nacionalinis knygų centras bei kitos kartvelų institucijos.

Parodos pristatymas tarptautinėje Tbilisio knygų mugėje
Parodos pristatymas tarptautinėje Tbilisio knygų mugėje
Rengėjų inf.

Simonas Dūda. Radynis

„Radynis“ – surastas kažkieno prarastas daiktas, arba surasta istorija...

Gatvėje surastas automobilio duslintuvo laikiklis, saga , kluone – senos rogės, surastas vaško receptas (beminkant sūrio parafinas kartu su bičių vašku), tinkamų formų paieškos. Radiniai, kaip ir atradimai. Kažkas pametą, o tu atrandi. Kartais nesupranti nuo ko ši detalė, ir kam ji priklausė. O kartais, tiesog neklausi kodėl ir kas tai yra? Tiesiog randi ir įsidedi į kišenę. Neklausi – kodėl nulipdai?  Tiesog  taip atrandi.…

Šis projektas yra ankstesnio kūrybinio ciklo „Maži objektai“, pristatyto 2016 m. Argentum galerijoje Vilniuje, 2018 m. Ramybės galerijoje Palangoje ir 2019 m. balandžio-gegužės mėn. Espacio40 Valensijoje (Ispanijoje), tęsinys.


Viena vertus, toliau gilinuosi į tą pačią tematiką. Kita vertus, idėja yra parodyti įvairias  medžiagas (žalvarį, bronzą, sidabrą, medį ir pan.) ir technikas, ir išplėsti skulptūrų formatus. Kita šio ciklo dalis yra ta, kad mažos skulptūros (likdamos savarankiškos) yra kartu ir instaliacijos dalis. Bet gal svarbesnis momentas yra tai, kad šiame projekte gatvėje randami objektai įgyja  didesnę reikšmę. Šis sprendimas iš dalies grindžiamas konceptualiais motyvais ir siūlo permąstyti atmintį, istoriją, atliekų ir ekologijos svarbą. Formaliai tai nuroda  į ready-made, found art arba trash art.

Projektas pirmą kartą bus pristatytas nuo birželio 7 iki 21 d. Ramybės galerijoje Palangoje.

Daugiau info: www.simonasduda.com

 

Darius Kasparas

Kultūros procesas „Platforma“ - Vilniaus identiteto paieškos maršrutai

„Platforma“ - skirtingų skonių ir pažiūrų žmonių bendruomenė, vienijama idėjos sukurti originalų reiškinį, kurio turinys įtrauktų ne tik vietinius „tuteišius“, bet ir žmones iš viso pasaulio. Senuose traukinių vagonuose ir peronuose įsikūrusi kultūros „stotis“, skirta progresyviai muzikai, gastronomijai, menui, madai ir naktiniam gyvenimui. „Platforma nėra objektas. Platforma – tai procesas, kuriame dalyvauji ir tu“, - skelbia šios iniciatyvos šūkis. „Platforma“ atvira įvairioms idėjoms. Beje, apsilankyti „Platformoje“ gali ir apinkinių miestų gyventojai – geležinkelio ir autobusų stotys yra vos už kelių šimtų metrų ir po renginių galima patogiai grįžti namo.

Geležinkelio muziejuje įsikūrusios „Platformos“ ištakos – šaltas praėjusių metų gruodis, kada keliais „spalvingais“ verslo projektais pagarsėjęs Dominykas Čečkauskas sugalvojo pristatyti miestui nepriklausomą Kalėdų miestelį „Šv. Stotis”. Nekonvencinėje teritorijoje vyko koncertai, spektakliai ir prekyba, tačiau šventinio turgaus šurmulio pritrūko. Vis dėlto ypatingai žvarbi žiema neatšaldė organizatorių įkarščio.

Paklaustas, kodėl nusprendė įkurti „Platformą“, D.Čečkauskas sako: „Manau, kiekvienam miestui, kaip ir kiekvienam žmogui, labai svarbu atrasti savo identitetą. Tai - ilgų paieškų rezultatas. Miestuose identiteto paieškomis ir formavimu užsiima valstybinės institucijos. Tačiau jos dažniausiai laikosi gana tradicinių pažiūrų ir yra kiek atitrūkusios nuo laikmečio dvasios. Būtent todėl pradeda kurtis alternatyvios iniciatyvos, ieškančios miesto identiteto klubų rūsiuose, pogrindiniuose reivuose, ant gatvių sienų ir kitose netikėtose urbanizuotose zonose. Vilnius kol kas neturi išgryninto identiteto, šio miesto gyventojai dažnai žvalgosi į kitus Europos miestus ir bando atkartoti: Berlyną, Kijevą, Londoną, Tbilisį. Manau, atėjo metas Vilniui atrasti savo unikalų kodą. Kad būtų sakoma ne tik „kaip Berlyne” ar „kaip Londone”, bet ir „kaip Vilniuje”.

Nuo gegužės mėnesio „Platformoje“ reguliariai kursuoja urbanistinės kultūros “reisai”: nemokami koncertai ketvirtadieniais, kuriuose jau pasirodė atlikėjai iš Vokietijos, Danijos, Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos, tamsios elektroninės muzikos reivai vagone-klube “Triukšmas” penktadieniais, teminiai “Turgus 2.0” renginiai sekmadieniais.

Nuo pat pradžių „Platformoje“ darbuojasi ir muzikinį turinį formuoja renginių organizatorius Vaidas Ambrozaitis: „Viskas įvyko labai greitai, susiklosčius daugybei palankių aplinkybių. Pradžioje Dominykas pasiūlė parekomenduoti aktualių muzikos atlikėjų. Per mažiau nei mėnesį viskas perėjo į pilnavertį įsitraukimą į projektą ir pirmuosius vakarėlius ir bei koncertus.” Ant tikros geležinkelio platformos įrengtoje scenoje jau pasirodė danai „First Hate“, ukrainietė Alyona Alyona, rusai „Aigel“, įrašų kompanijos „Detriti records“ atlikėjai su baltarusiais „Molchat Doma“ priešakyje, lietuviai „Monikaze“, „Without Letters“, „Brokenchord“. Artimiausiu metu planuojami rusų „Ploho“ ir vietinių „Pindrops“, „Vilkduja“ bei „Girių Dvasios“ koncertai. Anot V.Ambrozaičio, užsienio atlikėjai lieka sužavėti neįprasta aplinka ir jis nuolat gauna laiškų iš jų draugų bei pažįstamų, norinčių čia pasirodyti. Pagrindinis kriterijus atrenkant atlikėjus yra pati „Platformos“ lokacija, savaime įpareigojanti nebūti dar viena sezonine terasa.

Naujos iniciatyvos veikloje dalyvauja ir vienas žymiausių jaunosios kartos muzikos atlikėjų, grupės „ba.“ lyderis Benas Aleksandravičius, rytoj pristatantis savo naują albumą „H8“. „Labai vertinu galimybę prisidėti prie įdomios ir įvairios „Platformos“ komandos, - sako jis. „Džiaugiuosi prisidėdamas prie muzikos ne tik tiesiogiai, kaip kūrėjas, bet ir prie kultūros sklaidos bendrai. Pradžioje tai buvo mano radijo laida „Red Rose Radio“, dabar prisijungė renginių bei konkrečios vietos kuravimas ir kūrybiniai procesai. Man pačiam asmeniškai tokios vietos Vilniuje ir visoje Lietuvoje labai trūko. Po pirmojo „Platformos“ mėnesio pamatėme, jog naujos kultūrinės vietos poreikį jautėme ne tik mes, bet ir didelė įvairaus amžiaus ir pomėgių žmonių grupė - formuojasi labai įdomių žmonių auditorija. Viską darome nuoširdžiai iš didelio noro ir meilės pogrindinei kultūrai. Turime didelių tikslų, tad visai komandai linkiu didžiausios sėkmės. Tikiu, „Platforma“ reikalinga rytojui ir šia vieta patikės ir į ją atsisuks vis daugiau žmonių.“ Beje, čia galima sutikti ir Paulių Janušonį, scenoje žinomą kaip šiuolaikinio repo atlikėją IYE.

https://youtu.be/rri7-FWI17k

Gastronominę kryptį, dalyvių edukaciją ir procesų optimizavimą kuruoja restorano „The Owls“ savininkas Lukas Slavėnas ir multivirtuvės bei baro „The Great Tit“ bendrasavininkė Augustina Piekuraitė. L.Slavėnas pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo diskusijos apie beliašus ir čeburekus, toliau sekė bendri projektai ir vienas jų tapo teminiu „Turgumi 2.0“ sekmadieniais. „Stengiamės mažinti vienkartinio plastiko naudojimą. Akcentuojame ūkininkų edukaciją, kurdami netikėtus patiekalus iš jų produkcijos. „Turgus 2.0“ turėtų tapti sekmadienine gastronomine kelione, kurioje pamatai, atrandi ir išmoksti kažko naujo. Tarkim, ūkininkai pademonstruoja, ką galima pagaminti iš jų produkcijos, paragauji, nusiperki ir jau žinai, kaip gali įdomiai tai panaudoti. „Turgus 2.0“ kalba apie patirtis ir edukuoja abi „barikadų“ puses: tiek ūkininkus, tiek mūsų svečius.“ - sako jis.

„Platformoje“ galima paragauti reabilituotos legendinio gatvės užkandžio versijos – kapotos avienos čebureko su turkišku sūriu, graikiškais riešutais, harisos pasta ir airano gėrimu.

Po pirmojo veiklos mėnesio lengviau atsipūtė ir D.Čečkauskas: „Jaučiu stiprų palengvėjimą. Su šiuo projektu labai rizikavome - pradėjome jį beveik vien iš savo asmininių lėšų, turėdami tik nedidelę „Raudonų plytų“ paramą. O projektas milžiniškas: teritorija, jei neklystu, užima apie 2 hektarus, vien elektros ir vandens išvedžiojimas kainuoja milžiniškus pinigus. Iš esmės patekome į all in situacija - sudėjome visas savo santaupas. Šiandien džiaugiuosi matydamas, kad žmonės pamėgo šią vietą, ateina prieš renginius anksčiau ir neskuba skirstytis po jų. Smagu, jog įvairios institucijos, įvertinusios mūsų filantropišką veiklą (didžioji renginių dalis - nemokama) nori prijungti ir padėti mums.“ Idėjos autorius D.Čečkauskas toliau generuoja idėjas ir krauna jas ant „Platformos“: „Labai svarbi projekto dalis yra bendruomenė, kurią formuojame iš skirtingų iniciatyvų, vykdančių savo veiklas traukinių vagonuose. Jau mėnesį veikia klubas „Triukšmas“, įrengtas vagone, atlaikiusiame šturmą Lietuvos kariuomenės pratybose, DJ Yung Zizek ir „Kremer“ kuria mados indubatorių „Universalinę“, Linas iš eletroninės muzikos susivienijimo minimal.lt kviečia į didžėjų mokyklą „Dažnis“. Per keletą mėnesių planuojame paleisti „Platformos“ radiją, kuriame turėtų susijungti pogrindiniai podkestai ir laidos. O artimiausią savaitę mūsų teritorijoje atsiras įspūdinga 12 metrų aukščio scena – terasa - apžvalgos aikštelė – instaliacija, nuo kurios viršaus atsivers tiek industrinė stoties teritorija, tiek netikėtas Vilniaus senamiesčio panoramos rakursas.“

Sekite „Platformos“ programa feisbuke > https://www.facebook.com/platformavilnius

  < PUSLAPIS IŠ 320  >>> Archyvas