Krėsle prie televizoriaus
„Paskutinės dvikovos“ (TV3, šįvakar, 9 d., 21.45) autoriai scenaristai Mattas Damonas, Benas Affleckas ir režisierius Ridley Scottas perkelia į XIV a. Prancūziją. Filmo pagrindu tapo 1386 m. vykusi „teisinė dvikova“, kai riteris Jeanas de Carrouges’as apkaltino savo ginklanešį Jacques’ą Le Gris, kad šis išprievartavo jo žmoną Marguerite. Įžeistas Karužas (Matt Damon) prašo Prancūzijos karaliaus Karlo VI pagalbos.
Prisijungdamas prie Vilniaus 700-tųjų jubiliejaus minėjimo, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus surengė kino parodą „Vilnius kine“, kuri muziejuje bus atidaryta birželio 13 d. Pasak vienos iš parodos kuratorių dr. Anna Mikonis-Railienės, Vilniaus kino peizažas buvo glaudžiai susijęs ir su miesto istorija, kuri suponavo naujo žvilgsnio, tematikos ir stilistikos atsiradimą.
Sekmadienio vakarą Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įvyko nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“. Į lietuvių kino kūrėjų rankas atskrido 19 Sidabrinių gervių, už geriausią studentišką darbą buvo įteiktas „Sidabrinės gervės kiaušinis“, o už viso gyvenimo nuopelnus – „Auksinė gervė“. Šis apdovanojimas skirtas aktoriui Juozui Budraičiui.
„Paryžius, Teksasas“ (1984), „Dangus virš Berlyno“ (1987), „Taip arti, taip toli“ (1993), „Pina“ (2011), „Žemės druska“ (2014) – tik keletas vieno žymiausių vokiečių kino režisierių Wim Wenders filmų. Jo naujausioje juostoje „Perfect Days“, kurią bus galima išvysti ir Lietuvoje, pagrindinį vaidmenį sukūręs Kōji Yakusho buvo pripažintas geriausiu aktoriumi tik ką pasibaigusiame Kanų kino festivalyje. Tai, žinoma, ne vienintelis W. Wenders laimėjimas Kanuose ir kituose svarbiuose apdovanojimuose: jau minėtas „Paryžius, Teksasas“ pelnė „Auksinę palmės šakelę“, „Dangus virš Berlyno“ apdovanotas už geriausią režisūrą ir t. t.
76-ajam Kanų kino festivaliui pasibaigus
Praėjusio numerio Kanų kino festivalio apžvalgą pradėjau nuo atidarymo nesusipratimo, šį kartą atsispirsiu nuo uždarymo ceremonijos netikėtumų, vėliau apžvelgsiu kelis neaptartus filmus, kiek leidžia kuklus straipsnio ženklų skaičius. Festivalis didelis, paralelinės programos liks beveik nepaliestos, tačiau tikiu, kad apie ryškiausius jų filmus bus progų pakalbėti jau lietuviškos kino kultūros kontekste.
Nauji serialai – „Maži nuostabūs dalykai“
Nori nenori yra tokių temų, kurios priverčia apsiašaroti beveik visus, tačiau jos retai vaizduojamos apgalvotai, originaliai ar skoningai. Serialas „Maži nuostabūs dalykai“ („Tiny Beautiful Things“, „Disney+“, JAV, 2023) beveik pataiko į dešimtuką, nors reikalą gadina keletas naratyvinių pasirinkimų. Rekomenduoju pasiruošti nosinių ar popierinių servetėlių ir pasitelkti šiek tiek kantrybės. Pirmosios serijos rėkte rėkia vidutinio amžiaus gyvenimo krizės klišėmis, tačiau serialui įpusėjus pagaliau pasirodo temų gylis ir aktualumas.
Krėsle prie televizoriaus
Galiu įsivaizduoti komediją, kurios veikėjai ministrai vyriausybės susirinkime giriasi, kuris surinko daugiau „čekiukų“, prisipylė už juos tonas degalų ar nusipirko begalę televizorių. Visi bando perrėkti vienas kitą, bet netikėtai laimi tas, kurio rankose kelios dešimtys banko kortelių. Kas jis? Gal tai didžiulę patirtį ubagų karalių sostinėje Kaune sukaupęs kultūros ministras? O gal pilkas politikas iš provincijos, netikėtai padaręs stulbinamą karjerą? Gal karą Kinijai paskelbęs ir jį laimėjęs premjeras? Žinoma, fantazuoju, tik tokios komedijos, pasibaigiančios kolektyvine scena Lukiškių kalėjime, greit nepamatysiu.
Dirbtinio intelekto pagalba kurta animacija, kaskadininkų triukai, siaubo istorijos ar net specialiai filmui auginamos… bakterijos. Pastaraisiais metais Lietuvos kino kūrėjai imasi vis drąsesnių būdų pasiekti žiūrovus. Nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ nominantų sąraše – daugybė filmų, pasižymėjusių sudėtingais techniniais sprendimais.
Lavas Diazas apie filmą „Kai bangos išnyks“
Pasaulinį pripažinimą jau seniai pelniusio Lavo Diazo (g. 1958) pagrindinė kūrybos tema – Filipinų tikrovė. „Kai bangos išnyks“ („Kapag Wala Na Ang Mga Alon“, Filipinai, Danija, Portugalija, Prancūzija, 2022) analizuoja diktatoriaus Rodrigo Duterte’ֹs valdymo padarinius. Alegorinėje istorijoje, perteiktoje kaip niūrus miuziklas be muzikos, Filipinų peizažas atrodo tarsi politinės nevilties dykvietė. Iš pažiūros „Kai bangos išnyks“ panašus į kitus Diazo filmus, išskyrus vieną išimtį: diktatūros padariniai numanomi ar juntami ne tik atmosferoje, bet ir dialoguose, nes veikėjai atvirai kalba apie Duterte’s baimės politiką. Tikroji filmo tragedija išlieka realybėje – po Duterte’s kadenciją pradėjo Bongbongas Marcosas, liūdnai pagarsėjusio Ferdinando Marcoso sūnus, ir atrodo, kad daugelio Filipinų gyventojų viltis pamažu blėsta.
Šį pavasarį regionų kultūros centrai kvietė senjorus susipažinti su lietuviškų trumpametražių filmų programa „Nėra to blogo, kas neišeitų“, kurią specialiai savo bendraamžiams parengė grupė senjorių. Lietuviškų trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ iniciatyva buvo siekiama supažindinti vyresnio amžiaus žmones su lietuvišku trumpametražiu kinu, pristatant penkių trumpųjų filmų programą įvairiausiuose Lietuvos regionuose.