Prieš pat vasaros atostogas „Skalvijos“ kino centras kviečia į paskutinius Kino klasikos vakarų ciklo seansus. Birželio 4, 11 ir 18 dienomis bus rodoma geriausiu čekų filmu tituluota juosta „Marketa Lazarova“ (rež. František Vláčil, 1967). Nekonvencinė istorinė drama yra daugiasluoksnis pasakojimas, vaizduojantis čekų tautos gimimą ir viduramžių visuomenę.
76-asis Kanų kino festivalis
Kanai, Kanai, Kanai... Sunku paneigti, kad tai svarbiausias atskaitos taškas metiniame kino cikle ir tirščiausia gerų filmų programa. Tik vis dažniau festivalio sūkuryje savęs klausiu – kas dar, be ekranuose rodomų sunkiasvorių kūrėjų filmų, čia man patinka? Yra neginčijamo žavesio keliasdešimtūkstantinėje kino paliestų žmonių minioje, vis susiraizgančioje eilių gyvatėmis prie kino teatrų. Taip pat ant kiekvieno šaligatvio, kiekviename bare, restorane ar eilėje vykstančiuose pokalbiuose apie kiną (nors neretai ir labai pragmatišku kampu). Kokybės ir svarbos jausmas didžiulis, tačiau sunku atskirti, kas tikra, o kas – inercija ir įvairių politinių bei finansinių jėgų pasekmė. Visas tas miesto ir festivalio prabangos bei tuštybės sluoksnis, tinkamesnis Holivudui, gviešiasi nustelbti kino magiją, kurią kartais lengviau pajusti mažuose festivaliuose. Juose jau visai netrukus dominuos tie patys Kanų filmai.
Artėja nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė 2023“ ceremonija, šiais metais pasitinkanti šūkiu „Drąsa kurti nugali“. Metų geriausiems birželio 4 d. bus įteikti 22 apdovanojimai, tarp kurių – „Sidabrinės gervės kiaušinis“ už geriausią studento darbą. Jauniesiems kūrėjams skirtoje nominacijoje – 5 drąsūs trumpametražio kino pareiškimai.
Krėsle prie televizoriaus
Christiano Petzoldo „Undinė“ (LRT Plius, birželio 1 d. 21.33) – iš tų filmų, kurie sugrąžina tikėjimą, kad kinas gali prilygti rafinuotam literatūros kūriniui ar vidiniam monologui, perteikti tai, kas vyksta žmogaus viduje, kai jis myli, kenčia ir prisimena.
Šiandien, gegužės 22 dieną, startuoja Europos šalių kino forumo „Scanorama“ trumpametražių filmų konkursas „Europos blyksniai“. Kino kūrėjai iš visos Europos teikti darbus gali iki rugpjūčio 14 dienos.
Svarbiausias trumpametražių filmų festivalis Lietuvoje – Vilniaus trumpųjų filmų festivalis – šį pavasarį tapo oficialiu dviejų Europos kino festivalių tinklų nariu. Festivalis prisijungė į Europos kino diskurso tinklą „European Network for Film Discourse (The END)” ir į jauną auditoriją orientuotą Europos kino festivalių tinklą „Young4Film”. Du ateinančius metus Vilniaus trumpųjų filmų festivalis kartu su solidžiu užsienio partnerių būriu įgyvendins bendras kino rodymo ir edukacijos veiklas, į kurias pakvies tiek filmų kūrėjus, tiek ir Lietuvos kino žiūrovus.
Pasitelkdama dramos terapiją edukatorė, terapeutė, dramaturgė, pedagogė Marija Judzentavičiūtė padeda žmonėms su negalia atsiskleisti ir papasakoti savo gyvenimo istorijas. Taikant šią metodiką, anot edukatorės, sėkmingai ugdomos asmeninės, komunikacinės, socialinės, pažinimo, iniciatyvumo, kūrybingumo kompetencijos. Taip pat dramos terapija padeda sutelkti grupę ir mokymosi procesą paversti maloniu žaidimu.
Kino teatrų repertuaro naujienos
Mano nuotykiai pustuštėse kino teatrų salėse, į kurias žiūrovų, regis, negali privilioti nei Celine Dion, Roberto Rodriguezo ar Beno Afflecko pavardės, tęsiasi. Šįkart – apie tris nykius (beje, kaip ir peštynės dėl „Sidabrinės gervės“ bei šią temą eksploatuojantys komentatoriai, vaikščiojantys iš vienos LRT laidos į kitą) ir greitai pamirštamus filmus. Nors Jameso C. Strouse’o „Pamilti dar kartą“ sunku tokiu pavadinti. Šiame kontekste net Rodriguezo filmas – kratinys à la Christopheris Nolanas – gali intriguoti, ypač sąmokslo teorijų mėgėjus.
Krėsle prie televizoriaus
Vėlų šeštadienio vakarą išvedęs šunį ir gatvėje bei kiemuose nesutikęs nė vieno žmogaus, išsigandau. Gal atsitiko kas baisaus? Bet supratęs, kad vyksta „Eurovizijos“ finalas, pagalvojau, koks nykus turi būti žmogaus gyvenimas, kad dainų konkursas taptų svarbiu įvykiu, gyvenimo dalimi, kad norėtum dalyvauti Lietuvos atstovės palaikymo akcijose, kartu su kitais dainuoti „Čiūto tūto“ ir siųsti užfiksuotus entuziazmo įrodymus LRT. Vis dėlto man tautinės euforijos viršūne tapo URM darbuotojų „pasirodymas“ ant ministerijos stogo. Anksčiau maniau, kad diplomato profesijai būtinos bent kelios aktorinio meistriškumo pamokos. Deja, entuziazmą diplomatai suvaidino itin prastai, ką jau kalbėti apie vokalinius jų talentus. Laimingi jie žmonės, nors į klausimą, kodėl reikia taip kompromituotis, atsakymo nežinau.