Vėjuotą penktadienio vakarą svečiai rinkosi kino centre „Skalvija“, kur jau penktąjį kartą įvyko kino festivalio „Taivanas ekrane“ atidarymas. Šiemet festivalio programoje – net 9 ryškios ir kartu labai skirtingos, apdovanojimus pelniusios juostos iš tolimojo Taivano.
Nauji filmai – „Gėlių mėnulio žudikai“
Martino Scorsese’s filmų herojai dažnai yra geri žmonės, dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasielgiantys blogai. Išduodantys, žudantys, meluojantys. Toks ir naujausio režisieriaus filmo „Gėlių mėnulio žudikai“ („Killers of the Flower Moon“, JAV, 2023) veikėjas Ernestas Burkhartas, kurį vaidina Leonardo DiCaprio. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui jis grįžta iš Europos į Oklahomą, pas dėdę Viljamą Heilą (Robert De Niro). Heilas iš tų, kurie patys susikrovė turtus ir įgijo įtakos. Jis jaučiasi galingas, net liepia vadinti save karaliumi. Ernestas tikisi, kad dėdė jam padės, ir net neįtaria, kokį planą šis sugalvojo, gudriai pasinaudojęs sūnėno noru turėti daug pinigų, moterų ir alkoholio. Pasirodo, tikslą pasiekti visai paprasta. Reikia tik vykdyti Heilo nurodymus.
„Kino“ skaitymo malonumai
Šiemet Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje surengta pirmoji Lietuvoje mažai žinomų režisierių Danièle Huillet ir Jeano-Marie Straubo retrospektyva. Tai unikalus politinis kinas, neprarandantis aktualumo, ypač kai dešiniosios vertybės ir pasaulėžiūra vis dažniau priimama kaip savaime suprantama. Išsamiai režisierių duetą pristato retrospektyvos sudarytojai Egidijus Mardosas ir Rastko Novaković.
Krėsle prie televizoriaus
Weso Andersono filme „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (LRT, 4 d. 21 val.) yra scena, kai kalėjimo sargas tikrina, ar kaliniams atneštame maiste nėra uždraustų daiktų. Jis taršo paštetą, sūrį ir kitokius europietiškus skanėstus, bet kai ant stalo atsiranda gražiai papuoštas pono Mendelio cukrainės desertas – sudeda ginklus. Prižiūrėtojas nesugeba pakelti rankos prieš tikrą meno kūrinį. Panašiai jaučiasi ir kino kritikai, susidūrę su Andersono filmais, kad ir su „Viešbučiu „Didysis Budapeštas“, kuriame daug sluoksnių ir kiekvieno skonis kitoks, o dekoracijos ir kostiumai gniaužia kvapą tiesiogine to žodžio prasme.
Lietuva šiais metais kaip šalis viešnia bus pristatyta tarptautinio Salonikų filmų festivalio metu lapkričio mėn. 3-11 d. vykstančioje kino mugėje „Agora“. Viena iš svarbiausių šios mugės iniciatyvų yra programa „Tiltas į Šiaurę“ („Bridge to the North“), skirta Graikijos kino sektoriaus bendradarbiavimo skatinimui su Baltijos ir Skandinavijos šalimis. Šios programos tikslas – tirti naujas finansavimo ir meninio bendradarbiavimo galimybes bei kurti palankią dirvą bendriems projektams, sinergijai ir kultūriniams mainams.
Šią savaitę prasidėsiančiame Kopenhagos trumpametražių filmų festivalyje šalies-viešnios teisėmis dalyvauja Lietuva. Lietuvišką trumpametražį kiną pristatančiai programai pasirinkti tarptautinį pripažinimą pelniusių režisierių ir operatorių Lauryno Bareišos ir Vytauto Katkaus darbai. Taip pat specialiai šiai progai bus rengiami L. Bareišos ir V. Katkaus meistriškumo kursai.
Ką tik pasibaigęs dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ savo filmais ir renginiais iškėlė daug svarbių klausimų. Vienas jų – ar kultūra išties prieinama asmenims su negalia? Festivalyje specialaus garsinio vaizdavimo seanso metu buvo pademonstruota technologinė naujovė, galinti padidinti filmų prieinamumą akliesiems ir silpnaregiams. O po filmo festivalis diskusijai subūrė kino industrijos ir negalios organizacijų atstovus.
Nauji filmai ‒ „Aš esu Rožytė“
Kiekviename mieste ‒ daugybė istorinių sluoksnių. Kartais jie įgyja plytų ar cemento pavidalą, kartais tai monumentai, skulptūros, architektūrinis paveldas. Žmonės ‒ taip pat laiko ženklai. Užfiksuoti šiuos laiko ženklus svarbu, nes jie nėra autonomiški dėmenys, jie transliuoja žinutę apie praėjusio laiko estetiką. Pavyzdžiui, 10-asis dešimtmetis buvo ekstravagantiškų asmenybių ir maištingų judėjimų metas. Ir nors atkūrus nepriklausomybę ši „mada“ praėjo, dar kurį laiką, klaidžiojant po Vilniaus senamiestį, buvo galima sutikti gyvų simbolių, liudijančių lūžio ir permainų laiką.
Keturi nauji Weso Andersono filmai
Weso Andersono filmų braižas – iškart atpažįstamas, dažnai kopijuojamas, įkvepiantis interjerus, baldus, netgi turintis savo muziejų. Žiūrėdama Andersono filmus visuomet prisimenu Susan Sontag raginimą neskirti stiliaus nuo turinio, tačiau vertindama pastaruosius jo filmus sunkiai išlaikau šį balansą. Panašios mintys aplanko žiūrint ir naujausią trumpametražių Andersono filmų kvartetą, neseniai pasirodžiusį „Netflix“ platformoje: „Nuodai“ („Poison“), „Žiurkių gaudytojas“ („The Rat Catcher“), „Gulbė“ („The Swan“) ir „Stulbinanti Henrio Sugaro istorija“ („The Wonderful Story of Henry Sugar“).
Šiemet lapkričio 3 dieną prasidedančiame A klasės filmų festivalyje „Juodosios naktys“ Taline, Estijoje lietuviški filmai puikuojasi tiek konkursinėse programose, tiek industrijai skirtuose renginiuose, kuriuose galimybę sužibėti turės ir Lietuvos kino profesionalai.