Kadaise vienas disidentas teisme sakė, kad jo nesutarimai su sovietų valdžia yra ne politinio, o estetinio pobūdžio. Prisiminiau šį teiginį per televizorių išgirdęs raginimą suapvalinti Lietuvą. Pamaniau, kad tai visiškas nonsensas, bet Vyriausybės komunikacijos departamento vadovas Marius Gurskas populiariame tinklalapyje patvirtino: „Pasitelkdami suapvalinimo metaforą, siekiame vaizdžiai perteikti klausimą, ar norime daugiau, ar mažiau Lietuvos piliečių, didesnių ar mažesnių demografinių rodiklių, stipresnių ar silpnesnių ryšių su lietuviais, pasklidusiais po visą Žemės rutulį.“ Logikos ieškoti, žinoma, neverta, o referendumas vėl neįvyko, tiksliau, Lietuvos nepavyko suapvalinti. Déjà vu. Tačiau tai ne vienintelis praėjusio savaitgalio déjà vu – antrasis prezidento rinkimų turas sugrąžins į 2019 metus – dar viena lietuviška švilpiko diena laukia gegužės pabaigoje.
Kad artėja vasara, galima suprasti iš televizijų programų, kuriose tik kartojimai – filmų, laidų, veidų ir minčių. Net kyla įtarimas, kad televizijos siekia mus sutaikyti su sustojusiu Lietuvos laiku. Kaip švilpiko diena jie nuolat sugrąžina į praeitį. Todėl nesistebėkite, kad grįžtu prie tų pačių filmų. Kita vertus, gal vienas kitas padės suprasti ir prezidentinių debatų dalyvius. Jų įniršį, pyktį, fantazijas.
Toddo Phillipso filmo „Džokeris“ (LNK, 19 d. 22.15) veikėjas Arturas (Joaquin Phoenix) neseniai išėjo iš psichiatrijos klinikos. Dirba klounu. Vakare kartu su ligone motina žiūri Franklino (Robert De Niro) pokalbių šou ir svajoja jame pasirodyti. Arturas naudojasi socialinės globos paslaugomis, gauna vaistų receptus ir pasakoja valdininkei apie sugrįžimą į visuomenę. Tačiau nuo pat filmo pradžios kūrėjai leidžia suprasti, kad Arturo protas kybo ant lyno, nutiesto per bedugnę. Kai vieną dieną jis gaus dovanų revolverį, krytis žemyn bus tik laiko klausimas.
Džokerį vaidino Jackas Nicholsonas ir Heath’as Ledgeris, bet Phoenixo Arturas kitoks: jis ir pavojingas psichopatas, ir kartu tragiškas herojus – autsaideris, patyčių objektas, prievartos auka. Beprotis, kurį sukūrė beprotiška visuomenė. Nelaimėlis, beviltiškai ieškantis meilės. Išnaudojamų Gotamo miesto masių atstovas. Beje, masės laukia, kas įžiebs maišto prieš valdantįjį elitą (kai kurių lietuvių kandidatų į prezidentus žodžiais – prieš sistemą) kibirkštį.
Davido Ayerio „Įniršio“ (TV3, 18 d. 22 val.) veiksmas nukelia į 1945-ųjų pavasarį. Sąjungininkų tankai artėja prie Berlyno. Tarp jų – „Įniršiu“ pavadintas amerikiečių tankas ir jo seržantas Donas (Brad Pitt), pramintas Karo Tėveliu. Jam nepriimtinas joks nepaklusnumas ar filosofavimas ir jis moka naikinti nacius. Siaubingas karo scenas stebime kartu su jaunu kareiviu Normanu (Logan Lerman), kuris pateko į Dono „glėbį“. Jų santykiai bus filmo raktas. Ayeris pasakoja apie karo išdegintas sielas, apie nuo bėgių nusiritusį pasaulį ir apie didvyriškumą, kaip būdą rasti kokios nors prasmės likučius. Filmas pasirodė 2014 m. ir ne vieną nustebino ne tik epišku tonu, bet ir realistinėmis prievartos scenomis ties exploitation kino riba. Bijau, kad trečius metus vykstant karui Ukrainoje filmas gali pasirodyti pernelyg naivus.
„Medkirčio istorijos“ (LRT Plius, šįvakar, 17 d., 21.30) autorius suomių poetas Mikko Myllylahti prieš porą metų Kanuose sakė norėjęs, kad jo filmas „būtų kaip galima arčiau poezijos“, kad jam visada patikęs kinas, sugebantis „pasiekti transcendenciją, išeiti už pasakojimo bei žodžių ribų ir atverti būties paslaptį“, kad galvoje turėjęs Franzo Kafkos „Ameriką“ ir norėjęs filme sukurti siurrealistinę atmosferą. Kadaise Myllylahti nusprendė nukirsti darže augantį medį. Tačiau jis to nenorėjo daryti pats vienas, juk buvo poetas. Todėl jo gyvenime atsirado medkirtys, papasakojęs apie savo liūdesį ir vienatvę, patirtas tragedijas. Apie tai, kad nė viena jo nepalaužė. Tikro susitikimo įkvėptoje pasakoje Myllylahti rodo mažą pasaulio pabaigą mažame miestelyje ir paaiškina, kad būti geru žmogumi – tai kasdienis pasirinkimas. Prisimindamas biblinį pasakojimą apie Jobą, režisierius sulieja Kaurismäki bei Lynchą ir įsižiūri į simpatišką medkirtį Pepę (Jarkko Lahti), kuris praranda viską – darbą, šeimą, kasdienę rutiną, bet nepraranda vilties.
„Dvilypių gyvenimų“ (TV1, 19 d. 01.45) režisierius Olivier Assayasas yra prisipažinęs: „Kiekvienas mano filmas – tai paspalvinta manosios tikrovės versija. Perkuriu tikrovę ir darau ją įdomesnę. Žaidžiu su ja, taisau. „Dvilypių gyvenimų“ atveju šis taisymas rėmėsi konvencijų atpalaidavimu, komedinių elementų įsileidimu. Gyvename kultūroje, kur žmonės „pasirodo“ lyg socialinių medijų eksponatai, pristato fikcinę savo pačių versiją, remdamiesi asmeniniais vartojimo įpročiais ir jų kokybe. Kiekvienas išradinėja save iš naujo, kurdamas kitokią, deformuotą versiją internetui. Virtualių antrininkų laikai baigėsi. Tai labai šiuolaikinis reiškinys. Manęs konkrečiai nedomina skaitmeninės medijos, virtuali tikrovė ar technologija per se. Mane domina būdas, kaip tai keičia individą. Kelia nerimą, bet kartu ir žavi tai, kas mumyse pasikeitė nuo tada, kai akimirksniu galime susijungti su išoriniu pasauliu. Mūsų gyvenimo patirtis pasikeitė iš esmės.“
„Dvilypiuose gyvenimuose“ režisierius kalba apie ateitį, kuri jį akivaizdžiai baugina. Jo herojai yra knygų leidėjas Alenas (Guillaume Canet), suvokiantis, kad popierinė knyga turi užleisti vietą skaityklėms, audioknygoms ir kitokiems naujųjų technologijų išradimams. Tačiau Alenas vis dar neįsivaizduoja, kad galima gyventi be knygos, nors jaunoji Lora (Christa Theret), kuriai jis rengiasi patikėti leidyklos skaitmenizavimą, net lovoje Aleną įtikinėja, kad tviteris ar instagramas – puikiausia vieta knygai.
Rašytojas Leonardas (Vincent Macaigne) atrodo lyg iš kitų laikų, nes tik per susitikimą su skaitytojais sužino, kad jo knyga aptarinėjama socialiniuose tinkluose. Jis visą gyvenimą rašo tą pačią knygą – keičiasi tik moterys, meilės romanus su kuriomis jis aprašo. Būsima knyga bus skirta ryšiui su Aleno žmona Selena (Juliette Binoche). Būdama aktorė, ji, regis, bodisi populiarumu, įgytu filmuojantis televizijos seriale. Leonardo žmona Valerie (Nora Hamzawi), politiko viešųjų ryšių asistentė, ko gero, vienintelė susiduria su socialinėmis problemomis, kurias nori spręsti jos darbdavys parlamentaras. Assaysas neslepia, kad jo veikėjai – antipatiški žmonės. Jie meluoja, yra pilni kartėlio, neslepia pagiežos pernelyg greit besikeičiančiai tikrovei ir net nesusimąsto apie savo dvilypumą. Tačiau tuo antipatiškumu aktoriai taip smagiai žaidžia, kad filmas atrodo gyvas, nepaisant nė akimirkai nenutrūkstančių kalbų.
Kad ir kaip būtų, netrukus prasidėsianti vasara – geriausias laikas skaityti knygas ir užmiršti apie visus dvilypius žmones iš televizorių.
Jūsų – Jonas Ūbis
