Šiandien prasideda didžiausias Šveicarijoje trumpametražio kino renginys – tarptautinis Vinterturo trumpametražių filmų festivalis. Čia šiemet dėmesio centre – tarptautinį pripažinimą pelnęs lietuvių kino režisierius ir operatorius Vytautas Katkus. Lapkričio 7–9 dienomis festivalio lankytojams bus pristatytos ne tik dvi specialiosios V. Katkaus trumpametražių filmų programos, bet ir lietuvių kino kūrėjo meistriškumo kursai.
Lapkričio 7 d. 19.30 val. „Meno avilio“ sinematekoje (A. Goštauto g. 2, Vilnius) nepriklausomas tyrėjų ir menininkių (-ų) kolektyvas „Paveldo institutas“ skaitys pranešimą „Mokslofikciniai peizažai“. Renginio metu bus analizuojamas mokslinės fantastikos ir jos trūkumo fenomenas 1960–1990 m. sovietų okupuotoje Lietuvoje. Renginys nemokamas.
Nauji filmai – „Megalopolis“
Kalbėdamas apie kiną ir konkrečiai savo filmus, Francis Fordas Coppola užsiminė, kad laikas yra jo kino objektas. Taip, kine manipuliuoti laiku galima kaip tik nori, tačiau realybėje jis niekam nepavaldus. Regis, legendinis aštuoniasdešimt penkerių režisierius nuoširdžiai tiki, kad naujausias jo filmas „Megalopolis“ (JAV, 2024) yra magnum opus, deja, tuo abejoja tikrai ne vienas. Pasak Coppolos, šis megaepas, kuriuo tikėjo tik jis vienas, atkartos „Šių dienų apokalipsės“ likimą (1979) – bus žiūrimas ir permąstomas vis iš naujo, kol taps klasika. Tik kyla klausimas, ar galima dukart įžengti į tą pačią gyvenimo upę. Laikas parodys.
„Taip toliau“ kino klubas lapkričio 6 d. 19 val. kultūros komplekse „Sodas 2123“ žiūrovus kvies į Kleberio Mendonça’os Filho dokumentinio filmo „Vaiduoklių atvaizdai“ (Pictures of Ghosts, 2023) lietuvišką premjerą. Praėjusiais metais Kanų kino festivalyje pristatytas filmas buvo išrinktas atstovauti Braziliją „Oskaruose“. Pasak „Taip toliau“ kuratorių, užkrečiančią meilę kinui spinduliuojantis filmas įkvėpė įkurti kino klubą. Įkvėpimu buvo ir pati Mendonça’os Filho asmenybė: ne tik režisierius, bet ir kino kritikas bei kuratorius, savo filmais jis mezga stiprų ryšį su žiūrovais. Dovanodamas nepaprastai šiltą ir daug žiūrėjimo malonumo suteikiančią kino patirtį, kartu jis pripildo filmus reikšmingomis įžvalgomis apie šiandieną, dėl kurių po filmų norisi ilgai kalbėtis.
Spalį Prancūzijoje Lietuvos kino paveldas sulaukė ypatingo tarptautinio dėmesio viename prestižiškiausių kino paveldo renginių – Tarptautiniame Lumière kino festivalyje ir jį lydinčioje kino klasikos filmų mugėje, kurioje Lietuva dalyvavo kaip oficiali šių metų šalis viešnia. Jau dvyliktą kartą vykusioje mugėje Lietuvos kino centras pristatė šalies kino paveldo raidą ir naujausius restauruotus kino klasikos filmus.
Devyni „Scanoramos“ filmai
Šiųmetės „Scanoramos“ programa derina šiuolaikinius filmus ir senojo kino nostalgiją. Nors, palyginus Franzui Kafkai skirtos retrospektyvos ar didžiųjų gruzinų Otaro Joselianio, Tengizo Abuladzės, Lanos Gogoberidzės programos filmus, ne vienam žiūrovui gali kilti klausimas, kas iš tikrųjų yra šiuolaikinis kinas. Tas, kurio kūrėjai plėtoja dabar populiarias seksualinio išnaudojimo, postkolonializmo ir pan. temas arba pateikia viena į kitą gana panašias brendimo istorijas, ar tas, kurio paprastuose pasakojimuose galime išvysti save, panardintus į laiko tėkmę, o jo autoriai eksperimentuoja su kino kalba.
Nauji filmai – „Keliautojos poreikiai“
Hong Sang-soo filmų herojai, daugiausia korėjiečiai, kalbasi, vartoja alkoholį, yra mandagūs ir galų gale šiek tiek atsiskleidžia parodydami, kas slypi jų viduje. Pats režisierius, Europos kino festivalių favoritas, kasmet pristatantis bent po vieną juostą, juokauja vis iš naujo kuriantis tą patį filmą (juose dažnai matomi net tie patys aktoriai). Ir vis dėlto kiekvienas jo filmas unikalus, bent jau emocija, kurią palieka. Sang-soo yra (banalios) kasdienybės meistras, sukūręs savo filosofiją, ne tik personažus, bet ir žiūrovą mokantis būti čia ir dabar. Tai filmai, kuriuos lengviau jausti nei apie juos kalbėti.
Režisierė Connie Field apie kovą už demokratiją Vengrijoje
Filme „Juodoji demokratija“ („Democracy Noir“, JAV, Vokietija, Danija, 2024), kurį rodė „Nepatogus kinas“, režisierė Connie Field tiria sudėtingą Viktoro Orbáno režimo formuojamą Vengrijos politinį peizažą, sekdama trijų atkaklių moterų, kovojančių už demokratiją, gyvenimą. Filme, pasitelkiant asmenines istorijas ir akistatą su kasdieniais iššūkiais, atskleidžiama, kaip Orbáno autoritarizmas paveikė vengrus, pabrėžiama nuolatinė kova dėl asmeninio pasirinkimo laisvės vis labiau ribojamoje aplinkoje. Šiame interviu Connie Field dalijasi įžvalgomis apie kuriant filmą patirtus sunkumus, kūrybinius sprendimus ir šių istorijų iš besipriešinančiųjų režimui perspektyvos svarbą.
Krėsle prie televizoriaus
Dominiko Grafo filmas „Fabianas“ (LRT Plius, lapkričio 7 d. 21.33) perkelia į 1931-ųjų Berlyną. Veimaro Respublika apimta agonijos, kasdienybę valdo chaosas, visuomenė akivaizdžiai fermentuojasi. Tačiau didmiesčio gyvenimas intensyvus ir spalvingas. Jį pažinsime kartu su rašytoju Jakobu Fabianu (Tom Schilling), pragyvenančiu iš reklamų rašymo. Kartu su draugu Stefanu (Albrecht Schuch) jie lankosi vis keistesnėse vietose, kur politinės diskusijos susipina su pokalbiais apie meną, o rimtos temos dažnai užleidžia vietą pramogai. Rasti tikrąjį kelią tame labirinte bus nelengva, bet susitikimas su jauna aktore Kornelija (Saskia Rosendahl) pakeis Jakobo požiūrį į supančią realybę.
Vienuolika lietuvių filmų – septyni ilgo metro ir keturi trumpametražiai šiemet pristatomi Talino tarptautiniame kino festivalyje „Juodosios naktys“, vyksiančiame lapkričio 8-24 dienomis. Keturi iš jų – Vytauto Puidoko „Murmančios širdys“, Linos Lužytės ir Nerijaus Mileriaus „Jōhatsu“, Lino Mikutos „Gabrielius iš neprarastojo rojaus“ bei Eglės Vertelytės „Gardutė“ festivalyje švenčia pasaulines premjeras.