7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kino anonsai

Rengėjų inf.

Specialioje „Nepatogaus kino“ programoje – įspūdingi filmai apie miškus

 

Spalio 22 d. prasidėsiančiame dokumentinio kino festivalyje „Nepatogus kinas“ bus pristatyta gamtos bei žmogaus santykiams skirta „Žalioji programa“. Kasmet šios tradicinės festivalio programos filmai pristato aplinkosaugos temas: prieš dvejus metus kalbėjusi apie atsinaujinančią energetiką, pernai – apie vandens išteklius ir gyvūniją, šiemet ji pasakos apie miškus.

 

„Virunga“
„Virunga“
„Pasakos“ inf.

Kino teatras „Pasaka“ ruošiasi naujam edukacijos sezonui

 

Lapkričio 4 d. kino teatras „Pasaka“ pradės naują kino edukacijos sezoną. Žiūrovai kviečiami dalyvauti trijose programose.

 

Antradieniais į kino kursus „Cinetaste“ pakvies kino mėgėjas Justinas Dadonas. Kino kursuose bus nagrinėjama dešimt kino elementų, siekiama atrasti kažką naujo kiekviename filme, suprasti, kas jį padaro gerą ar blogą, kaip kiekviena smulkmena ekrane gali pasakoti istoriją.

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Tarptautinio Berlyno kino festivalio rengiama Europos kino mugė (European Film Market – EFM) – viena svarbiausių ir didžiausių kino pramonės platformų pasaulyje. EFM vadovai stebi pasaulinio kino permainas, tad, matyt, neatsitiktinai 2015-ųjų vasarį mugė suteiks galimybę pristatyti, parduoti ir pirkti naujus televizijos serialus, kurie tapo neatsiejama audiovizualinės kultūros dalimi. Ta proga viena diena pailgės ir pati mugė, o televizijos kūrėjai dalinsis savo patirtimi ir tradiciniame Berlyno jaunųjų talentų susitikime. 2015-aisiais mugėje daugiausia dėmesio numatoma skirti aukštos kokybės serialams iš Šiaurės Amerikos bei Europos – Skandinavijos šalių, D. Britanijos ir Vokietijos.
 
Šį pirmadienį prancūzų režisierius Jacques’as Audiard’as („Pranašas“, „Rūdys ir kaulai“) pradėjo filmuoti „Erran“ – filmą apie kultūrų susidūrimo sukeltą šoką. Septintojo Audiard’o filmo pagrindu tapo 1721 m. Montesquieu parašyti „Persiški laiškai“, tiksliai apibūdinę Prancūzijos visuomenės būseną prieš Revoliuciją. „Erran“ veiksmas vyksta mūsų laikais: herojus yra tamilų kovotojas iš Šri Lankos. Prancūzijoje šis politinis pabėgėlis dirba kiemsargiu viename Paryžiaus priemiesčių. „Erran“ tema – šokas, kurį sukelia filmo herojui akistata su kitokia kultūra, ir jo akimis pamatyta šiuolaikinė prancūzų visuomenė. Gali būti, kad filmą rodys Kanų kino festivalis, nes filmavimo pabaiga numatyta gruodžio 19 dieną.

Aktorius Daniel Auteuil
Aktorius Daniel Auteuil
Kadras iš filmo „Kinas apie Aleksejeva“
Kadras iš filmo „Kinas apie Aleksejeva“
Režisierius Emiras Kusturica
Režisierius Emiras Kusturica
Aktorė Carice van Heuten
Aktorė Carice van Heuten
Režisierė Leni Riefenstahl
Režisierė Leni Riefenstahl
Aktorius Anthony Mackie
Aktorius Anthony Mackie
Jonas Ūbis

Kai gali padėti neištikimybė

Krėsle prie televizoriaus

Paskutiniais dešimtmečiais sportas ir pas mus tapo pelningu verslu, juk neatsitiktinai televizijos transliuoja net kokiame nors Lietuvos užkampyje vykstančias provincijos komandų varžybas. Tačiau nepamiršta ir sovietinių sporto funkcionierių patirtis, ideologizuojant ir idealizuojant lietuvių sportininkų pergales. Tai persmelkė net sporto komentatorių žodyną. Kai netyčia pataikau ant sporto žinių, nesvarbu, koks būtų kanalas, visad girdžiu apie tai, kad lietuviai kažką „palaužė“, „sutriuškino“ ar dar kaip kitaip susidorojo su varžovais. Jei ateiviai klausosi lietuviškų sporto laidų, jie, ko gero, įsivaizduoja, kad čia stadionuose nuolat liejasi kraujas ir lūžta kaulai. Tokio begėdiškai kičinio patriotizmo, kaip kad liaupsinant sportininkus, niekur daugiau neišgirsi. Ypač kai, dalyvaujant laimingiems miestelėnams ir televizijai, pasitinkami iš kokių nors žaidynių sugrįžę sportininkai. Tačiau daugiau už žodžius apie mentalitetą pasako kokia nors iškalbinga detalė. Mes su šuniuku mėgstame pasivaikščioti prie Neries. Ten olimpiečių garbei neseniai pervadintoje gatvėje įsikūrusi kažkokia sporto organizacija. Kelerius jos vartus iš visų pusių „puošia“ perspėjimai, kad šunis teritorijoje vedžioti griežtai draudžiama. Niekad nemačiau, kad koks nors šuo ar jo šeimininkas kėsintųsi į šią teritoriją. Bet toks jau, matyt, tų sporto funkcionierių mentalitetas – visada malonu ką nors uždrausti ir pasijusti visagaliui. Tada gali bent trumpam pamiršti nešvarius sportininkų darbelius, kurie vis iškyla į paviršių, – parduotus mačus ir kitokias „gudrybes“. Juk korupcija – sporto kasdienybė.

„Pinigai dviem“
„Pinigai dviem“
„Tema pokalbiui“
„Tema pokalbiui“
„Tamsiausia valanda“
„Tamsiausia valanda“
Živilė Pipinytė

Stiprūs žmonės, įsimenantys vaizdai

Artėja 14-oji Lenkų kino savaitė

Spalio 15–21 d. Vilniuje rengiama 14-ojiLenkų kino savaitė. Rengėjai – Lenkijos institutas Vilniuje siūlo 10 naujų (dauguma tik šiemet pasirodė ekranuose, dalis dar tik laukia premjeros) filmų ir iškilios lenkų aktorės Krystynos Jandos filmų retrospektyvą. Savaitės programoje – įvairių kartų režisierių filmai, atspindintys kūrėjų norą kalbėti apie aktualius klausimus arba juos įvardyti, ir filmai, kurių autoriai gręžiasi į netolimą praeitį, kad būtų geriau suprasta dabartis. Lenkų kūrėjus domina stiprios asmenybės, jų konfliktai su sistema ir savimi.
Andrzejaus Wajdos filmas „Valensa. Vilties žmogus“ („Wałęsa. Człowiek z nadziei“, 2013) pasakoja apie paprastą laivų statyklos elektriką, netikėtai tapusį „Solidarumo“ lyderiu. Wajdą, kuris judėjimo istoriją sekė nuo pat jo atsiradimo pradžios, ir šiame filme domina istorijos ir asmenybės santykis. Režisierius rodo, kaip jo herojus ima suvokti poreikį pasipriešinti sistemai, aiškinasi, kodėl būtent jis tapo lyderiu ir legenda. Filmas susitelkia į politinės Lecho Wałęsos kovos pradžią, kai Roberto Więckiewicziaus vaidinamam herojui nuolat reikia rinktis, ar tęsti kovą, ar saugoti šeimą, kurioje auga aštuoni vaikai. Wajda sukūrė ne hagiografinį filmą apie „Solidarumo“ lyderį, bet labiau kontroversišką istorijos pasirinkto žmogaus portretą, kurį papildo meistriškai atkuriama Wałęsos aplinka – kasdienius nepriteklius patirianti, bet vyrą palaikanti žmona (Agnieszka Grochowska), sekimo ir nerimo atmosferą tirštinantis saugumas, augantis darbininkų nepasitenkinimas valdžia.

„Valensa. Vilties žmogus“
„Valensa. Vilties žmogus“
„Jack Strong“
„Jack Strong“
„Stiprusis angelas“
„Stiprusis angelas“
„Hardkor Disko“
„Hardkor Disko“
„Scanoramos“ inf.

Speciali Joannos Hogg filmų programa „Scanoramoje“

 

Lapkričio 6-ąją prasidėsiantis 12-asis Europos šalių kino forumas „Scanorama“ tradiciškai retrospektyvų programoje ne tik primins legendinių režisierių darbus, bet ir supažindins su įdomiausiais šiuolaikiniais kino kūrėjais. Šiemet Lietuvos žiūrovų lauks pažintis su Martino Scorseses numylėtine – britų režisiere Joanna Hogg, kuri lapkritį viešės „Scanoramoje“.

„Archipelagas“
„Archipelagas“
„Scanoramos“ inf.

„Scanoramoje“ – Venecijos kino festivalio laureatas

 

Lapkričio 6-ąją prasidėsiantis 12-asis Europos šalių kino forumas „Scanorama“ žiūrovams paruošė ypatingą premjerą – šį rudenį Venecijos kino festivalio pagrindiniu prizu „Auksiniu liūtu“ apdovanotą švedų režisieriaus Roy’aus Anderssono filmą „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ („A Pigeon Sat on a Branch Reflecting on Existence“, 2014).

„Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“
„Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“
„Monoklio“ inf.

„Pietūs Lipovkėje“ iš Rusijos grįžo su apdovanojimu

 

Studijos „Monoklis“ sukurtas dokumentinis filmas „Pietūs Lipovkėje“ (režisierius Linas Mikuta) parodytas Tarptautinio Rusijos dokumentinių filmų festivalio „Rossija“ (Jekaterinburgas) konkursinėje festivalio programoje. Jis apdovanotas Specialiuoju žiuri diplomu už ryškų meninį užuojautos ir gailestingumo temos atskleidimą.

 

„Pietūs Lipovkėje“
„Pietūs Lipovkėje“
Jonas Ūbis

Tarp festivalių

Naujo „Kino“ skaitymo malonumai

Didelė rudens „Kino“ dalis skirta festivaliams – jau buvusiems ir būsimiems. Aistė Račaitytė dalijasi Lokarno ir Vroclavo kino festivalių įspūdžiais, Živilė Pipinytė rašo apie Gdynės kino festivalyje pamatytus naujus lenkų filmus, bet feljetone abejoja, ar jų būtinai turi būti tiek daug: „Festivaliai pučiasi, rodo daugybę niekam nereikalingų filmų, rengia „industrijų“ susitikimus, kviečiasi kitų festivalių atstovus, tad nenuostabu, kad svarbesni už filmus vis dažniau tampa įtakingi svečiai, jų kostiumai bei turistinės atrakcijos.“
 
Netrukus vilniečius užgrius dar viena festivalių banga. Šią savaitę prasideda festivalis „In Latino“, kuris pristatys ir įdomią Kolumbijos filmų programą. Į spalį pasislinko tradicinė Lenkų filmų savaitė. Jos programą žurnale pristato Izolda Keidošiūtė, ilgai lauktą savaitės viešnią – lenkų kino ir teatro aktorę Krystyną Jandą – kalbina Aneta Anra. Aktorė mielai bendradarbiauja su lenkų moterų spauda, tad ir pokalbyje atsirado ne visai „kinematografiškų“ klausimų, pavyzdžiui, apie moters grožį. Spalio pabaigoje Vilniuje prasidės „Nepatogus kinas“. Dokumentiniai šio festivalio filmai kasmet atspindi svarbiausias pasaulio problemas. Šįkart programos rengėjai akcentuoja karą, korupciją, diskriminaciją.
Lapkričio pradžioje pakvies „Scanorama“. Festivalis, kaip visada, masina ir iškiliais vardais, ir naujais atradimais, ir įdomiais susitikimais. Tradiciškai atradimą lietuvių žiūrovams žada jo retrospektyva – šiemet „Scanorama“ pristatys „lėtojo kino“ klasiką Theo Angelopoulosą. Apie graikų kino meistro kūrybą naujame „Kine“ rašo Narius Kairys. Jis aptaria režisieriaus politines pažiūras ir jo filmų originalumą, teigdamas, kad Angelopouloso talentas – „konkrečius įvykius paversti poetiniais vaizdiniais, kuriuos galima suvokti įvairiapusiškai.“

Živilė Pipinytė

Nenubaustas blogis

Nauji filmai – „Dingusi“

Davidą Fincherį vis dažniau įsivaizduoju tarsi kino mikrochirurgą, bandantį išsiaiškinti, kur formuojasi žmonių santykiai, jų troškimai, poelgių motyvai, baimės. Tačiau neabejoju, kad laukiantys iš režisieriaus naujų „Septynių“ ar naujo „Kovos klubo“, pažiūrėję „Dingusią“ („Gone Girl“, JAV, 2014), greičiau nusivils. Po „Zodiako“ ir „Socialinio tinklalapio“, regis, Fincheriui nebeįdomu sukrėsti žiūrovų įtaigiu, estetizuotu prievartos ir blogio reginiu ekrane, nors tamsiųjų žmogaus sielos paslapčių naujame filme taip pat bus su kaupu. Man regis, Fincheris bene pirmasis iš didžiųjų šių dienų režisierių suprato, kad kino postmodernizmas baigėsi. Tačiau gerai išmoktos jo pamokos (pirmiausia – dviprasmiškumo) leidžia režisieriui artėti prie kitokios kino kalbos. Jis eina tuo pačiu keliu kaip ir daugelis filosofų, kurie atsisakę barokiškos (tarptautinės, pseudomoksliškos ir pan.) kalbos siekia paprastumo ir bando kuo tiksliau suformuluoti mintį. „Dingusi“ – paprastas filmas. Kiekviename jo kadre – tik tai, kas būtina.

 

Fincheris nenori stebinti, kurti vizualinių digresijų ar žaisti intertekstinių žaidimų. Postmodernistines įmantrybes jis paverčia kino pasisakymo kontekstu. Fincheriui šaltakraujiška blondinė ar dušo grindimis tekantis kraujas – nebe nuoroda ar užuomina į Hitchcocką, o tiesiog kino materija. Panašiai atsitinka ir su filmo struktūra: režisieriui nebereikia vienintelės tiesos ieškančio tarpininko, tarkime, žurnalisto (kaip kad šią temą filme „Pilietis Keinas“ pradėjusiam Orsonui Wellesui), „Dingusioje“ tiesos paieškos vyksta temos ir vaizdų lygmenyje, todėl tikrais režisieriaus bendraautoriais tampa operatorius Jeffas Cronenwethas ir muzikos autoriai Trentas Reznoras bei Atticusas Rossas. Pagalvojau, kad „Dingusios“ struktūra idealiai tiktų filmui apie nesenus pakaunės įvykius. Gaila, kad Fincheris jais nesusidomės.

„Dingusi“
„Dingusi“
  < PUSLAPIS IŠ 431  >>> Archyvas