Spalio 22 d. prasidėsiančiame dokumentinio kino festivalyje „Nepatogus kinas“ bus pristatyta gamtos bei žmogaus santykiams skirta „Žalioji programa“. Kasmet šios tradicinės festivalio programos filmai pristato aplinkosaugos temas: prieš dvejus metus kalbėjusi apie atsinaujinančią energetiką, pernai – apie vandens išteklius ir gyvūniją, šiemet ji pasakos apie miškus.
Lapkričio 4 d. kino teatras „Pasaka“ pradės naują kino edukacijos sezoną. Žiūrovai kviečiami dalyvauti trijose programose.
Antradieniais į kino kursus „Cinetaste“ pakvies kino mėgėjas Justinas Dadonas. Kino kursuose bus nagrinėjama dešimt kino elementų, siekiama atrasti kažką naujo kiekviename filme, suprasti, kas jį padaro gerą ar blogą, kaip kiekviena smulkmena ekrane gali pasakoti istoriją.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Krėsle prie televizoriaus
Paskutiniais dešimtmečiais sportas ir pas mus tapo pelningu verslu, juk neatsitiktinai televizijos transliuoja net kokiame nors Lietuvos užkampyje vykstančias provincijos komandų varžybas. Tačiau nepamiršta ir sovietinių sporto funkcionierių patirtis, ideologizuojant ir idealizuojant lietuvių sportininkų pergales. Tai persmelkė net sporto komentatorių žodyną. Kai netyčia pataikau ant sporto žinių, nesvarbu, koks būtų kanalas, visad girdžiu apie tai, kad lietuviai kažką „palaužė“, „sutriuškino“ ar dar kaip kitaip susidorojo su varžovais. Jei ateiviai klausosi lietuviškų sporto laidų, jie, ko gero, įsivaizduoja, kad čia stadionuose nuolat liejasi kraujas ir lūžta kaulai. Tokio begėdiškai kičinio patriotizmo, kaip kad liaupsinant sportininkus, niekur daugiau neišgirsi. Ypač kai, dalyvaujant laimingiems miestelėnams ir televizijai, pasitinkami iš kokių nors žaidynių sugrįžę sportininkai. Tačiau daugiau už žodžius apie mentalitetą pasako kokia nors iškalbinga detalė. Mes su šuniuku mėgstame pasivaikščioti prie Neries. Ten olimpiečių garbei neseniai pervadintoje gatvėje įsikūrusi kažkokia sporto organizacija. Kelerius jos vartus iš visų pusių „puošia“ perspėjimai, kad šunis teritorijoje vedžioti griežtai draudžiama. Niekad nemačiau, kad koks nors šuo ar jo šeimininkas kėsintųsi į šią teritoriją. Bet toks jau, matyt, tų sporto funkcionierių mentalitetas – visada malonu ką nors uždrausti ir pasijusti visagaliui. Tada gali bent trumpam pamiršti nešvarius sportininkų darbelius, kurie vis iškyla į paviršių, – parduotus mačus ir kitokias „gudrybes“. Juk korupcija – sporto kasdienybė.
Artėja 14-oji Lenkų kino savaitė
Lapkričio 6-ąją prasidėsiantis 12-asis Europos šalių kino forumas „Scanorama“ tradiciškai retrospektyvų programoje ne tik primins legendinių režisierių darbus, bet ir supažindins su įdomiausiais šiuolaikiniais kino kūrėjais. Šiemet Lietuvos žiūrovų lauks pažintis su Martino Scorseses numylėtine – britų režisiere Joanna Hogg, kuri lapkritį viešės „Scanoramoje“.
Lapkričio 6-ąją prasidėsiantis 12-asis Europos šalių kino forumas „Scanorama“ žiūrovams paruošė ypatingą premjerą – šį rudenį Venecijos kino festivalio pagrindiniu prizu „Auksiniu liūtu“ apdovanotą švedų režisieriaus Roy’aus Anderssono filmą „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ („A Pigeon Sat on a Branch Reflecting on Existence“, 2014).
Studijos „Monoklis“ sukurtas dokumentinis filmas „Pietūs Lipovkėje“ (režisierius Linas Mikuta) parodytas Tarptautinio Rusijos dokumentinių filmų festivalio „Rossija“ (Jekaterinburgas) konkursinėje festivalio programoje. Jis apdovanotas Specialiuoju žiuri diplomu už ryškų meninį užuojautos ir gailestingumo temos atskleidimą.
Naujo „Kino“ skaitymo malonumai
Nauji filmai – „Dingusi“
Davidą Fincherį vis dažniau įsivaizduoju tarsi kino mikrochirurgą, bandantį išsiaiškinti, kur formuojasi žmonių santykiai, jų troškimai, poelgių motyvai, baimės. Tačiau neabejoju, kad laukiantys iš režisieriaus naujų „Septynių“ ar naujo „Kovos klubo“, pažiūrėję „Dingusią“ („Gone Girl“, JAV, 2014), greičiau nusivils. Po „Zodiako“ ir „Socialinio tinklalapio“, regis, Fincheriui nebeįdomu sukrėsti žiūrovų įtaigiu, estetizuotu prievartos ir blogio reginiu ekrane, nors tamsiųjų žmogaus sielos paslapčių naujame filme taip pat bus su kaupu. Man regis, Fincheris bene pirmasis iš didžiųjų šių dienų režisierių suprato, kad kino postmodernizmas baigėsi. Tačiau gerai išmoktos jo pamokos (pirmiausia – dviprasmiškumo) leidžia režisieriui artėti prie kitokios kino kalbos. Jis eina tuo pačiu keliu kaip ir daugelis filosofų, kurie atsisakę barokiškos (tarptautinės, pseudomoksliškos ir pan.) kalbos siekia paprastumo ir bando kuo tiksliau suformuluoti mintį. „Dingusi“ – paprastas filmas. Kiekviename jo kadre – tik tai, kas būtina.
Fincheris nenori stebinti, kurti vizualinių digresijų ar žaisti intertekstinių žaidimų. Postmodernistines įmantrybes jis paverčia kino pasisakymo kontekstu. Fincheriui šaltakraujiška blondinė ar dušo grindimis tekantis kraujas – nebe nuoroda ar užuomina į Hitchcocką, o tiesiog kino materija. Panašiai atsitinka ir su filmo struktūra: režisieriui nebereikia vienintelės tiesos ieškančio tarpininko, tarkime, žurnalisto (kaip kad šią temą filme „Pilietis Keinas“ pradėjusiam Orsonui Wellesui), „Dingusioje“ tiesos paieškos vyksta temos ir vaizdų lygmenyje, todėl tikrais režisieriaus bendraautoriais tampa operatorius Jeffas Cronenwethas ir muzikos autoriai Trentas Reznoras bei Atticusas Rossas. Pagalvojau, kad „Dingusios“ struktūra idealiai tiktų filmui apie nesenus pakaunės įvykius. Gaila, kad Fincheris jais nesusidomės.