Trumpos kino recenzijos
Daug triukšmo dėl nieko. Taip būtų galima apibūdinti šį filmą ir jį lydėjusius skandalus. Tiesa, pastarieji buvo susiję ne su turiniu, nes sukurti kažką provokatyvaus, ypač Holivude, šiais laikais tikimybė lygi beveik nuliui, o su filmavimo aplinkybėmis ir filmo išleidimu į ekranus.
Iš VDFF dienoraščio
Devynioliktąjį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį (VDFF) atidarė Eitvydo Doškaus filmas „Čia buvo Vilnius“. Tiksliau, 1966 m. sukurtas Almanto Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“ ir iš jo išaugęs „Čia buvo Vilnius“. Abu filmus sieja ne tik Vilnius ar lietuvių poetinės dokumentikos tradicija, bet ir autoriaus santykis su Vilniumi, nes dokumentinis kinas – tai ne tema, kad ir kokia svarbi, aktuali ar įdomi ji būtų, o filmo kūrėjo požiūris į tikrovę ir jos personažus. Tik nuo autoriaus priklausys, ar jis tą tikrovę, Marcelio Łozińskio žodžiais tariant, sutirštins, ar grožėdamasis savimi slinks jos paviršiumi.
Krėsle prie televizoriaus
Dominico Cooke’o „Kurjeris“ (LNK, šįvakar, 7 d., 21 val.) prasideda 7-ojo dešimtmečio vaizdais, kai įtampa tarp JAV ir SSRS pasiekė apogėjų ir iškilo trečiojo pasaulinio karo grėsmė: Nikita Chruščiovas grasina imperialistams atominiu ginklu. Tarp besiklausančiųjų – GRU pulkininkas Olegas Penkovskis. Jis dažnai važinėja į užsienio komandiruotes, bet po Chruščiovo kalbos pasiūlys savo paslaugas amerikiečių žvalgybai. Ši jo pasiūlymą perduos anglams ir MI6 pradės ieškoti asmens, galinčio Maskvoje užmegzti ryšius su Penkovskiu.
Pavasarį kino teatruose pasirodęs dokumentinis filmas apie A. Smilgevičiūtė ir grupę „Skylė“ – „Anapus laiko ir šviesos“ – spalį ir lapkritį grįžta į Lietuvos kino sales su vienetiniais šventiniais seansais.
Spalio trečiadieniais renginio „Knyga+Kinas“ organizatoriai ekranizacijų mėgėjus suburs į tris atviras kino filmų peržiūras bei susitikimus su kino kūrėjais, rašytojais. Seansuose bus rodomi režisierių Algimanto Puipos „Moteris ir keturi jos vyrai“, Giedrės Beinoriūtės „Kvėpavimas į marmurą“ bei Inesos Kurklietytės „Drugelio širdis“. Po kino seansų lauks susitikimai su filmų režisieriais bei knygų autoriais.
Rupert kartu su „Meno aviliu“ ir PRISMS pristato penkių trumpametražių filmų apie besikeičiantį Skandinavijos ir Baltijos šalių santykį su gamta peržiūrą „Miglota nuovoka – kinas, gamta, valstybė“. Nemokamas renginys bus atviras visuomenei spalio 20 d. 19 val. „Meno avilio“ sinematekoje (A. Goštauto g. 2, Vilnius).
Spalio 8–30 d. vyksiantis tarptautinis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ džiugins ne vien rinktiniais filmais. Ne mažiau svarbi festivalio dalis vyksta jiems pasibaigus, todėl tradiciškai žiūrovai kviečiami permąstyti realybę susitikimuose su filmų kūrėjais, herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir įvairių sričių ekspertais. Šiemet nepatogūs pokalbiai vyks ir gyvai kino salėse, ir virtualiai.
Nauji filmai – „Baigta!“
Michelio Hazanaviciaus filmas „Baigta!“ („Coupez!“, Prancūzija, D. Britanija, Japonija, 2022) susideda iš trijų dalių. Pirmoji – tai trumpo metražo, 32 minutes trunkantis filmas „Z“, kurio herojai suka trash’ą apie zombius, o aktoriais nepatenkintas režisierius prisišaukia į aikštelę tikrų zombių. Iškart aišku, kad tai filmo apie zombius parodija: liejami kibirai dirbtinio kraujo, pagrindinis zombis toks žalias, kad pradedi abejoti grimuotojos profesionalumu, ir dar nuolat kalba apie zombio vaizdinį, subjektyvi kamera ilgai „reflektuoja“ tuščią kadrą, o dažnos replikos ne tik absurdiškos, bet ir politiškai angažuotos.
„Nepatogaus kino“ programos sudarytojų rekomendacijos
Spalio 8 d. prasidedantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ parodys pusšimtį filmų. Visus pamatyti gali būti sudėtinga, todėl paprašėme festivalio programos sudarytojų pristatyti po kelis labiausiai įsiminusius filmus.