Apie NDG vykusią Šarūno Saukos tapybos parodą „Žmogus su Saukos veidu“
sudegino drąsųjį vakaro žaroj gyvą
vilionėm stebėjosi gyvūnų ambientas
animacinis trokšta pasiekti viršgarsinį
pažadinti lovoj, įkąsti ugningai
po mišinio šventinio pučia krūtinę
vėsią bronzą perėjus, bumbului sprogus
ramus kaprizingas rūpestingai girtauja
nepaliaujamą prarają angeliškai brangina
Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Valandos. Katedra“ galerijoje „Trivium“
Intersekcija – tai sankirta. Paprastai šis terminas vartojamas matematikoje, aibių teorijoje, kalbant apie kelių skaičių aibių sankirtas. Vizualiai tai galima pavaizduoti geometriškai, du apskritimus kraštais uždedant vieną ant kito. Tas plotelis, kuriame persidengia abi figūros, ir yra intersekcija (matematiškai tai išreiškiama taip – A ∩ B). Šį paaiškinimą pateikiu norėdamas įtikinti, kad Gedimino Pranckūno fotografijos yra intersekcinio pobūdžio.
Žinoma, žvelgiant iš meno kūrinio suvokimo filosofijos (ir psichologijos), galima teigti, kad kiekvienas kūrinys yra intersekciškas – mat jame persisluoksniuoja, persidengia du skirtingi pasauliai, lygmenys, fenomenai – vienas iš regimosios aplinkos, kitas – iš menininko vidinio Aš, jo dvasinės struktūros. Štai konkretus to paties G. Pranckūno pavyzdys. Jis fotografuoja architektūrines detales – kolonas, piliorius ir piliastrus. Mes žinome (pagaulesni atspėja, kitiems padeda pats parodos pavadinimas – „Valandos. Katedra“), kad fiksuojama Vilniaus arkikatedra. Taigi akivaizdu, kad fotografijoje susikerta tai, ką menininkas vaizduoja, ir tai, ką jis jaučia. Aiškinant, kad kūrėjas yra tik mediumas, ir taip autorių eliminuojant, įmanoma sakyti, kad intersekcija įvyksta tarp kūrinio ir suvokėjo. Arba net tarp kūrinio, menininko ir suvokėjo (A ∩ B ∩ C). O gal toje sankirtoje dar egzistuoja ir regimasis pasaulis. Žinoma, formalizuoti galima iki begalybės. Tačiau intersekcinis G. Pranckūno fotografijų pobūdis vėlgi yra užkoduotas tame pavadinime. Menininkas akivaizdžiai nurodo, kad jam yra svarbus erdvės ir laiko santykis (viso to rezultatas – unikalusis erdvėlaikis). Fiziškai tai išreikšta šviesos bei šešėlių slinkimu per Katedros kolonas (jų liemenis – čia šis antropomorfizmas yra net labai vietoje), per prieblandos intensyvumą, per jos evoliucionavimą nuo ryto brėkšmos iki vakaro tamsos. Žodžiu – intersekciškumas G. Pranckūno fotografijose slypi ten, kur persilieja šviesa ir šešėlis.







Paroda „Veikiantys I“ Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos galerijoje „Vėjas“
Šįmet Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla, kuriai vadovauja grafikė Jūratė Stauskaitė, mini veiklos 25-metį, tad šiai sukakčiai pažymėti rengiamos net kelios parodos.
Paroda-reiškinys-kūrinys – taip savo surengtą mokyklos absolventų ekspoziciją „Veikiantys I“ vadina jos kuratorė, grafikė, VDA grafikos katedros vedėja docentė Marija Marcelionytė-Paliukė. Anot jos, tai savotiškas paieškų langas, kurį puikiai įrėmina veiksmažodis „veikia“. Taigi parodoje matome, kuo šiandien užsiima buvę mokyklos (anuomet – Jūratės Stauskaitės studijos) mokiniai, kurie Veikia kultūroje; Veikia dabar; Veikia patys; Veikia dalydamiesi.
Kuo mums svarbus ir įdomus šis sukviestas skirtingų sričių kūrėjų vienuoliktukas – Elena Aleksejeva, Rasa Balaišė, Juozas Brundza, Rokas Dovydėnas, Ignas Dzedulionis, Malvina Jelinskaitė-Vilimienė, Indraja Kubilytė, Marija Marcelionytė-Paliukė, Inga Raubaitė, Laurynas Šeškus, Ūla Tornau? Eksponuojami absolventų kūriniai ir trumpi pasisakymai liudija apie šios privačios mokyklos idėjų tvarumą, neformalų, žaismingą požiūrį į kasdienybę, aktyvią, pilietišką menininko poziciją.






Eimučio Markūno paroda „Didžiojo chaoso mažoji versija“ Kauno paveikslų galerijoje
Vis dėlto pradėkime nuo pavadinimo. Jis intriguoja. Domina ir kelia smalsumą dėl kelių priežasčių. Pirma, pasakymas „didžiojo chaoso mažoji versija“ tartum nurodo, jog esama ir kitų, anksčiau ar paskui (vėliau) atsirasiančių to chaoso variantų. Žinant ar bent nutuokiant žmogiškąją prigimtį, regėtųsi, jog didžioji to chaoso versija jau egzistuoja, jau gyvena savo gyvenimą, juk paprastai žmonės pradeda nuo didelių darbų, o baigia ar pakartoja mažesniais (palyginkime kad ir Babelio bokštą su pačia aukščiausia – Cheopso piramide, taip, šioji siekia net 147 m, bet pirmasis beveik lietė dangų). Kita vertus, natūralus smalsumas gimsta iš tos priešybės maža–didelis, kurioje esama netgi šiokio tokio humoro. Pavyzdžiui, antrojoje klasėje mano geriausias draugas (ir didžiausias klasės chuliganas) Robertas demonstruodavo tokį juokelį – nykščiu ir smiliumi jis suvaidindavo mažo žmogelio žiobtus, ryžtingai ištariančius plonu balseliu „Aš tave suėsiu!“, o tuomet abiem rankomis sieksniškai pavaizduodavo didelį žmogų – jo lūpas, bailiai atsakančias storu balsu sprindinei būtybei: „Tai gal nereikia!?“ E. Markūnas irgi yra ironiškas ar net (sakyčiau) koketuojantis, nes jo darbų formatai niekuomet nebuvo maži. Šis menininkas – tai monumentalistas per se. Net kameriškesnių dydžių darbai – nuo kokio objekto ar tapybos darbo – yra jei ne dideli, tai bent didingi. O tai juk beveik tapačios sąvokos ir reikšmės...
Iš naujos Andrew Mikšio fotografijų knygos „Tulips“ pristatymo Vilniaus knygų mugėje
Apie Baltarusiją kalbėti paprasčiau. Kai Andrew Mikšys fotografavo besilinksminantį Lietuvos kaimo jaunimą, daug kam buvo kažkaip nesmagu, kad jis mus taip mato. Kaip? Na, tokius truputį nevykėlius apgailėtino dizaino aplinkoje. Ir dar knygos pavadinimas buvo užrašytas kirilica – Диско. Tai atrodė kaip komentaras, esą iš sovietmečio tas nekultūros šleifas. O gal priešingai – kaip tik dabar suklestėjo meilė dainoms ir šokiams iš slaviškų Rytų? Bet iš tiesų toje knygoje nebuvo nieko negražaus (skaitykite Tito Satkūno straipsnį „Pavojingas žaidimas“, 7 meno dienos, 2015-06-26). Net galima prie autoriaus prisikabinti, kad skurdas (ne tik socialinis, bet ir dvasinis) atrodo per daug estetiškas, kaip egzotiškas suvenyras iš Rytų Europos. Sprendžiant iš to, ką knygų mugėje kalbėjo Jurijus Dobriakovas, pasaulis ilgisi tokių fotografijų, patvirtinančių šio antraeilėse pareigose vargstančio regiono vaizdinį. O pasibaisėjimą sukėlė pati komercinė žiniasklaida, primelavusi ir savo skleidžiamą žinią pailiustravusi bjauriomis, ir visai ne Andrew Mikšio, o savo fotografijomis. Tačiau vaizdas susiliejo, ir eilinis pasipiktinęs pilietis nebeatskirs, kas ką nufotografavo. Puikus manipuliavimo atšipusiais protais pavyzdys.







Diskusija apie reikšmės kūrimo(si) ir suvokimo sąlygas Eglės Grėbliauskaitės parodoje „I I“
Vasario 4 d. Kaune, šiuolaikinio meno projektų erdvėje „Kabinetas“, įvyko Eglės Grėbliauskaitės personalinės parodos „I I“ atidarymas ir diskusija apie reikšmės kūrimo(si) ir meno suvokimo sąlygas. Dalyvavo autorė bei semiotikai Alda Eikevičiūtė ir Dmitrij Gluščevskij. Anot kuratorės Vaidos Stepanovaitės, „Eglės Grėbliauskaitės parodoje „I I“ svarbus visiškai naujo skaitymo būdo gimimo momentas, kai objektas ar jų grandinė patiria daugialypę, nesibaigiančią rekonstrukciją. Autorės „KOMBINATAS“ į lauko erdvę priešais Vilniaus dailės akademiją iš Vilniaus pakraštyje esančio apleisto Vilniaus mėsos kombinato 2015 m. atsinešė savo istoriją ir įsiterpė į naujos aplinkos gyvenimą, taip pat turintį savitus pasakojimus. Parodoje „I I“ fizinis šios masyvios struktūros išskaidymas tampa lyg apsivalymu nuo išankstinio žinojimo, ateinančio per istorinę atmintį. „Kombinatas“ nustoja veikti kaip tiesioginis, atviras tekstas ir virsta abstrahuota ženklų struktūra, kuria tikrinami veikimo būdai per gryną fizinę formą. Įvyksta daugiau nei perkėlimas ar perdirbimas – sukuriamas savarankiškas ir nuolat varijuojantis reikšminis laukas, priklausomas nuo kolektyvinės atminties.“ Čia pateikiame sutrumpintą diskusijos tekstą.





Tapytojas ekspresionistas K.Petrulis gimė 1951 metais Vilniuje. 1977 metais jis baigė Valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), tapybos specialybę. Jau kitais metais debiutavo Respublikinėje jaunųjų dailininkų parodoje Kaune. Nuo tada K.Petrulis pradėjo aktyviai eksponuotis grupinėse parodose Lietuvoje, vėliau ir užsienyje: Australijoje, Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, Čekijoje, Ispanijoje, JAV, Kanadoje, Latvijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Suomijoje, Švedijoje, Turkijoje, Vokietijoje.
Personalines parodas dailininkas rengė nuo 1989 metų, jų būta beveik 40.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) vasario 19 d., penktadienį, 17 val. atidaroma Reginos Šulskytės (Šiauliai) fotografijų paroda „Mano laikas“, kuratorė Danguolė Ruškienė.
Fotografijų ciklo „Mano laikas“ autorei Reginai Šulskytei „laikas“ yra reliatyvi sąvoka. „Mano laikas yra tas laikas, kuriame esu čia ir dabar, kai galiu kvėpuoti, regėti, jausti, patirti, išgyventi, o po to – viską užmiršti ir vėl prisiminti... Kartais mano laikas visiškai nesutampa su pasaulio laiku. Iš dalies dėl to ir jungiu keletą fotografijų, kurdama kitą, prisiminimų erdvę ir savo patirčių laiką. Ką toje kitoje erdvėje galime stebėti? Galbūt kambarius, kuriuose bent kartą miegojau, kiemą, kur žinau kiekvieną augalėlį, miško takelį, kuriuo bėgiojau vaikystėje, vaizdus per kambario langą ar peizažą su bažnyčia tolumoje – tai mano tėvo gimtinė. Toje erdvėje nutinka keistų dalykų, nors, iš pažiūros, atrodo gana įtikinama. Nežinant, kad fotografijoje vaizduoju mamą mergaitę, o pati esu suaugusi, tuomet čia nieko keisto nenutinka“, – savo darbus pristato R. Šulskytė.
KKKC parodų rūmuose – Julijono Urbono paroda „Alternatyvių realybių prototipai“
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) vasario 19 d., penktadienį, 17 val. atidaroma Julijono Urbono objektų paroda „Alternatyvių realybių prototipai“. Vasario 20 d., šeštadienį, 14 val. menininkas kviečia į paskaitą „Išplėstinis parodos „Alternatyvių realybių prototipai“ gidas“. Jos metu autorius pristatys parodą ir papasakos apie specifinę kūrybinę metodologiją, taikytą vienam ar kitam projektui.
Julijonas Urbonas – menininkas tyrėjas, dizaino mokslininkas, inžinierius – savo veiklos įvairove ryškiai išsiskiria pasaulinėje meno ir dizaino erdvėje. Iš pirmo žvilgsnio tokia sričių įvairovė gali gluminti, tačiau, pasak J. Urbono, visa tai vienija tikrovės fantastika. Tikrovių su skirtingomis – psichologinėmis, socialinėmis, mokslinėmis, technologinėmis – laiko ir erdvės sampratomis yra begalė, tad realybės modeliavimas reikalauja tarpdalykiškų kompetencijų. Todėl menininko kūryboje jungiamos tokios sritys, kaip dizaino fikcija, spekuliatyvi inžinerija, socialinė fantastika, performatyvi architektūra, šokėjiška euristika, medicina, teatras, šokis.
Nacionalinėje dailės galerijoje – Birutės Stančikaitės grafika
Vasario 19 d., penktadienį, 18 val. Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) atidaroma Birutės Stančikaitės kūrinių paroda „Šviesa tamsoje“ (veiks iki kovo 20 d.).
SPAUDOS KONFERENCIJA – vasario 19 d., 11 val. Joje dalyvaus dailininkė Birutė Stančikaitė, parodos kuratorė Regina Urbonienė, menotyrininkės dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė ir dr. Ramutė Rachlevičiūtė.