7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

VGMC inf.

Dalios Juodakytės kūrybos paroda

2017 m. balandžio 5–29 dienomis Vilniaus grafikos meno centro ekspozicijų salėje „+“ veiks Dalios Juodakytės kūrybos paroda „Hedonisto užrašai. Kūrėjas prieš Sukurtąjį“.


Atidarymas 2017 m. balandžio 5 d., 18 val. VGMC ekspozicijų salėje „+“ (Latako g. 3, Vilnius)
2016 m. baigusi studijas Vilniaus dailės akademijoje, Dalia Juodakytė tęsia savo kūrybinius ieškojimus pasitelkdama išgalvoto personažo Dovydo Tylos (Hedonisto) istoriją. Jaunosios kartos menininkės kūryboje glaudžiai persipina vaizduojamoji dailė ir proza, kurių pagalba meninė fikcija parodoje tampa laikinai instaliuota realybe.


„Ar gali būti taip, kad fikcija pranoksta savo autorių? Taip (greičiausiai) nutiko man. Negana to, kad Hedonistas turi aukštesnį IQ, automobilį, butą, visus reikiamus gabumus ir galimybes nuolatos tobulėti profesinėje srityje, o jo tekstus spausdina kultūriniai savaitraščiai, jam dar tenka garbė kartu dalyvauti mano pirmojoje parodoje!


Dovydas Tyla nėra profesionalus dailininkas ir su šia sritimi yra susijęs tik tiek, kad piešti jį mokė mama, kai šis dar buvo mažas. Motina buvo iliustratorė ir tapytoja. Dabar ji jau mirusi, o Dovydas naudojasi jos palikimu – drobėmis ir dažais. Pamačiusi Dovydo darbus, kuriuos jis daro laisvalaikiu, pasiūliau daryti bendrą parodą. Nesuprato, bet sutiko. Tada mudu nusprendėm parungtyniauti piešiniais. Dėl šios priežasties kai kurie motyvai ir kompozicijos mūsų darbuose labai panašūs. Kūrėme vienas kito portretus, taip pat piešėm iš nuotraukų, kurias Dovydas darė savo „Zenit“ fotiku. Vaizdavome tai, kas kiekvienam iš mūsų svarbu ir taip, kaip kiekvienas mokam bei norim. Visai netrukus Dovydas įsijautė į talentingo menininko vaidmenį ir pamatęs mano darbą, kuriame nutapytas medituojantis jogas tarė:
– Labai jau tobulas. Ir kam tiek stengtis, Dalia?
– Padaryk geriau, – pajuokavau.
– Challenge accepted!..
Po kelių dienų jis pakvietė mane į svečius parodyti naujo šedevro. Viršūnė!
Mano tobulą medituojantį jogą Dovydas pavertė pašaipia auksine figūra, kuri abiem rankom rodo fakus!


Darydami darbus neretai susitikdavome, šnekėdavomės, netgi susiginčydavom. Dažnai diskutuodavome apie tai, kas yra profas, o kas ne. Ar jeigu baigei dailės akademiją tu jau profas? Ar jeigu moki nupiešti žmogų tu jau kietas? O gal kaip tik: kuo labiau „nemoki“, tuo laisvesnis esi?
Mudviejų darbai labai skirtingi, dėl to vienas šalia kito atsiskleidžia didžiausiu pajėgumu. Vienas autorius atspindi aiškią ir šviesią, tobulybės siekiančią žmogaus prigimties pusę. Kitas atstovauja atvirkštinę – instinktus, spontaniškumą, agresiją, jėgą, emocijas, laisvę.


Dovydas darė viską, ko neleidžiu savo mokiniams per kompozicijos pamokas – naudojo dažus tiesiai iš dėžutės (nemaišė spalvų), tapė juoda spalva, nedarė eskizų, pradėdavo piešti „nuo akies“ (piešimo būdas, kai pradedi vaizduoti objektą nuo detalių, nors derėtų nuo pamatų). Mano metodai buvo pagrįsti taisyklėmis – eskizavau prieš pradėdama didelį darbą, kruopščiai apgalvodavau kompozicijas, koloritą, turinį, nenaudojau juodos spalvos, vienai spalvai surasti (susimaišyti) kartais užtrukdavau daugiau nei valandą. Tuo tarpu, kai kurie Dovydo darbai netrukdavo nė pusvalandžio. Tad liko vienintelis klausimas (publikai): KIENO DARBAI GERESNI?“
Dalia Juodakytė


Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga
Informacija +370 5 261 19 95, graphic.lt

VGMC inf.

Ramintos Šumskytės Sum kūrybos paroda

2017 m. balandžio 5–29 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks Ramintos Šumskytės Sum kūrybos paroda „Ex voto' 365“. Atidarymas 2017 m. balandžio 5 d., 18.30 val. VGMC galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)


Votas – lot. votum - linkėjimas, dovana, pažadas. Tai asmeninės padėkos, įžado arba prašymo ženklas, maldaujant dieviškųjų jėgų pagalbos. Tvirtinamas ant šventyklos sienų, prie ypatingai garbinamo ar stebuklingu laikomo šventojo atvaizdo, statulos arba relikvijų saugojimo vietose. Daugelyje Europos šalių votai vadinami lotyniškais žodžiais – ex voto - pagal duotą pažadą.
Krikščionių pasaulyje paprotys aukoti votus fiksuotas jau IV a. Iki XVII a. vidurio dominavo vaškiniai ir ant mažų medinių lentelių tapyti votai. XVII–XVIII a. įsigalėjo tradicija šventųjų paveikslus ar statulas puošti įvairiais brangiais papuošalais: vėriniais, segėmis, kryželiais, rožiniais.


Dauguma Lietuvos bažnyčiose kabančių senųjų votų – sukurti XIX ar XX a. pr. Dažniausiai tai žmogaus kūno dalių formas – širdį, akis, kojas, rankas ir kt. atkartojančios metalo plokštelės, pagamintos iš aukso, sidabro ar paauksuoto vario. Populiariausias ir daugiausiai prasmių turintis votas – širdis.


Aukojimo formulė, kai prašoma malonė, mainais į kažką aukojamo – savotiški prekybiniai mainai – būdinga visoms religijoms. Votų aukojimo tradicija, nors ir ne tokia populiari kaip ankstesniais šimtmečiais, išliko gyvybinga iki mūsų dienų. Tik kokias papildomas reikšmes ir formas šiais, silpno tikėjimo, greito maisto ir gausybės norų laikais įgyja voto ženklas? Kokiems „šventiesiems“, už kokias patirtas ar norimas patirti malones jis aukojamas?


365 votai – po vieną norą, prašymą, maldavimą kiekvienai metų dienai. Tai tik maža dalis iš neišsenkančio žmogaus norų aruodo.


Pagrindinę parodos dalį sudaro 365 „šiuolaikinių“ prašymų, maldavimų, norų ženklai – cinko ir vario raižiniai, bei „Malonių“ ir „Prašymų“ knygos. Informacinėje dalyje – glausta ex voto istorija.
Raminta Šumskytė Sum


Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba
Informacija +370 5 261 19 95, graphic.lt

Šv.Jono galerija

Vido Poškaus tapybos ir piešinių paroda „Linija“

2017 balandžio 5 d. (trečiadienį) 17 val. LDS Šv. Jono gatvės galerijoje atidaroma dailininko, menotyrininko, prieš metus išleistos knygos „Nedingęs Vilnius” autoriaus Vido Poškaus tapybos ir piešinių paroda „Linija“. Šiandieną autorius su mumis susitinka kaip dailininkas ir mus kviečia į Šv. Jono gatvės parodines erdves. „Linija“ – tai įvairių metų Vido Poškaus sukurtų darbų kolekcija, pateikta linijiniu būdu – jungiant vieną kompoziciją prie kitos visoje ekspozicinėje erdvėje ir, tokiu būdu, formuojant savotišką horizonto liniją.


Pats autorius teigia: Dar vaikystėje, mokantis piešti, man buvo aiškinama, kad gamtoje horizonto linija (bent jau mūsų platumose) beveik neegzistuoja – ją užstoja įvairiausi regimosios gamtos objektai – medžiai, pastatai, kalvos, kitokie landšafto elementai. Horizonto linija pirmiausia yra atvaizduotojo-vaizduojamo pasaulio elementas – prisiminkime renesansines freskas ar siurrealistines vizijas... Tad linijos, horizonto linijos terminai šiuo atveju vartojamos kaip bet kokio vizualinio meno metafora. Juo labiau – tegul tai skambės šiek tiek patosiškai – bet kurios žmogiškosios veiklos (o ypač meno) tikslai ir siekiamybės primena bandymą paliesti horizonto liniją. Kiek prie jos bandytum prieiti, o ji vis tolsta ir tolsta...“.


Parodoje eksponuojami ir patys naujausi, ir kelių dešimtmečių senumo V. Poškaus kūriniai – tapyba ir piešiniai anglimi, tušinukais, spalvotais pieštukais, kurių pagrindinis veikėjas yra žmogus bei jį supanti aplinka (su neretai antrajame plane šmėkščiojančia horizonto linija).

Vidas Poškus
Kontaktinis tel. +370 67347086
Paroda veiks nuo 2017 balandžio 5 d. iki 2017 balandžio 22 d.

Šv. Jono gatvės galerija
Šv. Jono g. 11, LT-01123, Vilnius, Tel. 85 212 41 54, m.t. +370 61074869
[email protected] / www.svjonogatvesgalerija.com / https://www.facebook.com/jonugalerija
Galerijos darbo laikas: II – V nuo 12 iki 19 val.; VI nuo 12 iki 16 val.

Meno nišos inf.

Akos Matzon ir Rimanto Milkinto paroda „Kelias į omegą…

2017 04 06 – 04 25

Galerijoje „Meno niša“ bendradarbiaujant su Vengrijos ambasada Vilniuje atidaroma vengro Akos Matzon (g. 1945) ir lietuvio Rimanto Milkinto ( g. 1977) paroda „Kelias į Omegą...“.
Akos Matzon garsus vengrų menininkas, architektas, skulptorius, pelnęs daugybę apdovanojimų, tarp kurių ir prestižinė Pollocko Krasnerio stipendija. Vengrijoje pripažintas ir žinomas menininkas pirmą kartą Baltijos šalyse pristatys savo tapybos kūrinių parodą kartu su lietuvių skulptoriumi R. Milkintu. Parodos kuratorė, menotyrininkė, Sonata Baliuckaitė teigia, kad modernistas Akos Matzon ir vienas ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos skulptorių R. Milkintas skirtingų kartų kūrėjai, tačiau juos abu sieja konstruktyvus mąstymas.


„A.Matzon pagal išsilavinimą pirmiausia yra architektas, kaip pats sako, tapyboje perteikiantis architekto ir skulptoriaus matymą.  Jo kūriniuose svarbi ne tik forma, bet ir griežtos struktūros, ritmai, o spalvos dažnai tik pagalbinė, tačiau irgi matematiškai ir logiškai apgalvota priemonė. Tuo tarpu R. Milkintas architektūrą, jos struktūras išverčia į išorę, pateikia kaip objektą. Komponuodamas priešingas savybes turinčias medžiagas, akcentuodamas fizikines medžiagų savybes sukuria joms intriguojančią padėtį. R. Milkinto skulptūrose spalva taip pat atlieka papildančią, tačiau labai svarbią funkciją, jo objektuose vyrauja natūrali šviesios medienos ir surūdijusio metalo spalva. Tarp kūrėjų matau daugiau bendrų mąstymo ir požiūrio, nei vizualinių sąsajų. O pagrindinis vardiklis, jungiantis šiuos menininkus buvo architektūra“, – teigia bendrai parodai kūrėjus pakvietusi kuratorė  S. Baliuckaitė.


Parodai pavadinimą pasiūlęs A. Matzon rėmėsi prancūzų filosofo P. Teilhard de Chardin pamąstymais apie aukščiausią asmeninės sąmonės pažinimą. Tuo tarpu R. Milkintas  apie omegą mąsto, kaip apie nuorodą į kraštutinę ribą – pabaigą, kurią interpretuoja kaip dabartį reprezentuojančią medžiagą. „O, konstruktyviai mąstant, priešinga medžiaga – alfa, turėtų būti tai, kas nutiko Mirono laikais...“, – teigia R. Milkintas. Tapybos ir objektų parodoje „Kelias į Omegą“ bus eksponuojami dvimačiai ir trimačiai A.Matzon paveikslai bei R. Milkinto specialiai parodai sukurti didelio formato objektai.  


Paroda veiks iki balandžio 25 d.
Parodą remia: Vengrijos Respublikos ambasada
Galerijos rėmėja: Vilniaus miesto savivaldybė

Kristina Stančienė

Dangaus kinas

Lidos Dubauskienės paroda „214.8“ LDS galerijoje „Kairė–dešinė“

Naujausios Lidos Dubauskienės kūrybos parodos „214.8“ atidaryme galima buvo stebėti kiek neįprastą vaizdą. Nemaža dalis publikos akylai stebeilijosi į grafikės darbus – tačiau ne taip, kaip įprasta atidarymuose, kai mandagiai apeinama visa parodos ekspozicija, o prisikišę prie kūrinių taip arti, kad jau, rodos, galima būtų užuosti net ir popieriaus lakšto aromatą... Buvau tarp tų spoksotojų, nes taip pat ne iš karto supratau (kol nepaaiškino pati autorė), kad abstraktūs, į tolimus ūkanotus horizontus žvilgsnį vedantys peizažai – ne estampai, o piešiniai, atlikti tušu ir plunksna.

Viena vertus – koks skirtumas, kaip tai padaryta: piešta, brėžta, tepta, trinta ar įrėžta. Svarbiau, kad veikia, sustabdo, traukia žiūrėti ir pasakoja... Tačiau menininkės sprendimas atsidėti maniakiškai kruopščiam rankų darbui svarbus, ir ne tik jos pačios kūrybos kontekste, nes yra naujas. Taip tarsi abejojama ir meistriškumo, arba amato, verte, netiesiogiai parodoma, kad kai aukšto lygio profesionalumas jungiasi su vidine autoriaus išgyventa tiesa, derinys tampa įtaigus ir vertingas.

Lida Dubauskienė, iš serijos „214.8“
Lida Dubauskienė, iš serijos „214.8“
Lida Dubauskienė, iš serijos „214.8“
Lida Dubauskienė, iš serijos „214.8“
Atidarymo akimirka. Ž. Dobrovolskio nuotr.
Atidarymo akimirka. Ž. Dobrovolskio nuotr.
Rita Mikučionytė

Įtraukiančios patirtys

Paroda „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Ši paroda iki šiol mano galvoje brėžia tinklines struktūras, tad yra tarsi gaudyklė, kuri vis pagauna ir įtraukia apmąstyti daugybę sisteminių dalykų. Taigi iki šiol mintimis vis pabūnu „miesto gamtoje“...

Parodos ekspozicijoje išbandžiau du dažniausiai pasitaikančius savo ir svetimo miesto pažinimo būdus. Pirmiausia intuityviai basčiausi ir aklai klajojau nuo eksponato prie eksponato, išjausdama ir atrasdama vaizdus, o paskui gilindamasi į tekstines įžvalgas. Vėliau atvirkščiai – pradėjau kryptingai tyrinėti Vilniaus istoriją ir meninius projektus, eidama vaizdinių keliu pagal laikrodžio rodyklę, kuri praeities miesto takais ir keliais judėjo link dabarties.

Abu miesto tyrinėjimo būdai pastūmėjo atrasti pritrenkiančius, netikėtus vizualiuosius kodus, kurie integraliais, man nežinomų dėsnių principais skatindavo paraleliai „vartyti“ meninius vaizdus ir mokslines studijas. Taip „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ mane ne tik laikinai prisijaukino, bet ir ilgam įaugino savoje patyrimų erdvėje.

Manau, paroda gerokai pranoko vien Vilniaus situaciją, nes jos idėja yra daugiau suvokiama kaip bendro gyvenimo bet kuriame mieste universalija, todėl buvo prasminga pastudijuoti tokią konkrečiais moksliniais ir meniniais tyrimais paremtą ekosistemą. 

Ekspozcijos „Miesto gamta“ fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozcijos „Miesto gamta“ fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Julius von Bismarck, „Instead We Bent Wire“. 2017 m. Autoriaus nuos. V. Červiakov nuotr.
Julius von Bismarck, „Instead We Bent Wire“. 2017 m. Autoriaus nuos. V. Červiakov nuotr.
Pakui Hardware, „Dvejojanti ranka“, 2017 m. Autorių nuos. A. Vasilenko nuotr.
Pakui Hardware, „Dvejojanti ranka“, 2017 m. Autorių nuos. A. Vasilenko nuotr.
Vida Motiekaitytė, „Urbofitocenozės: Sintaksonomija, toksikotolerantiškumas, sukcesijos, funkcijos“
(Vilnius: Botanikos institutas). 2002 m. V. Červiakov nuotr.
Vida Motiekaitytė, „Urbofitocenozės: Sintaksonomija, toksikotolerantiškumas, sukcesijos, funkcijos“ (Vilnius: Botanikos institutas). 2002 m. V. Červiakov nuotr.
Dovilė Keršytė, Egidijus Rimkus, Justas Kažys, „Artimiausios ateities ir ilgalaikės klimato elementų projekcijos Lietuvos teritorijai“. 2015 m. V. Červiakov nuotr.
Dovilė Keršytė, Egidijus Rimkus, Justas Kažys, „Artimiausios ateities ir ilgalaikės klimato elementų projekcijos Lietuvos teritorijai“. 2015 m. V. Červiakov nuotr.
Dovilė Keršytė, Egidijus Rimkus, Justas Kažys, „Artimiausios ateities ir ilgalaikės klimato elementų projekcijos Lietuvos teritorijai“. 2015 m. V. Červiakov nuotr.
Dovilė Keršytė, Egidijus Rimkus, Justas Kažys, „Artimiausios ateities ir ilgalaikės klimato elementų projekcijos Lietuvos teritorijai“. 2015 m. V. Červiakov nuotr.
Kuai Shen, „Termotaksis“. Autoriaus nuos.  2017 m. V. Červiakov nuotr.
Kuai Shen, „Termotaksis“. Autoriaus nuos. 2017 m. V. Červiakov nuotr.
Kuai Shen, „Termotaksis“. Autoriaus nuos.  2017 m. V. Červiakov nuotr.
Kuai Shen, „Termotaksis“. Autoriaus nuos. 2017 m. V. Červiakov nuotr.
Rengėjų inf.

Justinas Vaitiekūnas. Tapyba, piešiniai

2017 m. balandžio 4–23 d.
VDA parodų salės „Titanikas“, I aukštas, Maironio g. 3
Dirba III-VI 12–18 val., VII 12–16 val.
Parodos atidarymas balandžio 4 d. 18 val.
 


Šv. Mišios už visus tapytojus ir šio pašaukimo žmones
Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje, Rūdninkų g. 20/1, 2017 m. balandžio 2 d., sekmadienį,  12 val.

Susitikimas su autoriumi parodoje
Balandžio 22, 23 d. 12—14 val.

Parodos kuratorė Rima Blažytė

Justinas Vaitiekūnas yra tipiškas ir chrestomatinis, o taip pat unikalus ir charizmatiškas Lietuvos tapytojas. Taip pat būtų galima apibrėžti šio menininko (nes tai daugiau menininkas, žmogus, kuriantis ne vien tapybą ar elementarius paveikslėlius) vietą laike – jis iškilo ir išryškėjo praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje (devyniasdešimtaisiais), kuomet Lietuvoje klestėjo nusikalstamumas, egzistavo ekonominis sąmyšis, o mene buvo kalbama apie tapybos mirtį bei naujus strateginius pokyčius. Justinas buvo būtent tuo menininku, kuris į tapybą, į tradicinį raiškos būdą pažvelgė kitaip. Viena vertus, jis iki šiol naudoja dažą ar pieštuką (daugiau spalvotą, bet ne vien) kaip priemonę kalbėjimui vaizdais; iš kitos pusės – visa tai naudojama ir veikiama kažkaip kitaip. Šiuo atveju tinka tas žodelis KAŽKAIP, nes iš tiesų, žiūrovas, žvelgiantis į J. Vaitiekūno kūrinius ir matantis tartum tipiškus peizažus, tradicinius natiurmortus, klasikines daugiafigūres kompozicijas (su visokiomis alegorijomis ir metaforomis) ir priverstas krapštytis pakaušį ir galvoti: „Taip, iš tiesų yra taip, bet kartu kažkas čia ne taip“. Galima spekuliuoti, aiškintis ir interpretuoti šį specifinį dalyką, analizuoti visą kultūrinį anų ir mūsų dienų šiuolaikinio meno kontekstą, bet esminis dalykas slypi tame, kad tapydamas (vaizduodamas ir įvaizdindamas) J. Vaitiekūnas užčiuopia kažką labai svarbaus, kažką nepakartojamo ir tikro – todėl priemonėmis jis ir yra simptomatiškas, o pasiekiamybėmis – nepakartojamas menininkas.


Belieka pridurti, kad tai kas, yra rodoma „Titanike“, yra savotiška retrospektyva, panoptikumas ir kunstkamera vienu metu, kalbanti ne tik apie J. Vaitiekūno tapybą, bet ir gyvenimą (turbūt mūsų visų) apskritai.

Vidas Poškus

Justinas Vaitiekūnas. Ambasada. 2017. Drobė, aliejus, 97 x 130 cm
Justinas Vaitiekūnas. Ambasada. 2017. Drobė, aliejus, 97 x 130 cm
VDA inf.

Laisvydės Šalčiūtės paroda „(MELO)DRAMOS. (MELo)NCHOLIJA. MELIUZINA“

Laisvydės Šalčiūtės parodos „(MELO)DRAMOS. (MELo)NCHOLIJA. MELIUZINA“ atidarymas įvyks 2017 04 04 (antradienį) 18 val. galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1. Vilnius).

Paroda veiks iki balandžio 22 d.
Galerijos darbo laikas:  II–V 12–18 val. VI – 12–17 val.

(Paroda N-16)

Tai paroda apie Meliuziną. Joje perinterpretuoju pasakojimą, egzistuojantį skirtinguose Eurazijos kraštuose. Vienas jų – XV a. prancūzų legenda, kurios herojė Meliuzina (pranc. Mélusine) už bausmę, kad gindama motinos šlovę uždarė savo žiaurų tėvą kalne, kiekvieną šeštadienį virsdavusi moterimi su žalčio ar žuvies uodega. Ji ištekėjusi už Raimondino de Puatjė (de Poitiers) su sąlyga, kad jis jos niekada neturįs išvysti šeštadieniais, kai ji maudydavosi. Pastačiusi vyrui keletą pilių. Vyras žodį sulaužęs, ir ji virtusi paukšte bei dingusi amžiams, tik jos rauda sklindanti iš pilies bokštų, kai pavojus gresia kuriam nors jos palikuoniui…

IX a. Japonijoje buvo pasakojama panaši istorija. Princas prie vandens sutikęs gražią moterį ir jai pasipiršęs. Ji sutikusi tekėti su sąlyga, kad jis pažadėsiąs nežiūrėti, kai ji gimdysianti jų vaikus. Ši moteris ėjusi gimdyti į tam vandenyno pakrantėje pastatytą namelį, dengtą paukščių plunksnomis. Vyras sulaužęs duotą žodį ir pažvelgęs, kas vyksta tame namelyje. Pasirodę, kad tame namelyje jo žmona virtusi rykliu. Pastebėjusi, kad vyras sulaužė pažadą, moteris išėjusi į jūrą ir daugiau niekada nebegrįžusi. Sakoma, kad būtent tą dieną jūros ir žemės pasaulius atskyrė siena, ir nuo tada iš vieno į kitą pereiti nebegalima…

Įdomus istorijos faktas yra ir tai, kad Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Radvilų rezidencijoje Nesvyžiuje XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmojoje pusėje veikė reikšmingiausia visoje Abiejų Tautų Respublikoje privati liejykla. 1619 m. į Radvilams priklausiusios Biržų pilies arsenalą iš Nesvyžiaus liejyklos buvo atvežta patranka, tituluota Meliuzinos vardu.

Tokie pasakojimai audrina mano vaizduotę, mintyse jau seniai susikūriau Meliuzinos personažą, kuris šmėkščiojo ir ankstesnėje mano kūryboje. Ši mano herojė turi įvairių būdo bruožų – kartais ji melancholiška, kartais įžūli ir chuliganiška. Taip yra todėl, kad menas anaiptol nėra geras elgesys, tai reakcija į supantį pasaulį, pavyzdžiui, į spektakliškas mūsų visuomenės mistifikacijas bei komitragišką idiotizmą.

Parodoje „(MELO)DRAMOS. (MELo)NCHOLIJA. MELIUZINA" eksponuoju 13 akvarelių, instaliaciją „Meliuzinos užrašai“ ir internete aptiktus mūsų dienomis egzistuojančių Meliuzinų pėdsakus, užfiksuotus atsitiktinių liudininkų.


„Mano reikalavimai žmonėms ir menui vienodi – jie privalo turėti atvirą pabaigą“ (neprisimenu, kur tai perskaičiau). Perpasakota istorija ir jos herojė Meliuzina turi „atvirą pabaigą“.

Kristina Stančienė

Šimtmečių perspektyvoje

Dar šiek tiek apie lietuvišką skulptūrą

Atrodytų, apie Lietuvos skulptūros aktualijas buvo daug pasakyta konkurso Jono Basanavičiaus paminklui sukurti išprovokuotose diskusijose. Skulptūros negalavimų diagnozė aiški – skulptūra kaip paminklas mūsų (bent jau labiau įsigilinusios į kultūrą visuomenės dalies) kolektyvinėje sąmonėje asocijuojasi su sovietmečio stabais, ir retorika, ginanti tokią skulptūrą, teigiant, jog esą visi Vakarų Europos miestai pilni įvairiausių realistinių atvaizdų, deja, neįtikina.

Per pastaruosius keletą dešimtmečių Lietuvoje gana radikaliai pakitusi meno samprata šį žanrą galutinai nustūmė nuo arenos ir akademinių dailės studijų plotmėje, ir realiame dailės gyvenimo lauke. Taigi, viena vertus – „įpaminklinimo“ krizė, kita vertus – žūtbūtinis skulptūrų troškimas, kai aikštės ir skverai, kur jų nėra, tačiau potencialiai gali atsirasti, traktuojamos kaip socialinis ir kultūrinis vakuumas. O jei jau susitariama, kaip J. Basanavičiaus paminklo atveju, paminklą statyti, valstybė ir menas visiškai nesusikalba – pirmoji siekia meną įsprausti į viešųjų pirkimų rėmus tarsi kokį šaligatvio plytelių keitimo projektą ir nenori suprasti, negirdi, kad sukurti ką nors rimtesnio reikia ir tam tikro laiko. Paminklo kūrimo ir įgyvendinimo sąnaudos negali būti vertinamos per kainos ir kokybės santykį.

Arvydas Ališanka, „Tautos medis“. 2017 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Arvydas Ališanka, „Tautos medis“. 2017 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Aušra Jasiukevičiūtė, „Gynyba“. 2017 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Aušra Jasiukevičiūtė, „Gynyba“. 2017 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Asta Vasiliauskaitė, „Lietuviškas sūris“. 1996 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Asta Vasiliauskaitė, „Lietuviškas sūris“. 1996 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Ekspozicija. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Ekspozicija. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Gediminas Endriekus, „Naujojo paukščio riksmas“. 2017 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Gediminas Endriekus, „Naujojo paukščio riksmas“. 2017 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Gediminas Karalius, „Geležinis vilkas“. 1988 m. (R.Raulynaičio nuosavybė). A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Gediminas Karalius, „Geležinis vilkas“. 1988 m. (R.Raulynaičio nuosavybė). A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Kazys Venclovas, „Darius ir Girėnas“. 2009 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Kazys Venclovas, „Darius ir Girėnas“. 2009 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Mantas Maziliauskas, „Lietuva (ne suvenyras)“. 2016 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Mantas Maziliauskas, „Lietuva (ne suvenyras)“. 2016 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
NMKČDM inf.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus kviečia į parodą TIXE

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, V. Putvinskio g. 55, Kaune kovo 31 d., penktadienį, 17 val. naujos parodos TIXE atidarymas.

Laikas tiksi, nusinešdamas į nebūtį dalį mūsų istorijos, o muziejuose išsaugota istorija įgauna naują gyvenimą, pratęsdama pasakojimą besikeičiančioms kartoms. Pasitelkę veidrodį, šifruojame dar vieną parodos pavadinimą – EXIT/IŠĖJIMAS. Daiktų išėjimas iš privačių kolekcijų, namų, antikvariatų, aukcionų į muziejaus sales – į daug platesnę erdvę: į parodas ir ekspozicijas.


Muziejus jau dvyliktą kartą rengia naujai įgytų kūrinių parodą ir šį kartą pristato vertingiausius ir įdomiausius eksponatus, patekusius į muziejaus rinkinius 2011–2016 metais. Pirmoji tokia paroda buvo surengta 1973-aisiais.

Šioje parodoje, kaip spalvingame kaleidoskope, visko gausu – nuo nematytų M. K. Čiurlionio darbų, elegantiškų secesijos ir Art Deco baldų, nedidelio saldainio popierėlio, nuo išsaugoto tarpukario muilo gabalėlio, iki archyvinių nuotraukų, menininkų laiškų, naiviai siuvinėtų kilimėlių ar šiuolaikinių menininkų kūrinių.

Tokia eksponatų įvairovė padeda suvokti, kad muziejus renka kūrinius pagal skirtingas temas, kurios paskui atsiskleidžia parodose ir ekspozicijose. Tai ir išeivijos, ir šiuolaikinė Lietuvos dailė, liaudies menas, taikomoji dailė ir pramoninis dizainas, Lietuvos kultūros istorija ir užsienio šalių menas.

Tačiau pagrindinės muziejaus rinkinių temos yra, be abejo, M. K. Čiurlionio kūryba ir tarpukario Lietuvos menas. Tad jeigu pavyksta muziejų papildyti šių temų eksponatais, metai laikomi itin derlingais.

Tai paroda mėgstantiems ne tik žiūrėti, bet ir sužinoti. Todėl beveik prie kiekvieno eksponato įdomūs tekstai, kurie padės suprasti, kodėl būtent šis daiktas ar rinkinys atsidūrė muziejuje.
Rinkiniuose šiuo metu yra saugoma beveik pusė milijono eksponatų. Paroda pasakoja, kokiais keliais jie patenka į muziejų – ar jie atrandami antikvariatuose, perkami už valstybės ar muziejaus bičiulių paaukotas lėšas, yra padovanoti mecenatų ar nupirkti rėmėjų. Savo darbus dovanoja autoriai, muziejų pasiekia mirusių menininkų palikimai. Muziejus kiekvienais metais skiria po 8000–9000 eurų eksponatams įsigyti, beveik trečdalis kūrinių būna padovanoti, likusias lėšas skiria valstybė.

Nuo 2014 m., po 24 metų pertraukos, pagaliau pradėtos skirti lėšos šiuolaikiniam menui įsigyti. Ši sritis buvo visiškai apleista, kolekcijos tapo fragmentiškos, neatspindinčios realios meno situacijos. Sovietmečiu įsigalėjusi praktika iš kiekvienos reikšmingesnės parodos pirkti geriausius to meto kūrinius suformavo labai rimtą Kauno dailininkų kolekciją. Tačiau dabar prireiks ne vienerių metų, kad atkurtumėm tai, ko negalėjom įsigyti paskutiniais dešimtmečiais.

Eksponatų gyvenimas juos įsigijus yra labai įvairus: vieni keliauja tiesiai į ekspozicijas, kiti saugyklose laukia, kol bus formuojama paroda, kurios temai jie tiks, kiti tampa tyrimų objektais ir atsiranda knygų puslapiuose, dar kiti keliauja į restauratorių rankas, kad būtų prikelti naujam gyvenimui.

Paroda veiks: 2017 03 31–2017 07 02

Papildomą informaciją teikia: Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis +370 698 80 411

 

 

Ieva Elvyra Pempyte, sieninis kilimėlis su tigru
Ieva Elvyra Pempyte, sieninis kilimėlis su tigru
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas