Eskizas kūrybos portretui

Nuo gegužės 6 d. „Ramybės“ galerijoje Palangoje veiks Kotrynos Vaitekūnaitės-Jonušienės juvelyrikos darbų paroda „Kūnokūnui“. Ta proga autorę kalbina dailėtyrininkė Rita Mikučionytė.

Kaip juvelyrika atsirado Tavo gyvenime? Baigei Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą. Juk galėjai rinktis, pavyzdžiui, tapybą kaip garsieji šeimos vyrai – senelis Povilas Ričardas Vaitiekūnas, tėtis Jonas Vaitekūnas ar dėdė Justinas Vaitiekūnas, arba tekstilę kaip močiutė Birutė Vaitiekūnienė?

Negalvojau apie tai, kad turėčiau ar neturėčiau rinktis kaip kas nors kitas. Tapybos, tekstilės mokiausi mokykloje, o juvelyrika galbūt kaip tik ir patraukė tuo, kad man buvo nauja, nepažįstama sritis.

Mintis studijuoti juvelyriką atsirado visiškai netyčia – niekada apie tai anksčiau nebuvau pagalvojusi, tiesiog pamačiau, kad VDA Telšių fakultete yra tokia bakalauro studijų programa... Mane patraukė galimybė kurti papuošalus, nors tuomet nelabai įsivaizdavau ir net nesidomėjau, kaip dirbama su metalu.

Kada ir kaip supratai, kad būsi menininke? Kada profesijos požiūriu jautiesi stipri, nepalaužiama, o kada užvaldo silpnumo, nevilties akimirkos?

Tai kad nebuvo jokio atsitikimo ar kažko ypatinga, kad suprasčiau, jog dabar jau būsiu menininke. Viskas kažkaip natūraliai klostosi. Šeimos menininkai irgi nesakė, kuo turėčiau būti. Nuo vaikystės buvau tokioje aplinkoje. Namuose visad matydavau paveikslų, tėvai vesdavosi į parodas. Paskui įstojau į Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą, o baigiant ją net nebuvo minčių rinktis ne meno specialybę.

Kad būtinai turiu tapti iškilia menininke, aš negalvojau ir negalvoju, tiesiog darau, kas man patinka. Stipri jaučiuosi tada, kai sukuriu tai, kas man pačiai tikrai patinka, sulaukiu gerų įvertinimų, kai mano kūrinius supranta ir vertina tie, kurių nuomonė man svarbi. Tuomet atsiranda dar didesnis paskatinimas kurti. O silpnumo akimirkų man kaip ir nebūna... nebent kai per daug užsibrėžiu padaryti ir nesuspėju, bet tai nutinka tik trumpam, nevilties akimirkomis to nepavadinčiau.

Bakalauro studijų VDA Telšių fakultete baigiamajam darbui pasirinkai nagrinėti rago motyvo vaizdinius ir sukūrei įspūdingą kaklo papuošalų kolekciją „Ragai“. Kiek Tau artima senovės lietuvių religija ir mitologija, apskritai archajiškos formos šiuolaikinėje juvelyrikoje?

Iš tikrųjų mane domina ne viskas, apie ką rašiau baigiamojo darbo teorinėje dalyje. Senovės lietuvių religijos ir mitologijos tema nėra artima. Įdomesnis papuošalo ir žmogaus skeleto santykis su kūnu. Papuošalo ir žmogaus skeleto paralelių ieškojimas prasidėjo nuo kaklo papuošalo „raktikaulio“ – norėjau išryškinti formą, tarsi iškelti į paviršių patį raktikaulį. Domino griaučių struktūra – savaip interpretuodama atkartojau organiškas formas, tarsi kūriau išorinį skeletą.

Gal galėtum paminėti keletą Tau mąstymo požiūriu artimų menininkų ar dailės krypčių, kurioms jauti prielankumą? Kaip vertini lietuvių konceptualią juvelyriką? Ar tau aktuali priekūnio idėja? 

Apskritai man įdomus modernizmas, tapyba. O iš juvelyrų menininkų patinka Tanelio Veenre’s masyvūs kaklo papuošalai, Tedo Noteno, Gijso Bakkerio darbai. Labai įdomūs Sigito Virpilaičio kūriniai iš mamuto kaulo, taip pat jo sukurti „priekūniai“, žavi Birutės Stulgaitės darbai. Iš jaunųjų lietuvių autorių patinka Beno Staškausko kūryba.

Dėl priekūnio idėjos juvelyrikoje – tai juk juvelyrika visada buvo susijusi su kūnu... Manau, galima sakyti, kad iš to ji ir atsirado, nes žmonės nuo seno nešiodavosi prie kūno jiems brangius daiktus kaip amuletus. O paskui tai iš naujo atgijo šiuolaikinėje juvelyrikoje XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje. Tik jau kitaip. Žmogaus kūnas tapo įkvėpimo šaltiniu – norėta parodyti, kad juvelyrika yra tokia pat svarbi kaip ir kitos meno šakos. 

Savo juvelyriką kuri tarsi sau. Ką manai apie jos komercinę pusę? Kaip įsivaizduoji (o gal kartais ir tiksliai žinai), kas nešiotų ar nešioja Tavo papuošalus?

Taip, tikrai – pirmiausia papuošalus kuriu sau, darau tai, kas man patinka, ką pati nešioju, o ne tai, kas būtinai turėtų patikti daugeliui. Kurdama negalvoju apie žmogų, kuris galėtų nešioti mano papuošalus, nes jei pradėčiau iš karto galvoti apie pirkėją, kūriniai tikriausiai būtų kitokie. Mano papuošalai labai artimai siejasi su kūnu dar ir todėl, kad pirmiausia juos kuriu sau. Kiekvieną žiedą darau pagal savo pirštų formą ir dydį, auskarus – pagal savo ausies ir kaklo dydžius, kaklo papuošalus taip pat derinu prie savo kaklo proporcijų.

Aišku, kai žmogus užsisako papuošalą, tuomet labai daug galvoju apie tai, koks papuošalas jam tinka, ir papuošalo formą bei dydį atidžiai derinu prie konkretaus asmens kūno. Stengiuosi neskirstyti darbų į parodinius ir skirtus pardavimui. Bet parodose labiau norisi parodyti tuos kūrinius, kurie man pačiai atrodo įdomiausi, išskirtiniausi, o perkami dažniau paprastesni.

Dabar jau trečius metus dirbu tik sau (neseniai pradėjo veikti mano internetinė parduotuvė), tad galima sakyti, kad gyvenu iš savo kūrybos. Aišku, joje yra ir daug techninio darbo, o kartais ir ne itin kūrybiškų užsakymų.

Žmonės, kurie įsigyja mano papuošalus, gana skirtingi, bet tokie, kurie vertina originalius, išskirtinius papuošalus, kurie į juos žiūri kaip į kūrinius. Man pačiai patinka, kai mano darbai kelia žmonėms įvairias mintis ir įvairias reakcijas, patinka ir tai, kad jie ne kiekvienam žmogui priimtini ir suprantami. Smagu, kai sulaukiu gerų įvertinimų iš kitų menininkų, kurių darbai man pačiai patinka.

Dėkui už pokalbį.

Paroda veikia iki birželio 2 d.