7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Kas tu – idealistas, cinikas ar dualistas?

Bolševikų revoliucijos 100-mečiui ir Redo Diržio 50-mečiui skirtas projektas Alytaus kraštotyros muziejuje

Kęstutis Šapoka
Nr. 37 (1231), 2017-11-10
Dailė
Redo Diržio performansas „Su meile miestui ir žmonėms“. 1999 m. V. Stanionio nuotr.
Redo Diržio performansas „Su meile miestui ir žmonėms“. 1999 m. V. Stanionio nuotr.

Atsisakiau dalyvauti prestižinėje diskusijoje, vykusioje Nacionalinėje galerijoje apie turbūt irgi prestižinę Kauno bienalę, nes važiavau į svarbesnį – Redo Diržio 50-mečio minėjimo renginį. Todėl būtina jį aprašyti.

 

Vienas Lietuvos avangardo lyderių Redas Diržys nuo 2009 m. nebevadina savęs menininku, o įvardija psichodarbininku. Nuo 2013 m. neberengia parodų, bet kuria kolektyvinio bendrabūvio situacijas, inicijuoja situgrafus. Vis dėlto Redo Diržio, kaip performanso (?) menininko, įvaizdis, atitrūkęs nuo tikrojo Diržio, tarsi vaiduoklis gyvena savarankišką gyvenimą ir toliau kuria meną. Dėl to tikrasis Diržys neretai susilaukia priekaištų iš bendražygių nemenininkų.

 

Diržys atsisakė spektaklio, t.y. performanso, formato, ir labiau koncentruojasi į bendravimą, diskusijas, saviorganizacijos būdus. Situgrafo atidarymo metu Alytaus kraštotyros muziejuje Diržys pasakojo, kaip iš menininko idealisto virto menininku ciniku, kol galų gale, nusivylęs meno sistema, tapo tiesiog dualistu.

 

1999 m. rugsėjo pradžioje Alytaus kraštotyros muziejuje Redas Diržys, tuo metu kaip tik jau bevirstąs iš idealisto ciniku, surengė savo „laidotuves“ – performansą, pavadintą „Su meile miestui ir žmonėms“. Į „laidotuves“ rinkosi miesto kultūros institucijų atstovai, vietiniai dailininkai, o prie ekscentriškojo „velionio“ karsto buvo užfiksuoti netgi Laima Kreivytė su Jonu Valatkevičiumi.

 

2005 m. organizuodamas pirmąją Alytaus bienalę Redas Diržys kreipėsi į Alytaus kraštotyros muziejaus administraciją leisti muziejaus parodų erdvėje surengti vienokius ar kitokius pasirodymus. Tačiau tuo metu ši erdvė buvo rezervuota vietos dailininkui, akvarelininkui Albertui Stokui, kuris minėjo savo 50-metį. Dailininkas buvo užsisakęs ekspozicijų erdvę jau prieš kelerius metus.

 

Tai įkvėpė Redą Diržį užsisakyti muziejaus salę savo penkiasdešimtmečio parodai, vyksiančiai po dvylikos metų. Paroda būtų susieta su kokia nors rimta data. Sakykime, bolševikų revoliucijos 100-mečio paminėjimu, nes, pasak Diržio, su muziejumi juk turime reikalą, o ne su pokylių sale. Nuo 2005 m. kasmet Redas Diržys kiekvieną rudenį reguliariai skambindavo muziejaus administracijai primindamas apie artėjantį jubiliejų.

 

Tačiau 2011 m. prie savo dirbtuvės susidegino Albertas Stokas. Be to, atėjus Diržio 50-mečiui, ekspozicinės erdvės rezervacijos pokšto linksmumas jau buvo išsivadėjęs, o rengti parodą atrodė taip pat beprasmiška. Tarp idealisto, ciniko ir dualisto neliko sąsajų.

 

Kad ir kaip ignoruotum savo 50-metį, kiekvienam jis, matyt, pakiša mintį apie „vidinį balansą“. Todėl, pasak Diržio, buvo pagunda sunešti į muziejų Alytuje Lietuvoje nerodytų, kadaise sukurtų objektų, performatyvių kūrinių ir surengti retrospektyvą. Vis dėlto Diržys rado kompromisą, į kurį būtų įtraukta ir publika. Rezultatas – įdomus, bet kartu kiek melancholiškas, kas yra nebūdinga kovotojui Diržiui.

 

Beje, publika taip išdresuota elgtis pagal meno sistemos šablonus, kad vos tik Diržys, prieš tai karpęs skaidres, atsisuko, visi, prieš tai šurmuliavę, akimirksniu suformavo puslankį ir nuščiuvo, laukdami „atidarymo kalbos“. Taip suspaustam gyvų rėmų Diržiui nieko kito ir neliko, kaip tik tą kalbą sakyti. Nors iš pradžių jis norėjo tiesiog nepastebimai įtraukti publiką į kolektyvinį situgrafą. Tą padaryti iš dalies pavyko kiek vėliau, į „atidarymo kalbą“ įpynus paaiškinimus, kas gi eksponuojama ir kaip su visu tuo reikėtų elgtis. Aktyviai, o ne pasyviai.

 

Ant sienų Diržys išeksponavo įvairius Europos miestų žemėlapius, iš tų laikų, kai keliaudavo kaip performanso menininkas, o internetinis „Google maps“ dar neegzistavo. Diržys pats bandė suprasti, ką jis tuose kraštuose veikė ir kokia buvo, jeigu buvo, viso to prasmė. Šią ekspoziciją taip pat papildė įvairūs geografiniai, topografiniai Alytaus, kitų Lietuvos vietovių žemėlapiai. Keletas savadarbių plakatų, išdidinti situgrafai. Objektas, suformuotas iš trišalio futbolo mobilių vartų sijų, paprastai montuojamų ant dviračio. Šalia – videodarbas iš šiemet Kaselyje vykusio kvantinio futbolo nesankcionuoto veiksmo „Sunaikink Kaselio Documentą“.

 

Situgrafas – tarsi vidinis ideologinis žemėlapis, atvirumo aktas, išreiškiamas grafiniais ženklais. Sakykime, susikuri ideologinių, sociokultūrinių sąvokų „žemėlapį“ ir sąvokoms priskiri figūrėles. Sakykime, viena figūrėlė reiškia „idealistą“, kita – „ciniką“, trečia – „veidmainį“, „darbininką“, „streikininką“ ir t. t. Tai aktyvios ar pasyvios, didesnės ar mažesnės jūsų asmenybės dalelės. Reikia nuoširdumo netgi sau pačiam, kad sudėliotum tokį „vidinį žemėlapį“. Be to, tai būdas pažinti save, stengiantis nenaudoti abstrakčių simbolių.

 

Maža to, Diržys siūlė kiekvienam susikurti savo situgrafą arba įsiterpti į jo „vidinį žemėlapį“, išsikerpant pagal prasmę artimą figūrėlę (jų buvo padauginta ir paskleista ant stalo) ir klijuojant ją, kur atrodo tinkama, – žemėlapyje, situgrafe, ant tuščios sienos... O gal gretimoje patalpoje, kurioje eksponuojami maketai paminklui Dainavos apygardos partizanams. Vienas iš maketų vaizdavo bronzinį nematomą žmogų – stovinčią partizano uniformą, o virš jos – ore „kybančią“ kepurę...

 

Taigi Diržys savo projektu buvo atviras ir nuoširdus (todėl ir kiek liūdnokas), išeksponuodamas „vidinius žemėlapius“. Visa tai iš tiesų buvo Diržio išpažintis, tiesa, išreikšta ne įprastu jausmingumu, o situgrafais. Tiesiog reikėjo sugebėti juos perskaityti.

 

Po renginio jaukia sutemusia Alytaus gatvele patraukėme į vietinę piceriją. Ragavome neįtikėtinai skanios picos. Kabančiuose televizoriuose transliavo krepšinį – žaidė Kauno „Žalgiris“ prieš Madrido „Real“. Prieš rungtynes sirgaliai dusliu žemu bosu „išdainavo“ Lietuvos himną. O prasidėjus įtemptoms rungtynėms, Jankūnui prametus dvitaškį, choru užbaubė „eik tu naaaaachui!!!“ Net picerija sudrebėjo! Štai jums dar vienas kolektyvinis situgrafas.

Redo Diržio performansas „Su meile miestui ir žmonėms“. 1999 m. V. Stanionio nuotr.
Redo Diržio performansas „Su meile miestui ir žmonėms“. 1999 m. V. Stanionio nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.
Redo Diržio situgrafas. 2017 m. B. Kasparavičiūtės nuotr.