7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Liamo Gillicko paroda „Šviesos nėra ryškesnės centre“

ŠMC inf.
Nr. 38 (1232), 2017-11-17
Dailė Anonsai

2017.11.18–2018.01.14
Parodos atidarymas: lapkričio 17 d., penktadienį, 18 val.

Kuratorė: Neringa Bumblienė


Tai buvo perdirbimas skirtas ne naujiems daiktams gaminti, bet sugrąžinti į žemę. Ši atvirkštinė gamyba buvo lėta, priešinga radikaliai ankstyvojo kapitalizmo dinamikai.*

Šiuolaikinio meno centras džiaugiasi galėdamas pristatyti pirmąją garsaus britų menininko Liamo Gillicko personalinę parodą Baltijos šalyse.

Šioje parodoje menininkas toliau plėtoja temas, kuriomis domisi nuo pat 1990-ųjų pradžios, ir tuo pačiu kviečia žiūrovus susipažinti su naujausiais jo kūriniais. Personalinė paroda „Šviesos nėra ryškesnės centre“ yra sukurta specialiai Šiuolaikinio meno centrui ir susideda iš daugybės skirtingų, tačiau tarpusavyje susijusių elementų. Čia menininkas toliau tyrinėja kapitalizmui būdingas gamybos formas ir kompleksišką galios santykių cirkuliaciją neoliberaliame pasaulyje.

Nauja Gillicko instaliacija užima 1000 kv. m. ŠMC Didžiosios salės ploto ir primena industrines teritorijas, kurios dešimtame XX amžiaus dešimtmetyje kūrėsi didžiųjų pasaulio miestų pašonėse – tai vietos, kuriose galima suremontuoti motorolerį, nusipirkti statybos medžiagų ar užsisakyti specifinį, pagal užsakymą pagamintą įrankį. Iš dalies dėl didelių patalpų žemomis nuomos kainomis, o iš dalies dėl savo geografinės padėties toliau nuo gyvenamųjų rajonų, šios pusiau apleistos, pusiau eksperimentinės teritorijos išvystė savitą privalumą – puikius naktinius klubus. Nurodydamas į tokias specifines vietas ir tuo pačiu turėdamas mintyje Vilniaus lokaciją, menininkas atkreipia dėmesį, kad žiūrint iš centro į pakraščius, kai kurios vietos gali atrodyti nuošalios ir nereikšmingos. Bet šviesos pakraščiuose nėra blankesnės, kai stovi šalia jų; galiausiai tai yra tik žiūros taško klausimas.

Žaisdamas masteliais Liamas Gillickas parodoje atkuria šias marginalias vietas pasitelkdamas architektūrinius modelius ir sudėtingą garso bei apšvietimo sistemą. Svarbus parodos elementas yra pjuvenos, kurios dengia salės grindis. Pjuvenos čia yra žvyro pakaitalas, jo modelis, bet jos svarbios ir kaip gamybinio proceso atlieka. Nuo 1990-ųjų menininkas savo darbuose dažnai naudoja įvairias grindų dangas, tokias kaip blizgučiai arba degtinė. Pjuvenas Gillickas pirmą kartą panaudojo prieš dvidešimt metų, nurodydamas į anglų įprotį jomis išbarstyti aludžių grindis, kad susigertų išlaistytas alus, spjaudalai ar muštynėse pralietas kraujas.

Kartu su paroda pristatomas leidinys „Darbo estetikos gali nepakakti“. Tekstas buvo parašytas „e-flux architektūra“ projektui „Superžmogiškumas“ 3-iojoje Stambulo dizaino bienalėje. Šiame distopiniame pasakojime, kuris kažkuo primena XIX ir XX amžiaus mokslinės fantastikos rašytojų darbus, plačiau kalbama apie pusiau apleistas, pusiau eksperimentines vietas, apie trapią ribą tarp darbo ir poilsio laiko, tarp produktyvių ir bergždžių vėlyvojo kapitalizmo gamybos formų. Tam tikrais aspektais pasakojimas toliau rezonuoja su parodoje eksponuojamo filmo „Vieno konstrukcija“ (Construction of One, 2016 m.) keliamais klausimais.

Parodos „Šviesos nėra ryškesnės centre” estetikoje ir turinyje atsiskleidžia Liamo Gillicko kūrybai būdingas specifinis derinys tarp rimtumo ir humoro, blaivaus proto ir džiaugsmo, rafinuotumo ir paprastumo. Čia susijungia jam būdingos, kelius dešimtmečius analizuojamos temos su naujausiais darbais, tokiais kaip su britų roko grupe „New Order" sukurtas bendras projektas Tarptautiniame Manchesterio festivalyje 2017 m.

Jie skaičiavo visus produkcijos ryšius šaltyje, tamsoje, apleistame fabrike, sniege.**

Parodos uždarymo savaitgalį 2018 m. sausio 11–14 dienomis ŠMC kino salėje bus rodoma specialiai sudaryta Liamo Gillicko sukurtų filmų programa.


Liamas Gillickas (g. 1964, gyvena ir dirba Niujorke) naudoja įvairias menines formas siekdamas demaskuoti naujas ideologinės kontrolės sistemas, atsiradusias 1990-ųjų pradžioje. Jis išplėtojo keletą besikartojančių naratyvų, kurie yra jo kūrybos variklis: „McNamara" (nuo 1992 m.), „Erasmus vėluoja ir Ibuka!” (Erasmus is Late & Ibuka!, nuo 1995), „Diskusijų sala/Didelių konferencijų centras” (Discussion Island/Big Conference Center, nuo 1997 m.) ir „Vieno konstrukcija" (Construction of One, nuo 2005 m.). Gillicko darbuose atskleidžiami modernistinio palikimo, atsispindinčio abstrakcijoje ir architektūroje, disfunkciniai aspektai globalizacijos ir neoliberalizmo kontekste. Jo kūriniuose struktūriškai permąstoma paroda kaip forma. Nuo praeito dešimtmečio pabaigos jis yra sukūręs nemažai trumpametražių filmų, kuriuose nagrinėjama, kaip konstruojama kūrybinė asmenybė nuolat keičiantis šiuolaikinio menininko kaip kultūros veikėjo suvokimui: „Ribinis laikas” (Margin Time, 2012), „Rojaus lagūna” (The Heavenly Lagoon, 2013) ir „Hamiltonas: Liamo Gillicko filmas” (Hamilton: A Film by Liam Gillick, 2014). 2016 m. kovą „Columbia University Press” išleido jo knygą „Industrija ir intelektas: šiuolaikinis menas nuo 1820 m.” (Industry and Intelligence: Contemporary Art Since 1820).

Gillicko darbai rodyti daugelyje svarbių tarptautinių parodų, tokių kaip „Documenta” ar Venecijos, Berlyno bei Stambulo bienalės. 2009 m. Venecijos bienalėje jis atstovavo Vokietiją. Iš svarbiausių personalinių parodų minėtinos parodos Šiuolaikinio meno muziejuje Čikagoje, Modernaus meno muziejuje (MoMa) Niujorke ir Tate muziejuje Londone. Gillicko darbai įtraukti į daugelį svarbių muziejinių meno kolekcijų, tokių kaip Pompidou centro Paryžiuje, Guggenheimo muziejaus Niujorke bei Bilbao ir Modernaus meno muziejaus Niujorke. Pastaruosius dvidešimt penkerius kūrybos metus Gillickas yra ir produktyvus rašytojas bei šiuolaikinio meno kritikas, kurio straipsniai publikuojami „Artforum”, „October”, „Frieze” ir „e-flux” žurnaluose. Jis yra daugelio knygų autorius, tarp kurių – ir jo kritikos straipsnių rinktinė. Iš Gillicko kūrinių viešojoje erdvėje reikėtų paminėti darbus Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministerijos pastate Londone ir „Lufthansos” būstinėje Frankfurte. Jo meninė praktika išsiplėtė ir į eksperimentines erdves bei kolaboracinius projektus su tokiais menininkais kaip Philippe Parreno, Lawrence Weiner ir Louise Lawler.

Dėkojame Renatai Dubinskaitei, Matthew Lee, Gemmai Lloyd ir Simui Sirutavičiui.


* Liam Gillick, „Darbo estetikos gali nepakakti”, 2017, p. 3.
** Ibid. p. 3.

 

Žymos:
ŠMC inf.,