Kas belieka

Eidama į Alekso Andriuškevičiaus parodą maniau, kad jos pavadinimas yra bendratis. Mėginau įsivaizduoti, kaip jis rodydamas nerodys, prisimindama jo akciją „Užbrauktas peizažas“ (1990) ir tvarkingai surašytus „Žiūrėjimo priemonių terminus“ (1991). Bet viduje paaiškėjo, kad pavadinime – neveikiamosios rūšies dalyvis. Nerodyti darbai. Jau beveik trisdešimt metų nieko neveikę – gulėję ar stovėję atremti į sieną mažytėje dirbtuvėje Kaune, slapstęsi (iš kuklumo ar iš gėdos), kol jų neprivertė eiti akistaton su žiūrovu kuratorius Kęstutis Šapoka.

Galerija užpildyta iki lubų. Dauguma sienų visiškai uždengtos išvyniotais popieriaus rulonais. Ant kitų sukabinti asambliažai ir koliažai. Kur ne kur kybo ar stovi objektai, padaryti iš lentų, tarkų ir knygų. Ir dar rodoma 10 videofilmų-akcijų (filmavo Ričardas Rickevičius). Vien dėl jų verta užsukti į šią parodą, nes tai – lietuviško videomeno pradžia, 1989–1992 metai. Daugelis Andriuškevičiaus juostų jau sunyko. Ir šios buvo beišsimagnetinančios, bet parodos rengėjų dėka išgelbėtos ir suskaitmenintos. Jų spalvos išblukusios, vaizdas šokčioja, kartais ardosi pikselių „plytomis“, bet kaip tik todėl ir gražu – ir taiklu, nes užmarštis ir išnykimas yra viena šios parodos temų.

Primirštas pats anų laikų avangardas. Tas netikėtai išlaisvėjusios kultūros katilas, į kurį buvo beriami visi įmanomi XX a. antrosios pusės meno ingredientai – neodada, Fluxus, konkreti muzika, popmenas, akcionizmas – tikintis išvirti nebūtinai skanią, bet savitą sriubą. Virėjai dirbo grupėmis ir turbūt daugiausiai nuveikė „Post Ars“, kurios narys ir buvo Andriuškevičius (kiti: Robertas Antinis, Česlovas Lukenskas, Gintaras Zinkevičius). Jų užmojai – pavyzdžiui, Kauno parodų rūmus užpildyti geležinėmis lovomis, šakomis, stiklais, vielomis, veidrodžiais – dabar atrodo beprotiški, ekscesiški. Apie perviršį dabar mėgstama filosofuoti, bet ne išmėginti praktiškai – perviršio idėja įkvepia, bet realizuojant išsekina. Aleksui perviršis tarsi nebūdingas –  „Post Ars“ grupėje jis buvo minimalistinių gestų meistras, sutraukdavęs kitų generuojamą chaosą į liniją, daugiausiai – į penklinę, kur galima rašyti netikėtas natas. Bet čia, JMVMC galerijoje, matau ypatingą Alekso perviršį.

Alekso linija tįsta nuo pradinio taško iki pat popieriaus rulono krašto. Ji dauginasi, tampa brūkšniniu kodu. Menininkas braukia ir braukia per paviršius. Jis deda popieriaus lapą po videokameros objektyvu, sustato tris, keturias ar penkias nuorūkas ir jas sujungia smaigaliu įspaudžiamomis linijomis. Parvirtusias nuorūkas apibrėžia. Tada ima kitą lapą. Kitaip išdėlioja nuorūkų taškus, vėl sujungia, vėl apibrėžia. Ir taip toliau, kol susidaro visa šių beveik nematomų brėžinių paroda – ją kamera nuosekliai, lėtai paviešina. Antroji dalis radikalesnė – Aleksas tiesiog piešia pirštu, kamera slenka per tų nematomų piešinių ekspoziciją, o aš „matau“ nykstančius brūkšnius, kuriuos ką tik paliko pirštai. 

Pats didžiausias rulonas suliniuotas skersai. Aleksas parodos atidaryme pasakojo šio kūrinio „Praleistas laikas“ (1994) priešistorę. Vienos spaustuvės kieme radęs krūvą išmestų cinko plokštelių, jis jas susirinko ir ėmė spausdinti šaukštu ant vyniojamojo popieriaus. Trynimas šaukštu – intymiausias spausdinimo būdas. Kūnu pajunti kiekvieną iškilimą ir įdubimą. Taip atsirado kiti galerijos sienas dengiantys darbai: „Chorinė muzika“, „Begalinis grožis“ ir kt. Juose atspausdintos nuotraukos kartojasi, suformuoja ornamentą, o kartu tarsi pasakoja kažkieno prisiminimus. Kažkaip susijusius su garsiomis asmenybėmis – Juozu Naujaliu ir Petru Cvirka – ir su vaikyste, kurios rudenys, žiemos ir pavasariai prabėgo sovietinių daugiabučių rajonuose, o vasaros – kaime, nes kitaip iš kur čia atsirado vištų ir gaidžių porelės?

Bet iš tiesų tai – atsitiktiniai radiniai, laikraščių straipsnių iliustracijos, „užmiršusios“ savo tekstus ir susikomponavusios į naujas „konsteliacijas“, kurios iškviečia paties žiūrovo patirtis, (at)kuria jo asmeninę istoriją. O savęs atpažinimas kolektyviniuose vaizdiniuose yra kūrinių iškrėstas pokštas. Nes ir autorius, energingai trinantis šaukštu šiuos vaizdelius, paskui savo ką tik nusimautus džinsus („Erotika“), paskui skritulinį pjūklą („Saulutės“), žaidžia šypsodamasis. Jis imituoja mechaninio kopijavimo mašinos valdomą kultūrą, kurios masiniai gaminiai visiems kasdien dalijami kaip komunija. Kūnu ir siela pasivertęs dauginimo aparatu, Aleksas iš vaizdų suformuoja nuostabos raidę O arba niekio skaičių 0 („Oranžinės linijos“). Šis rašmuo kybo tolimesnėje salėje, bet pastebimas vos užėjus į parodą. O priešais duris yra videokomentaras apie kitą O – „Objektyvo šiluma“. Objektyvu Aleksas „šildo“ dangų, žemę, sieną, žmogų – taip šildo, kad jie nušvinta, o mes į tai užsižiūrėję pamirštame paklausti: kaipgi objektyvas gali šildyti? Gali – dėmesiu. Tik dangui, žemei ir sienai nuo jo nei šilta, nei šalta. O žmogus susilydo ir išnyksta.

Tai va, šaukštu išsaugojęs ir vėl padauginęs išmestus vaizdus – kultūrines šiukšles, Aleksas suprato, kad gražus yra pats judesys – minimalus buvimas. Ir ėmė šaukštu trinti linijas – tiesiog savo judesį, nepiešdamas jokio vaizdo. Šiek tiek kaip Jacksonas Pollockas, bet ne „gaivališkai“ liedamas pasąmonę, o tiksliai – kas šešias minutes – matuodamas savo laiką. Rulonas iki galo neišvyniotas. Mėlynų linijų tiksėjimas tęsiasi – ir tęsis, bet ne iki begalybės, o iki ritinio galo. Tačiau kur tas galas, dar neaišku. Viena aišku: „Jei mano vaizdas ir išnyktų, aš vis tiek stoviu“, – sako Aleksas videofilme „Stovėjimas“. Nufilmuotas jis pats – tarsi portretas pasui, nejudantis. Tokiam net nereiktų vaizdajuostės. Tiesa, dabar portretas jau nebe visiškai statiškas – jis šokinėja, skaidosi, tarsi nyksta (nykčioja) mano akyse. Ir tikrai išnyks, kai vėl pasikeis technologijos. „Aš vis tiek stoviu, – sako Aleksas Andriuškevičius, – kažkur prieš penkiasdešimt metų“, o gal „po penkiasdešimties“. Jis stovi kaip Lietuvos meno istorijos faktas, kaip visų laikų menininko figūra, kurios neištrins nei kintanti pasaulio santvarka, nei laikas.

Ir į grupės „Post Ars“ bendrus kūrinius Aleksas įvesdavo laiko dimensiją – Vokietijoje jų sukurta geležinkelio pabėgių „Partitūra“ (1993) augant medžiams ir žolei tebegroja (tikėkimės) vis kažką kitą. Čia, parodoje, pirmą kartą „gyvai“ (ne nufilmuotą) pamačiau ir kitą jam rūpimą laiko aspektą – į paveikslus supresuotą kultūrinį sluoksnį, pavadintą „Lakuoti poligrafiniai resursai“ (1990). Jis įrėmino tokius niekingus kasdienybės skutus kaip kvitai, paskaitų konspektai, blankai, laikraščiai, bilietai į visur. Panašūs objektai XX a. pradžioje traukė ir dadaistą Kurtą Schwittersą, bet Aleksas klijuoja ne tiek materialius asmeninio gyvenimo įrodymus, kiek pačią kultūrą – mūsų dirbtinę gamtą. Jį domina ne atsitiktinai pastebėtas grafinis ženklas, o daugybės vienodų bilietų kuriamas ritmas. Ši grėsmingai save reprodukuojanti kultūra suvartoja save ir išmeta atliekas – matau apverstas žirafas, apverstą dailininką, vaikus. Toje gausybėje išryškėja kai kurie užrašai: „Ginesų manipuliacijos“, „Fotografijos“. Bet gal čia tik mano sąmonė sujungė du į kultūrinio sąvartyno „Poeziją“ atskirai įmestus segmentus – „fotogr“ ir „afijos“. „Literatūros ir meno“ dailyraščiu išvedžiota antraštė – pačiame vieno paveikslo centre („Puikumėlis“). Anuomet (1989 m.) tai buvo vienintelis kultūros laikraštis, Alekso kūriniams prigaminęs pakankamai švino juodos.

Šiuose paveiksluose vienas ant kito sukloti laikraščiai tampa neperskaitomi. Pradriskę juodi kvadratai. Kazimiro Malevičiaus „Juodas kvadratas“ reprezentuoja visų spalvų sumą (parodoje kybo ir replika jam), o Alekso „poligrafiniuose resursuose“ matau visų laikų sumos spalvą. Toje juodoje skylėje pranyksta visi kadaise energingai apkalbėti įvykiai, visi žodžiai, visos iš jų sudarytos (poligrafinės) linijos.

Dabar jau matau ir tai, kad čia supresuotas mūsų nepriklausomybės laikas. Ne tik surašytasis Sąjūdžio laikų laikraščiuose, bet ir vėlesnis – iki pat dabar ir net dar toliau, kol vyniosis tas rulonas. Tik Alekso perspausdinamų fotografinių radinių konsteliacijos yra „begalinis grožis“, o laiko begalybė atrodo negraži, tiršta, nuodinga. Joje klimpsta ir miršta polėkiai, pastangos, idėjos. Kitu laiku ir kitoje vietoje šie kūriniai galbūt reikštų ką kita, bet aš čia ir  dabar regiu apmąstymą apie tai, kas nutiko mūsų jaunystės tikėjimui, kad štai veriasi pasaulis ir viskas tampa įmanoma. Aleksas rodo anuomet užfiksuotus atsivėrimo momentus. Nuostabą, kad vaizdo kamera braukiant virš cementinio bordiūro galima brėžti „Demarkacinę liniją“. Kad stabdant vaizdajuostę ir montuojant tampa įmanomas „Judėjimas vietoje“. Kad muziką galima išgauti fortepijoną baksnojant lazda (kieta linija), spaudant klavišus vieną po kito (besileidžianti linija) ar paprasčiausiai šluostant fortepijoną popieriumi (iširusi linija). Tai laisvės jausmas, kad galima gulėti miesto centre – ant pakylos, vietoj jau nukelto sovietinio paminklo. Kad viskas galima, nes prieš tai viskas buvo uždrausta. Bet dabar tas videofilmuose išsaugotas jausmas trūkinėja, kaip laisvę vėl pertraukinėja draudimai, kol iš jos liks tiktai tiek, kiek sovietinės praeities liko asambliaže „Likučiai“ (1990): paveikslo rėmo, grindjuostės, juodų griovelių slankiojančiam sekcijos stiklui, karinės propagandos lentos, sodo namelio, tvoros ir kitko nuolaužos. Laisvės laiko pabaiga jau buvo numatyta tada mano dabarčiai, kai čia stoviu po beveik trisdešimties metų.

Ne man vienai norisi prisiminti aną laiką. Tai liudija ir Rimanto Kmitos romano „Pietinia kronikas“ populiarumas, nors šiauliečių tarme parašytą tekstą skaityti nelengva. Aleksas Andriuškevičius „perestroikos kronikas“ sudeda į languotas pėdkelnes ir nukryžiuoja, bet jos tebeskleidžia „Priklausomybės“ tvaiką – PVA klijų ir „Dichlofoso“ mišinį. Nukryžiuoja, kad laisvės laikas atgimtų? Nežinau, pranašystės ir likimas turbūt surašyti Alekso knygose, kurias jis veda pasivaikščioti, sumuša kaktomis tête à tête, uždaro į vienutę, pažymėtą japonišku hieroglifu, kuris pasirodo besąs apversta Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos monograma. Ši vienutė tarkomis apsaugotais šonais – nebereikalinga ir iš depresijos nubrozdina visus prisiartinusius. Nebesuprantama anų laikų nostalgija vis mėgina gaivinti totalitarizmo lavoną draudimais, liepimais ir agresijos protrūkiais. Bet iš šitų, tikiuosi, bergždžių pastangų šaiposi galerijos nišoje atversta (ir, žinoma, nulakuota) knyga. Jos puslapiai priveržti varžtais kaip amžinas priesakas: nemėgink versti naujo. Skaityk Roberto Roždestvenskio eilėraštį „Apie žmogų ir robotą“, jei moki rusų kalbą. Tada išgirsi, kaip mirusieji klausia, kokia yra žemė dabar, be jų, kaip jie nebegali ištverti žinojimo, kad debesys tebeplaukia be jų (tebešildomi milijonų objektyvų). Ir kažkas jiems atsako: „Aš / negalėsiu. / Aš / nemirsiu... / Jeigu / mirsiu –“. Eilėraštis tęsiasi kitame puslapyje – tame, kurio nebegalima atversti. Tad ir pakimba poeto klausimas, kaip tas amžinai stovintis Alekso antrininkas, kuris irgi nesugebės būti miręs. Net ir ardydamasis į pikselius jis lieka kultūroje kaip jos užkratas, jos pradžia.

Paroda veikia iki balandžio 28 d.

Jono Meko vizualiųjų menų centras (Malūnų g. 8, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 15–19 val., šeštadieniais 12–17 val.

Šiuo metu iki balandžio 15 d. veikia ir kita Alekso Andriuškevičiaus paroda „Fazės“

Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus (V. Putvinskio g. 64, Kaunas)

Dirba antradieniais–sekmadieniais 11–17 val., ketvirtadieniais 11–19 val.