7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Asmeninis pasilabinimas

Gabrielės Gervickaitės paroda „03“ galerijoje „Meno niša“

Aistė Kisarauskaitė
Nr. 15 (1252), 2018-04-13
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.

2016 m. Gabrielė Gervickaitė, galerijoje „Meno niša“ pristatydama parodą „Šalutinis normos variantas“, tiesė mėlyną pandusą, kuris leido neįgaliesiems pakliūti į parodą, šį kartą menininkė į parodą kviečia senuoju pagalbos numeriu „03“.

Menininkės kūryboje jungiasi du dalykai, kuriais domiuosi pati, – medicinos tema ir koliažo technika (koliažinis mąstymas), todėl šis tekstas tegali būti priimtas kaip asmeninis pasilabinimas su autore. Tai pažvelgimas, kaip ji chirurginių operacijų patirtį transformuoja į meno kūrinius, kaip ją tebejaučia. Rašydama apie Gervickaitę negaliu, lyg objektyvus kritikas, apeiti savos patirties, jos koliažai manęs ilgai neišlaiko, sviedžia ten, kur pabudusi su kvėpavimo aparato žarnele burnoje matau, kaip šalia mano lovos budintis studentas medikas lygina baltą chalatą. Mano susidūrimai su chirurgija gerokai trumpesni nei Gabrielės – staigus smūgis mirties link ir grįžimas atgal. Chirurgija man reiškia grįžimą iš Ten. Į jos darbus negaliu žiūrėti, man pradeda skaudėti kūną – nuo jos kūriniuose naudojamų ar vaizduojamų pleistro juostų, bandažų, tvarsčių, protezų ir keistų mechanizmų, artimų viduramžių kankinimo aparatams. Taip, artimų. Nes yra bendra konstanta – begalinis kūno skausmas, amputavimas, amžini sužalojimai, kai gamta, likimas ir medicina eina prieš tave. „Dėl tavo gerovės.“ Net rašyti apie tai ilgai negaliu. Tegu tuo užsiima Michelis Foucault, sakau, jis tai gali.

 

Aš rašysiu apie koliažą. Šioje parodoje jis pasuktas kiek kitu kampu nei ankstesniuose Gabrielės kūriniuose („Kosminiai pratimai“, „Cosmic Exercises“, 2016; „Kosminė chirurgija“, „Cosmic Surgery“, 2011–2012). Koliažiniam mąstymui itin svarbūs skirtingi realybės fragmentų susidūrimai. Ankstesniuose projektuose Gabrielė iš skirtingų realybių kuria vieną savąją, o šiuo atveju ji tiesiog sumažina skirtingų fragmentų šaltinius iki dviejų, taip maksimaliai išryškindama jų priešingumą, susidūrimą. Sovietinės medicinos iliustracijos, kurių autorė daugiausiai atrado chirurgijos, ginekologijos, fizioterapijos vadovėliuose, kituose studentams skirtuose leidiniuose, atsiduria pirmame plane, pasakodamos žiaurias istorijas, o realybei atstovaujančios fotografijos tampa fonu veiksmui, taip mus tarsi įtikindamos, kad viskas vyksta čia ir dabar.

 

Galiu aiškiai įsivaizduoti, kodėl Gabrielė pasirinko sovietmečio medicinos vadovėlius, ne dabartinius ar kokio ankstesnio laiko, – totalitarinės valstybės laikotarpis savaime kalba apie prievartą, taikytą ir pasitelkus medicinos sistemą. „Medikalizacija – tai medicininis žmogaus būklės bei jo problemų interpretavimas, t.y. žmogaus tapimas medicininio žvilgsnio objektu, medicininio autoriteto skvarba į kasdieninį gyvenimą, taip pat medicinos virsmas socialinės kontrolės forma“, – pasakoja G. Gervickaitė. Medikalizacijos motyvais persmelkta ir Adomo Danusevičiaus tapybos serija „Karminas“.

 

Šių abiejų autorių kūriniuose medicina atsiskleidžia ne tik kaip valstybinis kontrolės mechanizmas, bet ir kaip seksualinių galios santykių modelis. Gabrielės iš vadovėlių paimtuose piešiniuose išryškėja lytiškumo aspektas, apie kurį pradinių piešinių autoriai vargiai ar galvojo. Tarkim, viename kūrinyje stovi du vyrai žaliais elastiniais kostiumais, aptempiančiais vieną koją, neslepiančiais lytinių organų. Stovi sau peizažo fone iškėlę aukštyn rankas ir sudėję jas už galvos lyg sugauti nusikaltėliai iš serialo. Ištraukusi herojus iš uždaros gydytojo kabineto sistemos į atvirą aplinką Gabrielė sukuria privatumo ir viešumo konfliktą, kartu išryškėja apnuoginto, apsinuoginusio kūno aspektas, iš dalies netekęs savo medicininio konteksto. Turistiniai fonų vaizdai kalba apie poilsį, maloniai leidžiamą laiką, taip vėlgi kreipdami vaizduotę makabriškų, nors žiūrovui gal nesuvokiamų malonumų link. Tačiau kartais mes ir ligą, gulėjimą nieko neveikiant lovoje nejučia suvokiame kaip poilsį. Nors ir per prievartą.

 

Dar keistesnes iliuzijas kuria parodoje pristatomas interaktyvus žaidimas: iš dėžutės imi tau patikusį peizažą, iš kitos dėžutės renkiesi medicininių piešinių skaidrę ir abi dedi į seną skaidrių žiūrėjimo aparatą. Gaunami keisti junginiai, tarkim, dvi moterys, ryšinčios raudonas skareles ir mūvinčios mėlynas (matyt, gumines) pirštines, žiemos sniegynuose tiesina ant medicininio stalo gulinčiam ligoniui koją. Gali būti, kad pasitaikys ne sniegynuose, o klasikinės architektūros ar žalių Alpių fone. Žodžiu, vienas smagumas dėti keistus herojus į atviručių „realybę“.

 

Žiūrėjimas pro aparato akutę kuria dar vieną papildomą momentą – vujaristinį. Nors šiame žaidime gali ne tik stebėti, bet ir pademonstruoti galią – rinktis, į kokį peizažą kelti sėdmenis apnuoginusią gulinčią merginą ar tuos pačius du vyrukus su žalia elastine apranga. Sakyčiau, kažkur netoli plevena pablukusi nuo pavasario saulės Markizo de Sado dvasia. Pablukusi, nes irgi tarsi iškirpta iš senos vintažinės knygos. Nupiešta. Netikra. Viena pagrindinių pastabų, susijusių su rimtomis ligomis, yra ta, kad situacija atrodo netikra, ja tiesiog negali patikėti. Negali suvokti, kad tau nutiko kažkas, nuo šiol ilgą laiką reguliuosiantis tavo gyvenimą. Kad sveiksi ilgai ilgai, jei sveiksi. Kad galbūt nevaldysi rankos. Kad moteris, gulėjusi šalia, su kuria vakar kalbėjaisi apie jos anūkus, nepabudo.

 

Taigi, kaip sakiau, Gabrielės kūriniai mane numeta į tą ligoninės palatą, kur buvo panašus pavasaris. Tiesa, už lango, kaip netikras skaidrinis fonas, žydėjo kaštonas. Toks neįtikimas, tarsi dirbtinis. Kaip sako vienas mano kolega – į svetimą sapną pakliūti gali bet kas. Tas svetimas sapnas man visuomet ir buvo medicina. Mano ligoninės palatos kaimynai neturėjo lyties, ten nebuvo valios, noro gyventi, nebuvo beveik nieko, tik skausmas ir nebūtis. O Gervickaitės piešti medicinos vadovėlių žmonės gyvena, jie tikresni už Alpių kalnus ar miesto panoramą, net už daugiaaukščio sieną. Čia pulsuoja skausmo ir galios santykiai, Michelis Foucault kalba apie seksualumą, mokslo pasiekimų istoriją, matyti maži progreso miražai ir vintažinė stilistika, žodžiu, tamsūs sąmonės kambarėliai su užmirštomis vaikystės baimėmis ir tikrais skausmais.

 

Kalbėdami apie mediciną, mes neišvengiamai kalbame apie gyvybę, pačią pirminę šio pasaulio konstantą. Ir antrąją – mirtį. Gervickaitės kūriniuose gyvybės daug, todėl ją ir skauda. Galiu tik linktelėti autorei su pagarba. Jos pasaulyje yra skausmas, nes nėra nebūties.

 

Paroda veikia iki balandžio 14 d.

Galerija „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val.

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.