Spalio 30 d. (antradienį) 17.30 val. „Prospekto“ fotografijos galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius) atidaroma kolektyvinė paroda „Svetur. II“. Parodoje eksponuojami Sigito Baltramaičio, Vytenio Jankūno ir Dariaus Kuzmicko darbai.
Parodų cikle „Svetur“ pristatomi Lietuvos menininkai, savo kūrybinę veiklą vystantys už Lietuvos ribų. Pirmojoje ciklo parodoje savo kūrinius pristatė jaunesnės kartos autoriai, o antrojoje susitiksime su kiek vyresnės kartos meninininkais, išvykusiais iš Lietuvos dešimtajame XX a. dešimtmetyje ir jau tuomet Lietuvoje pradėjusiais savo kūrybinį kelią. Parodoje galime pastebėti autorių kismą perkėlus savo veiklą už Lietuvos ribų, naujų išraiškos priemonių ir motyvų paiešką. Siekį adaptuotis bei atrasti savo vietą naujoje aplinkoje. Gebėjimą konstruoti vizualų pranešimą, atskleidžiantį tiek labai asmeniškus, tiek globalius naratyvus.
Parodos bendru vardikliu galėtu būti kartotės metodas, atvaizdų multiplikavimas ar ritualinis šnabždesys. Sigitą Baltramaitį tikriausiai daugelis fotografijos gerbėjų prisimena iš jo ciklo „Vilniaus senamiestis“, kuriame autorius savo objektyvą nukreipdavo į „nereikšmingus“ kasdienybės įvykius. Naujausiame cikle autorius dėmesį sukoncentruoja į rutinišką kasdienybės veiksmą – žingsniavimą, bet neatskleidžia nei kelionės tikslo, nei priežasties. Tiesiog tarsi kartodamas mantrą registruoja kiekvieno žingsnio kordinates to įvaizdinimui pasirinkdamas senus traukinio pabėgius. Vytenis Jankūnas tuo tarpu nurodo savo kelionių trajektoriją – kasdieniu Niujorko metro maršrutu. Kadaise pats autorius dalyvavęs „inscenizuotose paveiksluose“ šiandien tas inscenizacijas aptinka savo atsitiktinių pakeleivių mikrojudesiuose, užsitesusio ritualo neišvengiamume. Kiekvienas baigtinis atspaudas sugėręs į save daugiasluoksnę kelionės patirtį pakartoja tai kas įvyko vakar ir kas bet kokiu atveju įvyks rytoj. Tuo tarpu Darius Kuzmickas jau du dešimtmečius esploatuojanti pinhole techniką nekeliauja niekur, bet stebi ta vieną iš pažiūros statišką ir monumentalų scenovaizdi. Ties kiek kitaip nei įprasta tokioje fotografijoje. Autorius pasitelkdamas kelias ekspozicijas priverčia tuos statiškus vaizdus ritmiškai savę reprodukuoti, o kartu ir žiurovus suabėjoti šių objektų monumentalumu.
Tad paroda „Svetur. II“ siūlo ne tik susitikti su prieš du dešimtmečius iš Lietuvos išvykusiais menininkais, bet ir vėl, kiek kitaip, pasinerti į pastarųjų kūrybines trajektorijas.
Paroda veiks iki lapkričio 17 d. Galerijos darbo laikas: II-V 12.00 – 18.00, VI 12.00 – 18.00.
Gretos Grendaitės paroda Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje Kaune
Su Greta Grendaite susipažinome prieš penkerius metus, kai susidomėjusi menininkės kūryba pasiūliau jai pasikalbėti. Tąkart išsakytos mintys nugulė pokalbyje „Grafikė Greta Grendaitė: Būti geru egoistu“, publikuotame šiandien jau nebeveikiančiame profesionalaus meno žinių portale Kamane.lt. Susitikimas nebuvo vienkartinis. Nuolat stebiu menininkės kūrybą ir manau, kad jai pavyko sukurti atpažįstamą, įdomų ir unikalų braižą, nors pati grafikė yra minėjusi, kad to nesiekė.







Spalio 26 d., penktadienį, 19 val. Vilniuje, Dailininkų sąjungos galerijos vitrinoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaroma keramikės Agnės Kondrataitės personalinė kūrybos paroda „Mes“.
Agnės Kondrataitės kūryboje svarbiausia – objekto forma, raiškumas, vizualinis ir fizinis lengvumas. „Didelį dėmesį skiriu kūrinio formos ir spalvos švarumui, faktūrai, funkcionalumui ir konceptualumui“, teigia autorė.
Lakoniška, aiški forma,neišskaidyta spalva būdinga ir parodos „Mes“ objektams. Dailininkė jau magistriniame darbe ir vėliau kūrė kompozicijas su žmogaus figūra („Miestas“, „3 D“). Tada jai rūpėjo viso kūno ir ypač judesio interpretacija keramikoje. Dabar ji žengė ryžtingą ir rizikingą žingsnį link portreto ir skulptūros (ypač bronzos liejimo) tradicijų, tiesa, neatsisakydama ir netgi stiprindama keramikos kalbos „keramiškumą“. Sodrėja įaudrintos paviršių faktūros, aktyvėja ne tik glazūrų atspalvių, bet ir skirtingų paviršiaus blizgesių bei atspindžių sąveika. Ko gero, tai natūralu. Juk bronzos ir molio skulptūra – atsišakoję į skirtingas puses, bet giminiški, genetiškai susiję, kilę iš bendros šaknies reiškiniai. Bronzos ir keramikos sąšauka savaip atitinka ir simbolinę šio projekto idėją.
Prof. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė: „Dešimt portretinių biustų, išeksponuotų kaip architektūrinė instaliacija. Visas būrys ir kiekvienas atskirai. Mes. Susiję ir individualūs, praeityje ir šiandien. Tai menininkės apmąstymai apie savo buvimą tarp artimųjų, jau išėjusių ir tebesančių šalia. Per šeimą, kaip visuomenės lastelę, autorė bando atrasti savą ryšį su žiūrovu. Portretai nėra tikroviški ir todėl jų prototipai atpažįstami tik siauram savųjų – artimiausiųjų – ratui. Tik saviškis sugebės portrete atpažinti kai kuriuos brangaus veido bruožus, galvos laikyseną, būdingą judesį. Mes, visi kiti, svetimieji, pašaliniai praeiviai, atsiduriame tarsi kitame reikšmių lauke, patirdami dramatiškas ir nevienaprasmes asociacijas, taip atrasdami savą santykį su kūriniais. Galbūt tie portretai mums primins senovės romėnų protėvių biustus, saugotus namuose tikintis jų kasdienės neregimos globos. O gal įsivaizduosime Pompėjos ugnikalnio lavoje likusių kūnų atliejas. Sudegintus stabus. Galbūt – šešėlius. Portretus susieja ekspresyvios ir specifiškai keraminės kalbos bendrumas: nerami ir sodri lipdytinių paviršių plastika, glazūrų blizgesys, atspindžiai ir spalvos.“
Agnė Kondrataitė 2007 m. baigė magistrantūrą Vilniaus dailės akademijos keramikos katedroje. Nuo 2004 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Nuo 2003 m. nuolat dalyvauja konceptualiosios keramikos parodose: II–V Vilniaus keramikos bienalėse, IV Tarptautiniame postmoderniosios keramikos festivalyje Ceramica Multiplex (Kroatija/Austrija), Terre di Kaunas e Vilnius, Ascoli Piceno (Italija), III tarptautinėje keramikos trienalėje Unicum 2015 (Slovėnija), Showroom Trofejas galerijoje Berlyne 2013 ir 2017 m., tarptautiniuose ir Lietuvos keramikos simpoziumuose bei parodose. „Mes“ yra penktoji personalinė Agnės Kondrataitės paroda.
Agnės Kondrataitės paroda „Mes“ Dailininkų sąjungos galerijoje vyks iki lapkričio 9 d.
Parodos laikas: 2018 10 26 – 2018 11 09. Atidarymas: spalio 26 d., penktadienį, 19 val. Galerijos darbo laikas: I-V 10-18, VI 10-16. Parodos lankymas – nemokamas.
2018 m. spalio 29 – lapkričio 30 d.
Menininkai: Aronas Mehzionas, Anastasija Sosunova ir Andrea Zucchini, Neringa Vasiliauskaitė, Johannesas Waldas. Kuratorius Daniel Marzona
„Keturi kambariai su vaizdu“ yra iš keturių personalinių ekspozicijų sudaryta grupinė paroda. Parodos dalyviai – menininkai Aronas Mehzionas, Anastasija Sosunova ir Andrea Zucchini, Neringa Vasiliauskaitė, Johannesas Waldas – buvo pakviesti eksponuoti savo kūrinius vienoje iš keturių galerijos salių. Kiekvienam jų buvo leista savo nuožiūra kuruoti ekspozicinę erdvę, tad parodos visuma pristato keturis intymius ir nepriklausomus požiūrius į galimas skulptūros formas.
Kertinis Arono Mehziono kūrybos elementas yra pusiau permatomų veidrodžių naudojimas. Patalpinti tarp dviejų simetriškai pastatytų identiškų figūrų šie veidrodžiai sukuria savo paviršiuje tobulą veidrodinio atspindžio ir pro veidrodį regimo priešais esančio tos pačios formos objekto persiklojimą arba tarpusavio skvarbą. Taigi veidrodžio paviršius leidžia matyti tiek atspindį, tiek prasiskverbiantį tikro daikto vaizdą. Sąveikaudami su skulptūromis tokie veidrodžiai paverčia, pavyzdžiui, ranką kartu ir dešine, ir kairia. Arono Mehziono kūriniai leidžia mums žvilgtelėti į keturių matmenų pasaulį, į kurį negalime įžengti, bet kuris visgi egzistuoja fizikos ir matematikos teorijos atveriamose galimybės erdvėse.
Anastasijos Sosunovos ir Andrea Zucchini instaliacija „Antra oda“, kurią įkvėpė post-industriniai peizažai ir dažnai varginanti gyvenimo nenatūralioje aplinkoje patirtis, nurodo į hibridinį metropolio materialumą, kaip šiuolaikinės tapatybės metaforą – pagamintą save. Pasitelkus dirbtinės galūnės konotacijas, ši instaliacija kviečia plačiau apsvarstyti, kas buvo prarasta ir laimėta šiandienos vėlyvojo kapitalizmo modelio pasekmėmis žmogaus kūnui. Menininkų kolaboracija veikia kaip estetinio ir antropologinio tyrimo metodas, globali prieiga prie asmeninių istorijų apie šeimą, namus, persikėlimą į kitą vietą ir nepritapimą.
Neringa Vasiliauskaitė savo kūriniuose ir instaliacijose ypatingą svarbą teikia objektų paviršiams, žaisdama su mūsų pažįstamų dalykų matymu per įvairius modifikacijos būdus. Buvusi Nicole Wermers studentė, Neringa renkasi kūrinių medžiagas atsižvelgdama į jų gebėjimą perteikti daugialypes reikšmes ir neretai dviprasmiškus pasakojimus, kurie kalba apie asmeniškus ir kartu politiškus reiškinius. Jos darbai atrodo pažįstami ir kartu atkeliavę iš kito pasaulio, tradiciški ir kartu technologiškai pažangūs, sukeldami daugybės skirtingų žmogiškųjų būvių apmąstymus.
Johannesas Waldas apmąsto pamatinius skulptūros elementus, tyrinėdamas judesio, emocijos, laiko, fiziškumo ir savivokos išraiškos būdus. Nors autorius naudoja menininkų šimtmečius naudotas tradicines metodikas ir technikas, jo kūriniai peržengia klasikinės skulptūros sampratos ribas. Atskiros eksponuojamų darbų dalys palieka erdvės keleriopoms interpretacijoms, leisdamos paties žiūrovo suvokimui užbaigti kūrinį.
Danielis Marzona
Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai
Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai
Parodos rėmėjai
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Hotel Pacai, Clear Channel
Galerijos rėmėjai
Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas“, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“
Informacinis rėmėjas
LRT
Už bendradarbiavimą dėkojame „Daniel Marzona“ galerijai.
2018 10 24 - 2018 11 13
Alexei Gordin yra Jaunojo tapytojo prizo 2017 laimėtojas. Menininkas šiame konkurse laimėjo ne tik materialųjį piniginį prizą, bet ir galimybę reziduoti menininkų rezidencijų centre SomoS , Berlyne bei surengti personalinę parodą Pamėnkalnio galerija galerijoje.
„Menininkai, galerijos ir apleistos erdvės” parodoje menininkas pristato naujausius savo darbus, sukurtus rezidencijų centre SomoS, Berlyne. Įkvėptas apleistų Berlyno rajonų erdvių, Alexei kuria dialogą tarp kuriančio žmogaus ir tuščių pastatų, pateikdamas keletą atskirų pasakojimų, kurie susijungia tarpusavyje bei įtraukia žiūrinčiuosius į absurdiškų galimybių pasaulį.
Parodos atidarymo metu menininkas pristatyt performansą “Art is not just fun anymore”. Tai savaime ironiškas darbas, kuriuo siekiama apversti meno rinkos ir kapitalo santykių reikšmę. Šiuo atveju meno kūrinio “kūnu” tampa paties menininko kūnas. Menininko kūnas kasmet keičiasi priklausomai nuo jo komercinės sėkmės.
“Kaip tapytojas, aš naudoju daugybę prieštaringų šūkių, nutapytų mano paveiksluose. Viskas prasidėjo nuo to, kai vienas mano paveikslų buvo parduotas. Aš nusprendžiau pavaizduoti šūvius ant mano kūno kaip tatuiruotes, kad jis liktų su manimi amžinai. Taip ir išsirutuliojo šis tattoo performansų ciklas. Kiekvienas veiksmas buvo dokumentuotas ir parodose pristatytas kaip trumpi filmai, kartu su atspausdintomis parduodamų kūrinių nuotraukomis. Procesą galima apibūdinti kaip menininko susijungimą su savo kūriniais. Tai yra mano komentaras į meno rinkos procesus, kuriuose begalinis idealas tampa trumpalaikiu pelnu.
Tatuiruotė išliks menininko kūne, skirtingai nei jo darbai, kurie “juda” pagal plūduriuojančias rinkos taisykles. Meno kūrinio perorientavimas į parduodamo daikto pavidalą man visada kėlė dviprasmiškus jausmus ir klausimus. Tačiau esamoje sistemoje nėra kito būdo, kaip menininkas galėtų išgyventi. Šiuo projektu aš savo skausmingą fizinę patirtį paverčiu simboliu kapitalistinės dogmos priėmimo ritualu”.
- Alexei Gordin
Spalio 23 d. galerijoje „Artifex“ atidaroma menininkės Žydrės Ridulytės kūrybos paroda „Scintillatio“. Tekstilininkė, parodų organizatorė ir Vilniaus dailės akademijos profesorė eksponuoja kūrinius, išsiskiriančius lietuvių tekstilės panoramoje formos elegancija ir iškalbingu minimalizmu. Jos kūrybą prasmingai papildo Justinos Tulaitės muzikos garsai ir poeto bei tarpdisciplininių menų kūrėjo Juliaus Žėko eilės. Su šiuo menininku ir literatu Ž. Ridulytę sieja ne vienas bendras projektas.
Ž. Ridulytė eksponuoja rankinėmis staklėmis iš varinės vielos ir įprastų siūlų išaustas kompozicijas, interpretuojančias lietuvių liaudies audinių tradiciją. Kūrinių pavadinimuose – Vario apžavai. Dimai (2006), Lygiai (2003), Dimai dimučiai (2008) – ataidi senosios lietuvių kalbos žodinės formos, o neįmantrūs raštai išduoda įkvėpimo šaltinį, šiltai ir subtiliai užsimena apie dainose apdainuotą ir mitais apipintą lietuvišką audimo paveldą. Tai konceptualūs šiuolaikinio meno kūriniai, pasitelkiantys tekstilės priemones kaip medijas modernybei sukurti. Paslankus metalinis audinių pagrindas leidžia įvairiai juos transformuoti, kaskart paversti vis kitomis plastinėmis struktūromis. Ž. Ridulytės darbuose slypi lengva užuomina, juose nesistengiama priversti žiūrovus vienareikšmiškai skaityti kūrinio turinį. Šiuo požiūriu menininkės kūryba primena japonų tekstilę, kurios natūralūs, gamtai artimi pavidalai siūlo įvairiopas interpretacijas. Tai ypač akivaizdu šilkiniame audinyje Šilko kelias.
Tekstilininkė ne kartą dalyvavo bendruose projektuose su kitų sričių menininkais. Tarp jų paminėtinas Tekstas ir tekstilė (2009) su Juliumi Žėku Vilniaus autobusų stotyje, sujungęs poeziją ir tekstilę, taip pat mokslininkų ir menininkų projektas Tautiška giesmė (2010, idėjos autorius J. Žėkas), pasitelkęs garso, vaizdo, kompiuterines ir lazerių technologijas bei tekstilės meno elementus. Šiame projekte Ž. Ridulytė buvo atsakinga už tekstilės – svarbiausios daugiasluoksnės instaliacijos dalies – sukūrimą.
Tarp skaitmeninėmis technologijomis grįstų darbų išsiskiria videofilmas „Kvėpavimas“, demonstruojantis netikėtą kūno reakciją į tekstilės naujovę – odos audiniu vadinamą polivinilo acetatą, kuris, paveiktas vandens, keičia struktūrą, traukia odą, sunkina kvėpavimą.
Ž. Ridulytė – Vilniaus dailės akademijos profesorė, daugelį metų diegianti tekstilės dekoravimo technikas ir kompozicijos pagrindus jaunajai kartai. Jos knygos „Rišk ir dažyk“ (2008) ir „Marginimas. Iš tekstilės istorijos“ (2012), kviečiančios į audinių marginimo pasaulį, tapo bestseleriais tarp besidominčiųjų tekstilės pasaulio paslaptimis.
Tekstilininkai dėkingi Žydrei Ridulytei už atgaivintą tarptautinių tekstilės miniatiūrų parodų tradiciją ir nuo 2004 m. rengiamas Vilniaus tekstilės bienales. Būtent jos pastangomis prisiminta nutrūkusi tarptautinių tekstilės miniatiūrų bienalių tradicija ir nutarta jas tęsti bei pritaikyti besikeičiančio gyvenimo poreikiams.
Dr. Lijana Šatavičiūtė
2018 m. spalio 23 d. 18.00 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 20) atidaroma Vilniaus dailės akademijos doktorantės Dovilės Dagienės fotografijų paroda „Čia tada, ten dabar. Laikas“.
Parodoje pristatoma meninio tyrimo „Čia tada, ten dabar“ dalis skirta laiko temai. Tai fotografijų serijos, kuriose tyrinėjamos atminties, vaizduotės, laiko ir vietos sąsajos bendresne fotografinio vaizdo samprata, kuri susiliečia su šiuolaikinės visuomenės problemomis. Darbai grįsti keliamais klausimais: ar ir kaip egzistuoja laikas? Kiek laiko trunka momentas? Kaip fotografijos išreiškia laiko trukmę ar tam tikrą laiko atkarpą. Pristatomi astrofotografiniai tyrinėjimai – nakties dangaus ir kosminių kūnų judėjimo atspaudai. Šį darbą galima vertinti kaip kūrybinį eksperimentą bandant perteikti temporalumą ir neapgręžiamą fizinio laiko tėkmę ribotomis statiškos plokštumos priemonėmis.
Dovilė Dagienė (g. 1981) yra fotografė ir lektorė gyvenanti Vilniuje. 2007 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, Fotografijos ir medijų katedrą. Dabar ten studijuoja meno doktorantūrą. Jos tyrimų sritis jungia atmintį, vaizduotę, laiką ir vietą fotografijoje. Paskutiniu metu ji dirba astrofotografijos srityje analoginės fotografijos priemonėmis. Aktyviai dalyvauja rezidencijose ir parodose.
Spalio 26 d., 12 val. galerijoje vyks ekskursija, kartu su parodos autore.
Paroda veiks iki lapkričio 10 d. Galerijos darbo laikas: II-V 12.00 – 18.00, VI 12.00 – 18.00.
„Gebėjimas gerai meluoti išgelbėjo mane nuo daugybės rūpesčių. Patikėkite, pats
nustebau, kaip tai padariau, būdamas naujoku civilizuotoje mąstymo mokykloje.”
Bata Kindai Amgoza Ibn LoBagola
„Gero melo mokslas” – tai įvadas į Amiros Hanafi tęstinį meninį projektą, kuris prasidėjo, kai menininkė atrado fikcinius LoBagola memuarus. 1887 metais Baltimorėje, Jungtinėse
Amerikos valstijose gimęs LoBagola teigė ęsąs iš Afrikos. Jis gyveno iš istorijų
pasakojimo ir pramogų verslo, bendradarbiavo su kultūros tyrėjais Jungtinėse Amerikos valstijose bei Europoje ir savo kasdieniame gyvenime įkūnijo susikurtą performatyvią tapatybę. 1930 metais Alfredo A. Knopfo leidykloje Niujorke išleisti LoBagola memuarai įsiliejo į akademinę literatūrą kaip mokslinė tiesa.
Parodoje pristatomi vaizdai bei diagramos, kuriuos Amira Hanafi sukūrė reziduodama
VDA Nidos meno kolonijoje ir tyrinėdama LoBagola istoriją šių metų rugsėjį ir spalį. Jos
kūriniuose LoBagola vaizduojamas kaip apgavikas, apgavikas, kaip pasakotojas, o pasakojimas kaip istorijos (per)kūrimas beveik ją sunaikinant. Nors „visi vyrai melagiai“ ne visas melas yra vienodai geras.
Amira Hanafi (USA/EG) (g. 1979) yra menininkė ir rašytoja, įgijusi meno politikos moksluose bakalaurą Rutgers koledže ir kūrybinio rašymo magistrą Čikagos menų institute. Šiuo metu dirba ir gyvena Kaire, Egipte. Amira dirba su sakytine ir rašytine kalba, rinkdama įvairius archyvus susijusius su konkrečiomis istorijomis. Daugiabalsiškumas yra Amiros kūrybos tema ir strategija. Menininkė domisi prasmių kompleksiškumu, kuris atsiranda jungiant skirtingus balsus, tapatybių susikirtimais ir kaip daugiabalsiškumas išreiškiamas kolektyviai. Menininkė tiria kalbos procesus, jos materialumą, nestabilumą ir atsitiktinumą. Savo kūrybos procese ji balansuoja tarp formalumo ir neformalumo, sistemiškumo ir intuicijos, logikos ir emocijos.
Daugiau apie menininkę - www.amirahanafi.com
Parodos atidarymas 2018 spalio 25 d. 6 val.
Paroda veikia 2018 10 25 – 11 09 trečiadieniais – penktadieniais, 15–19 val.
arba susitarus telefonu +37062728274.
Parodą organizuoja VDA Nidos meno kolonija.
Partneriai ir rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija, Lietuvos respublikos užsienio reikalų ministerija, Lietuvos respublikos ambasada Egipto Arabų respublikoje, MASS Alexandria ir ES programa „Kūrybiška Europa“
Paroda yra MASS Alexandria ir VDA Nidos meno kolonijos menininkų mainų bei projekto „4Cs“ dalis.
Projektų erdvė „Sodų 4“ Sodų g. 4, Vilnius www.letmekoo.lt/sodu-4
Žiūrovo nuotaikos „Frieze“ meno mugėje Londone
Kas kelerius metus didvyriškai apsilankau (komercinėje) „Frieze“ meno mugėje, nors ten lankytis yra vargas: karšta, daug žmonių, meno mišrainė, o gal net ir faršas, o imti (pirkti) juk nieko nesiruošiu. Kaip čia viską apžiūrėti – metodiškai ir iš eilės ar padrikai ir atsitiktinai? Kaip nepamesti kelio dėl takelio ir neiti tris kartus pro ten pat, nespėjant pažiūrėti kitko? Yra čia turbūt ir šiuolaikinio meno, bet kaip į jį žiūrėti be kuratorinio konteksto?
Spalio 18 dieną duris lankytojams atvėrė Danguolės ir Viktoro Butkų iniciatyva įkurtas MO muziejus. Vietoj buvusio kino teatro „Lietuva“ iškilęs žymaus architekto Daniel Libeskind projektuotas pastatas bus atviras skirtingų interesų ir amžiaus lankytojams.
Atidarymo dieną muziejų sveikino svečiai ir pirmieji lankytojai. Spalio 18 dieną prasidėjo keturių dienų atidarymo programa, visą parą atverianti muziejaus erdves lankytojams ir kviečianti dalyvauti tikrame atidarymo MOratone.
Kaip teigė muziejaus steigėjas Viktoras Butkus, MO muziejus bus ta vieta ir erdvė, kurioje siekiama patraukliai ir įtraukiančiai papasakoti apie meną. „Džiaugiuosi pagaliau pasiekta finišo tiesiąja, tačiau puikiai suprantu, jog dideli darbai laukia kaip tik po muziejaus atidarymo. Norime, kad muziejus būtų gyvas, todėl stengsimės, kad kuo daugiau žmonių norėtų atvykti, o jau apsilankiusieji – sugrįžti dar kartą“.
Specialiai į muziejaus atidarymą atvykęs pastato architektas Daniel Libeskind pridūrė, jog yra projektavęs ne vieną didelį muziejų pasaulyje, tačiau jam buvo labai įdomu kurti šį išskirtinį projektą modernaus ir šiuolaikinio meno kolekcijai Vilniuje. „Be galo vertinu Vilniaus istoriją, man patinka šio miesto dvasia. Tikiu, kad muziejus taps vieta, kurioje bus galima mėgautis ir menu, ir pačiu miestu“, – pridūrė D. Libeskind.
MO muziejaus viziją, kaip miestą buriančią erdvę, apibūdino ir miesto meras Remigijus Šimašius: „Esu įsitikinęs, kad su MO įsikūrimu Vilnius atranda labai ryškų meno miesto veidą – atvirą, estetišką, šiuolaikišką, kuris dar ilgus dešimtmečius formuos jaunųjų vilniečių meno pajautimą čia vyksiančiuose edukaciniuose projektuose. Savivaldybė remia MO misiją ir kartu augins meno talentus, kurie toliau garsins modernaus Vilniaus vardą pasaulyje“.
„MO yra vienareikšmiškai didžiausia ir įstabiausia privati investicija į kultūrą ne tik Lietuvoje, bet ir visame mūsų regione. Muziejaus steigėjai atliko žygdarbį. Šios meno kolekcijos ir muziejaus atsiradimas – ne tik fizinis naujas objektas, tai ir kultūrinis – dvasinis pokytis mūsų sąmonėje. Tikimės, kad muziejus vykdys savo misiją ir darys būtent tai, ką jie daro šiandien – turtins autorių kolekciją, vykdys edukacines programas, bus šiuolaikine intelektualine pastoge dailės, muzikos, kino atlikėjų ir kitų meno sričių atstovams bei mylėtojams“, – sveikindama su muziejaus atidarymu teigė kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson.
Tai, kad muziejus yra atviras visokiems požiūriams parodo ir pirmoji MO muziejuje publikai pristatoma paroda, kuruojama prof. dr. Ramintos Jurėnaitės. Parodoje pavadinimu „Visas menas – apie mus“ daug mūsų istorijos ženklų, į kuriuos kviečiama žiūrėti ir iš savo asmeninės, ir iš lietuviškosios tapatybės perspektyvos. Parodoje visi mūsų išgyvenimai: pokaris, sovietinis atšilimas, brežnevinis sąstingis, pertvarkos skersvėjis, Sąjūdžio grąžinta nepriklausomybė ir sparčios permainos su naujais iššūkiais.
MO muziejaus atidarymo renginiai – susitikimai su autoriais, interaktyvūs projektai, diskusijos, edukacinės programos, koncertai, naktinis parodos lankymas. Specialiai muziejaus atidarymo progai kurtas ir ne vienas performansas. Lankytojų laukia premjeros, kurias pristatys performanso menininkės Kira Nova (Ieva Misevičiūtė), Eglė Budvytytė, taip pat bus galima išgirsti specialiai MO muziejui sukurtą Vaivos Grainytės ir Arturo Bumšteino libretą. Įvyks ne viena nauja kolaboracija ir menų sintezė.
Muziejus lankytojų spalio 18-21 dienomis laukia ir dieną, ir naktį. Visa muziejaus atidarymo programa: https://atidarymas.mo.lt/
Atidarymo bilietą sudaro parodos bilietas ir 2 pasirinkti renginiai.
MO muziejus, įkurtas asmenine mokslininkų Danguolės ir Viktoro Butkų iniciatyva, beveik dešimtmetį veikė kaip muziejus be sienų. Sukauptą 5000 modernaus ir šiuolaikinio meno kūrinių kolekciją sudaro Lietuvos dailės aukso fondas nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų.
Nuo 2018 m. spalio 18 dienos MO tampa gero laisvalaikio vieta. Čia užsukti kviečia parodos, kinas, edukaciniai užsiėmimai, koncertai ir kiti renginiai, skirti įvairioms amžiaus grupėms. Vienas iš MO tikslų yra burti aktyvią bendruomenę – MOdernistus – kurie palaiko MO idėją ir padeda kurti naująjį muziejų drauge.
Kontaktai: ryšių su visuomene vadovė Indrė Lelevičiūtė, [email protected], +370 606 33062