Žydrės Ridulytės kūrybos paroda „Scintillatio“

Spalio 23 d. galerijoje „Artifex“ atidaroma menininkės Žydrės Ridulytės kūrybos paroda „Scintillatio“. Tekstilininkė, parodų organizatorė ir Vilniaus dailės akademijos profesorė eksponuoja kūrinius, išsiskiriančius lietuvių tekstilės panoramoje formos elegancija ir iškalbingu minimalizmu. Jos kūrybą prasmingai papildo Justinos Tulaitės muzikos garsai ir poeto bei tarpdisciplininių menų kūrėjo Juliaus Žėko eilės. Su šiuo menininku ir literatu Ž. Ridulytę sieja ne vienas bendras projektas.

Ž. Ridulytė eksponuoja rankinėmis staklėmis iš varinės vielos ir įprastų siūlų išaustas kompozicijas, interpretuojančias lietuvių liaudies audinių tradiciją. Kūrinių pavadinimuose – Vario apžavai. Dimai (2006), Lygiai (2003), Dimai dimučiai (2008) – ataidi senosios lietuvių kalbos žodinės formos, o neįmantrūs raštai išduoda įkvėpimo šaltinį, šiltai ir subtiliai užsimena apie dainose apdainuotą ir mitais apipintą lietuvišką audimo paveldą. Tai konceptualūs šiuolaikinio meno kūriniai, pasitelkiantys tekstilės priemones kaip medijas modernybei sukurti. Paslankus metalinis audinių pagrindas leidžia įvairiai juos transformuoti, kaskart paversti vis kitomis plastinėmis struktūromis. Ž. Ridulytės darbuose slypi lengva užuomina, juose nesistengiama priversti žiūrovus vienareikšmiškai skaityti kūrinio turinį. Šiuo požiūriu menininkės kūryba primena japonų tekstilę, kurios natūralūs, gamtai artimi pavidalai siūlo įvairiopas interpretacijas. Tai ypač akivaizdu šilkiniame audinyje Šilko kelias.

Tekstilininkė ne kartą dalyvavo bendruose projektuose su kitų sričių menininkais. Tarp jų paminėtinas Tekstas ir tekstilė (2009) su Juliumi Žėku Vilniaus autobusų stotyje, sujungęs poeziją ir tekstilę, taip pat mokslininkų ir menininkų projektas Tautiška giesmė (2010, idėjos autorius J. Žėkas), pasitelkęs garso, vaizdo, kompiuterines ir lazerių technologijas bei tekstilės meno elementus. Šiame projekte Ž. Ridulytė buvo atsakinga už tekstilės – svarbiausios daugiasluoksnės instaliacijos dalies – sukūrimą.

Tarp skaitmeninėmis technologijomis grįstų darbų išsiskiria videofilmas „Kvėpavimas“, demonstruojantis netikėtą kūno reakciją į tekstilės naujovę – odos audiniu vadinamą polivinilo acetatą, kuris, paveiktas vandens, keičia struktūrą, traukia odą, sunkina kvėpavimą.
Ž. Ridulytė – Vilniaus  dailės akademijos profesorė, daugelį metų diegianti tekstilės dekoravimo technikas ir kompozicijos pagrindus jaunajai kartai. Jos knygos „Rišk ir dažyk“ (2008) ir „Marginimas. Iš tekstilės istorijos“ (2012), kviečiančios į audinių marginimo pasaulį, tapo bestseleriais tarp besidominčiųjų tekstilės pasaulio paslaptimis.

Tekstilininkai dėkingi Žydrei Ridulytei už atgaivintą tarptautinių tekstilės miniatiūrų parodų tradiciją ir nuo 2004 m. rengiamas Vilniaus tekstilės bienales. Būtent jos pastangomis prisiminta nutrūkusi tarptautinių tekstilės miniatiūrų bienalių tradicija ir nutarta jas tęsti bei pritaikyti besikeičiančio gyvenimo poreikiams.

Dr. Lijana Šatavičiūtė