7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Vilniaus rotušės inf.

Evaldas Jansas. Tapyba, objektai, videodarbai

Balandžio 3–29 d.
Parodos atidarymas Vilniaus rotušėje – balandžio 3 d. 18 val.


Šokis ugnies atspindžiuose

Niekas taip giliai ir ekscentriškai neįsibrovė į savo kūno vidurius, neprovokavo publikos ir nenutolo meninės kūrybos akligatviuose kaip Evaldas Jansas. Todėl kiekviena jo paroda yra puiki proga dar kartą savo vaizduotėje išbandyti meno ribas ir beprotybės tolius, palyginti konvulsyvų potrauminės Lietuvos meno radikalumą su dabartine apatija.


Tyrinėdamas meno, visuomenės, sąmonės paribius, Jansas tapo išskirtiniu reiškiniu Lietuvos meno pasaulyje. Tiksliau, jis pats kūrė šio pasaulio žemėlapį, nubrėžė kraštutinius jo polius ir sudėliojo atskaitos taškus jau kitoms meno kolumbų paieškoms.


Janso kūryboje apstu satanistinio juoko, karnavališko idiotizmo, egzaltuotos saviniekos ir romantiško savižudžio elegancijos. Jo vulkaniškas produktyvumas driekiasi skirtingomis žeidžiančių skulptūrų ir žviegiančių instaliacijų,  makabriškai bukaprotiškų performansų, veriančiai empatiškų video filmų, išpažintinių tekstų, unikalios dokumentikos, aitrių post-punk revival stiliaus drobių linijomis. Tačiau jos visos paklūsta maksimaliai atviram ir sąžiningam šio menininko žvilgsniui į meno kontekstą ir save patį.


Nerdamas į purvu, mirtimi ir smarve trenkiantį sociumo dugną, iš ten jis  pargabena kraujuojančią išskirtinio grožio šukių širdį. Matydamas nuolatinį neatitikimą tarp siekių ir tikrovės, vietinį meno kastų absurdiškumą, romantiškus savo radikalumo spąstus, Jansas renkasi autodestrukciją ir rafinuota kūno choreografija ją atlieka iššaukiančio atvirumo performanse „Savo sultyse“ 1998 m.
Tikrai žinau, kad tokie brutalumo ir jautrumo, nušlifuotos idėjos ir gaivališko spontaniškumo  kontrastai Janso kūryboje yra tikra atgaiva pačiai jauniausiai menininkų kartai. Ji gal nežino menininko asmeniškai, bet gyvena su juo savieškos krizės laikotarpiais, tūnodama JansasTV youtubo kanale. Tai su niekuo nepalyginimas lengvai psichodelinis kultūros metraštis, obsceniškų Janso performansų archyvas, išprovokuotų meno lauko veikėjų kliedesių, išpažinčių, demaskavimų rinkinys.  


Ši paroda sudaryta iš dviejų skirtingų dalių. Pirmoji muzeologinė ekspozicija jums primins ikoninių Janso kūrinių  kontekstą. Tiktai nomadiškų Janso studijų vaizdai, video medžiagos screenshotai, eskiziniai koliažai ar instagraminio dienoraščio ciklai čia tampa savarankiškais kūriniais ir formuoja jau kitus kontekstus.


Kodėl demonstruojami skulptūriniai objektai tokie amorfiniai ir keisti? Nes gimė virškinamojo trakto tamsoje, o ne skulptoriaus rankų miklume, juos sunešė bitės, surausė kiaulės. Vitrinoje įsitaiso ir kamerinio dydžio beribės išpažinties knyga Odė rutinai. Kamerinė dydžiu, kolosali degaus beprotybės ir laisvės mišinio karščiu. Tai neprilygstamas iššūkis drungną košę tarp dantų malantiems rašytojams. Kiekviena odės eilutė dūžta akmenimi ir dvokia šlapimu, maldauja artumo ir vemia nuo nepakeliamos dangaus pilkumos.  


Antra dalis skirta Janso sugrįžimui į savo ištakas -  tapybos stichiją, ekspresyvius, gurmaniškus meno istorijos ir šiuolaikinių medijų kultūros pjūvius. Jansas meistriškai supina meno, asmeninę ir ekraninę istorijas paradoksaliose figūratyvios tapybos kompozicijose.


Alogiški deriniai, akinančios spalvos, klampūs potėpiai ir tušti horizontai primena pasaulį po galingo sprogimo, kuomet visi televiziniai, internetiniai, tikri ir išgalvoti personažai kartu su autoriumi skeveldrų pavidalu linksmai skrieja į visatos begalybę.


Džiugiai absurdiška Janso tapyba žadina ryškių spalvų ir idiotiškų pramogų alkį. Tai performatyvus menas, tokia tapyba tęsia menininko performansams būdingą intenyvų, sąžiningą ir ribinį dialogą su pasauliu. Kita vertus, demonstruoja tapybos meno gyvybingumą, jo terapinę galią kvailinančio medijų vaizdinių srauto atžvilgiu.


Jansas murkdo raizgiuose potėpiuose pusnuoges Femen aktyvistes ir Trump'ą, meno avangardą ir sąvartynų kiaules, dėlioja iš jų virtuožiškas burleskas. Atviras Janso žvilgsnis, kandi frazė, plati šypsena kiekvieną kartą žada nuotykį, staigų prasmės posūkį. Kiekvienas jo tapybos kūrinys toks pat netikėtumas, momentinė reakcija, naikinantis perkūrimas, suteikiantis tapybai gaivalingo šokio dinamikos. „Mano stilius – šokis“, – rašė viename laiškų Nietzsche. Sutikite, kažkas mefistofeliško yra Janso įvaizdyje, o jo akyse nenuilsdami šoka ugnies atspindžiai.

Reziume

Niekas taip giliai ir ekscentriškai neįsibrovė į savo kūno vidurius, neprovokavo publikos ir nenutolo meninės kūrybos akligatviuose kaip Evaldas Jansas. Todėl kiekviena jo paroda yra puiki proga dar kartą savo vaizduotėje išbandyti meno ribas ir beprotybės tolius, palyginti konvulsyvų potrauminės Lietuvos meno radikalumą su dabartine apatija.


Tyrinėdamas meno, visuomenės, sąmonės paribius, Jansas tapo išskirtiniu reiškiniu Lietuvos meno pasaulyje. Tiksliau, jis pats kūrė šio pasaulio žemėlapį, nubrėžė kraštutinius jo polius ir sudėliojo atskaitos taškus jau kitoms meno kolumbų paieškoms.


Ši paroda sudaryta iš dviejų skirtingų dalių. Pirmoji muzeologinė ekspozicija jums primins ikoninių Janso kūrinių  kontekstą. Janso studijų vaizdai, video medžiagos screenshotai, eskiziniai koliažai ar instagraminio dienoraščio ciklai čia tampa savarankiškais kūriniais ir formuoja jau kitus kontekstus.
Antra dalis skirta Janso sugrįžimui į savo ištakas -  tapybos stichiją, ekspresyvius, gurmaniškus meno istorijos ir šiuolaikinių medijų kultūros pjūvius. Jansas meistriškai supina meno, asmeninę ir ekraninę istorijas paradoksaliose figūratyvios tapybos kompozicijose.


Alogiški deriniai, akinančios spalvos, klampūs potėpiai ir tušti horizontai primena pasaulį po galingo sprogimo, kuomet visi televiziniai, internetiniai, tikri ir išgalvoti personažai kartu su autoriumi skeveldrų pavidalu linksmai skrieja į visatos begalybę. Kiekvienas jo tapybos kūrinys gimsta kaip momentinė reakcija, naikinantis perkūrimas, suteikiantis tapybai gaivalingo šokio dinamikos.

Virginijus Kinčinaitis 

Daugiau informacijos apie parodas suteiks ir į kilusius klausimus atsakys:  
Patricija Poderytė, projektų vadovė
El. p. [email protected]
tel. 8 616 25996

 

Nutapyta asmenukė prie Jasper Johns Flag Moma
Nutapyta asmenukė prie Jasper Johns Flag Moma
Rengėjų inf.

Sigita Maslauskaitė ir Saulius Mažylis „1 + 1 = 1 ir du taps vienu“

„Pamėnkalnio“ galerijoje Sigita Maslauskaitė-Mažylienė (SMM) ir Saulius Mažylis (SM) pristato parodą „1 + 1 = 1 ir du taps vienu“. Tai – pirmas bendras menininkų darbas. Šeimyninio dueto darbai – performatyvių bruožų turintys kūriniai apie būsenas ir buvimą drauge, apie atmintį ir pasąmonę.
Trokšdami sau ir žiūrovui pa(si)aiškinti, menininkai suformulavo 7 parodos formą pagrindžiančius postulatus:


1) Pavadinimas – tai ir reklaminis šūkis, kuriuo niekas netiki, ir aliuzija į santuokinę priesaiką, kuria abu menininkai tiki.


2) Skulptūriški moters ir vyro pavidalai byloja apie jų supanašėjimą į šalia esantį „ir varge, ir džiaugsme“. Putplastis – kasdienis SM kūrybos įrankis, aliejiniai dažai – kasdienė SMM kūrybos medžiaga. Pigi butaforinė medžiaga ir forma reiškia atsainumą, įsiamžinimo nereikšmingumą, nes „nieko nėra amžino“.


3) „Šv. Sebastijonas ir jį slaugančios moterys“. Kaip žinoma, šv. Sebastijonas patyrė kankinystę senatvėje, tačiau jis buvo pirmasis kankinys, tad jo ikonografiniu bruožu laikomas jauno kūno tobulumas. SM ir SMM susitiko brandžiame amžiuje, jų patirtys ir istorijos buvo tarsi suvarpytos strėlių, turėjo laiko luobą, tačiau jiems buvimas šeimoje, nors ir sužeistiems, leido atsinaujinti ir išgyventi nelengvą patirtį. Vienas iš jų tarsi buvo paaukotas – tai SM, kitas išslaugė, išgydė, atgaivino – tai SMM.


4) Dvi Turino drobulę imituojančios drobės su vyro ir moters kūnų atspaudais ir pranašo Ezekielio citata (Ez 32, 1–10) – tai bandymas parodyti, kad, norint tapti „vienu kūnu“, reikia gludintis ir įsispausti, nes kitaip sunku ištverti. Šie atspaudai – tai pirmas bendras abiejų menininkų darbas, sukurtas mąstant apie relikvijas ir Malonę, per kurią SM ir SMM akmeninės širdys buvo pakeistos kūniškomis (Ez 11, 19).


5) Asmodėjas – judėjų demonas, santuokos priešas, ardęs ją, siųsdavęs impotenciją, seksualinį šaltumą. „Asmodėjo“ scenos šaltinis – Tobito knygos pasakojimas (Tob 3–8) apie Sarą ir Tobiją, iš Saros išvarytą demoną. Asmodėjas nužudė septynis Saros jaunikius pirmąją vestuvių naktį, tik Tobijui pavyko sunaikinti prakeiksmą ir įveikti demoną. Išgelbėtoji Sara – tai SMM, jos gelbėtojas Tobijas – tai SM.
Francisko Gojos nutapyto paveikslo pavadinimas toks pat – „Asmodėjas“.

6) Kiti SMM paveikslai – „Dvikova“, „Ji stovėjo prie savo kapo duobės“, „Geriau neatsimerkti“, „Ir kodėl nesusitaikius?“, „Jis padėjo jai užlipti“ – iliustracijos būsenų, pavadintų jas išgyvenant galvoje skambėjusiomis, tačiau garsiai neištartomis frazėmis. Panašiai mintijo ir Franciskas Goja, tapydamas „Kurčiojo namo“ interjero pano.


7) SM, kurdamas „Drobulę“, suvokė, kad tie krešuliai ir figūros bruožai jam primena brolio auką. SM su broliu buvo „vienas kūnas“ – neatskiriami. SM brolis nusižudė tarybinėje armijoje. SM matė kalašnikovo kulkų išdraskytą kamuolio dydžio skylę žuvusiojo krūtinėje.

SMM (g. 1970) ir SM (g. 1961) Vilniaus dailės akademijoje baigė tapybą.
SM priklausė Kęstučio Zapkaus mokinių grupei „Geros blogybės“, buvo vienas iš „Metastudijos“ (pirmasis Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos pavadinimas) kūrėjų.
SMM po tapybos baigė meno istorijos studijas Romos Grigaliaus universitete, reiškiasi kaip menotyrininkė ir vadovauja Vilniaus Bažnytinio paveldo muziejui. Abu menininkai kartu dalyvauja grupinėse parodose nuo 2012 metų.

Parodos atidarymas kovo 20 d. 18 val.
Ekskursijos po parodą: kovo 31 d. 12 val. ir balandžio 6 d. 12 val.
Paroda veikia iki šių metų balandžio 8 dienos.


Rėmėjos – Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Drobulė
Drobulė
AV17 inf.

Edith Karlson personalinė paroda „Keturių raidžių pasaulis“

Kovo 26 d. 18 val. galerija (AV17) kviečia į estų menininkės Edith Karlson personalinės parodos „Keturių raidžių pasaulis“ atidarymą.


Neapykanta (hate), meilė (love), darbas (work), baimė (fear), pinigai (cash), šlamštas (spam), skausmas (pain), iškrypimas (perv), apgaulė (scam), silpnumas (weak), žaidimas (game), juokas (meme), išmatos (poop) – tai žodžiai, apibūdinantys keturių raidžių pasaulio individo jausenas ir būsenas. Chaotiškame, absurdiškame pasaulyje įstrigęs žmogus, nuolat kovojantis su savo paties jausmais – toks jis reflektuojamas estų menininkės Edith Karlson skulptūrinėse instaliacijose. Jų centre atsiduria gyvūniškos ir antropomorfinės figūros, išreiškiančios įvairiausius charakterius liūdnose ir tuo pačiu ironiškose gyvenimo linijose.


Ankstesniuose savo darbuose analizavusi gyvenimiškos, subjekto galvoje besikuriančios dramos koncepciją ir žmogaus, gamtos bei gyvūno santykį, parodoje „Keturių raidžių pasaulis“ menininkė grįžta prie žmogiškojo prado ir savianalizės, nuolat egzaminuodama save ir savo aplinką. Pirmą kartą atverdama asmeninius patyrimus, E. Karlson pasakoja istoriją apie nemigos, netikrumo ir apdujimo būsenas, lankusias ją keletą metų. Parodoje atsiradę objektai tampa tarsi bandymu grįžti į realybę, tačiau sukurta distancija tarp žiūrovo ir realaus gyvenimo atveria tik dar intensyvesnias siurrealumo būsenas.


Savo kūryboje jungdama klasikines ir netradicines, buitines medžiagas E. Karlson išreiškia keistą, fantastišką pasaulį, kurio neišvengiamume susiduria žmogus ir mitas. Gyvačių ir nuogo kūno motyvai primena Sodomą ir Gomorą, galios alegorijos – discipliną, dorovę ir žmogaus galimybes, tačiau galiausiai viskas susilieja į bendrą tamsią, mitologinę pasaką, kurios fiktyviuose kloduose regimi tik galimi realybės atspindžiai. Menininkės kūriniai atveria sumaišties būseną, kartais vedančią į žmogiškąjį primityvumą, tačiau tuo pačiu leisdami egzistencialistiškai pažvelgti tiek į jos kūrybą, tiek į savo esatį.


Edith Karlson (g. 1983) yra estų menininkė, gyvenanti ir kurianti Taline. 2008 m. ji įgijo skulptūros magistro laipsnį Estijos dailės akademijoje. 2006 m. ji apdovanota „Metų jaunojo menininko“ prizu, o 2015 m. pelnė „Köler“ žiūrovų įvertinimo apdovanojimą. E. Karlson aktyviai rengia personalines ir grupines parodas Estijoje bei tarptautiniu mastu: 2011 m. bendradarbiaudama su britų menininke Sarah Lucas ir menininkų kolektyvu Gelitin surengė „Lucas-Bosch-Gelatine“ parodą Krems kunsthalėje, Austrijoje, o 2013 m. – parodą „Loch” Vienos šiuolaikinio meno muziejuje. 2015 m. ji asistavo Sarah Lucas parodos „I Scream Daddio“ kūrime britų paviljone Venecijos bienalėje.
Parodą remia Estijos Ambasada Vilniuje ir Estijos kultūros fondas.


Paroda „Keturių raidžių pasaulis“ (AV17) galerijoje, Totorių g. 5 veiks iki balandžio 27 d.

 

 Edith Karlson, Drama is in Your Head V, 2018 m.
Edith Karlson, Drama is in Your Head V, 2018 m.

Didžiausia motyvacija – savistaba

Menininkę Gabrielę Vingraitę kalbina Rita Mikučionytė

Vasario mėnesį galerijoje „Kairė–dešinė“ veikė intriguojanti Gabrielės Vingraitės paroda „Trajektorijos“. Joje buvo eksponuojama jaunosios menininkės instaliacija „Pasivaikščiojimas heterotopija“, kuri 2018 m. konkursinėje parodoje „Jaunojo tapytojo prizas“ pelnė specialųjį kūrybinės komunikacijos agentūros „Autoriai“ prizą, ir fotografijų ciklas, pernai pristatytas Lietuvos fotomenininkų sąjungos konkursinėje parodoje „Debiutas 2018“ ir apdovanotas specialiuoju naujienų portalo „15min“ prizu. Ta proga kalbiname autorę.

Gabrielė Vingraitė, „Pasivaikščiojimas heterotopija“ (instaliacija), 2017 m., 10 drobių x 200 x 100 cm.  Ritos Mikučionytės nuotr.
Gabrielė Vingraitė, „Pasivaikščiojimas heterotopija“ (instaliacija), 2017 m., 10 drobių x 200 x 100 cm. Ritos Mikučionytės nuotr.
Gabrielė Vingraitė, „Pasivaikščiojimas heterotopija (fotografija)“, 2017 m., 60 x 40cm.  Ritos Mikučionytės nuotr.
Gabrielė Vingraitė, „Pasivaikščiojimas heterotopija (fotografija)“, 2017 m., 60 x 40cm. Ritos Mikučionytės nuotr.
Gabrielė Vingraitė, „420 (įrodymas)“, 2017 m. Ritos Mikučionytės nuotr.
Gabrielė Vingraitė, „420 (įrodymas)“, 2017 m. Ritos Mikučionytės nuotr.
Gabrielė Vingraitė, „J.F. Kennedy knyga-byla“, 2015 m., 70 x 100 cm. Ritos Mikučionytės nuotr.
Gabrielė Vingraitė, „J.F. Kennedy knyga-byla“, 2015 m., 70 x 100 cm. Ritos Mikučionytės nuotr.
Gabrielė Vingraitė, „J.F. Kennedy knyga-byla“, 2015 m., 70 x 00 cm. Ritos Mikučionytės nuotr.
Gabrielė Vingraitė, „J.F. Kennedy knyga-byla“, 2015 m., 70 x 00 cm. Ritos Mikučionytės nuotr.
„Litauisches Kino Goes Berlin“ filmų festivalio identitetas, 2018 m. Ritos Mikučionytės nuotr.
„Litauisches Kino Goes Berlin“ filmų festivalio identitetas, 2018 m. Ritos Mikučionytės nuotr.
„Fort Duo Fest“ muzikos festivalio identitetas, 2018 m. Ritos Mikučionytės nuotr.
„Fort Duo Fest“ muzikos festivalio identitetas, 2018 m. Ritos Mikučionytės nuotr.
„Gero prizo“ apdovanojimo katalogas, 2016 m. Ritos Mikučionytės nuotr.
„Gero prizo“ apdovanojimo katalogas, 2016 m. Ritos Mikučionytės nuotr.
LDM inf.

Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma paroda „Nebaigti reikalai. Apie meninę komunikaciją paštu

Kovo 22 d., penktadienį, 18 val.  Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma paroda "Nebaigti reikalai. Apie meninę komunikaciją paštu".

„Nebaigti reikalai“ – tai paroda apie meninę komunikaciją paštu, apie siuntėją ir adresatą arba jo nebuvimą, apie pradėtą ir ne visada baigtą mintį, apie žaismingą pasipriešinimą sistemoms, socialinių tinklų užuomazgas sovietmečiu ir galų gale apie susidūrusias kometas. Kometa – dažnai dailininkų atvirukuose pasitaikantis motyvas. Parodos kontekste ji tampa talpia metafora: sisteminių ribų perskrodimo, netikėto susidūrimo, trumpalaikio įspūdingo žybtelėjimo, kartais efemeriško, kartais atnešančio sunkius ilgalaikius padarinius.

Parodoje eksponuojami kūriniai ir artefaktai liudija, kokiais įvairiais tikslais menininkai naudojo paštą. Jis svarbus kaip komunikacijos priemonė ir meno kūrinio tapsmo būdas. Naudotas labai asmeniniais tikslais ir lokaliai, taip pat tarptautiniams judėjimams sklisti ir jiems pasiekti, kai kiti komunikavimo būdai buvo neprieinami. Pasitelktas tradiciniams meno kūriniams perduoti ir eksperimentinei kūrybai inspiruoti. Ekspozicija, pradedama trumpais ekskursais į tarpukarį, atspindi staigų meninės korespondencijos išpopuliarėjimą XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje ir tęsiasi iki šiomis dienomis tebevykstančių su paštu vienaip ar kitaip susijusių meno projektų.

Žvelgiant į naujamečių sveikinimų gausą, matant, kiek reikėjo laiko pagaminti nedideliems, bet itin sudėtingiems grafikos kūriniams, fotografijoms, koliažams ar piešiniams, galima suvokti šio komunikacinio tinklo svarbą ir jo mastą. Naujamečiai atvirukai, atvirlaiškiai naudoti kaip neoficialioji, todėl dar svarbesnė savęs reprezentavimo priemonė, menininko gabumų, jo išradingumo įrodymas. Paroda atspindi Lietuvos dailininkų ryšius su įvairių šalių kolekcininkais, tarptautinių parodų rengėjais, išeivija. Aštuntajame dešimtmetyje Lietuvos menininkai įsitraukia į Fluxus judėjimą. Vėliau pašto menas šakojasi į įvairiausius reiškinius, apima eksperimentinę kūrybą.

Parodoje svarbų vaidmenį atlieka menininko Roberto Narkaus sukurta architektūra, tarsi kometa „nusileidusi“ NDG salėje ir duodanti impulsą permąstyti XX a. antrosios pusės menininkų eksperimentų sąsajas su šiuolaikiniu menu, jų reikšmes ir teikiamas inspiracijas.

Menininkai: Valentinas Ajauskas, Alfonsas Andriuškevičius, Valentinas Antanavičius, Jüri Arrak, Konstantinas Bogdanas, Juozas Budraitis, Saulius Chlebinskas, Coolturistės, Antanas Cukermanas, Kostas Dereškevičius, Gražina Didelytė, Fluxus, Mindaugas Gapševičius, Laura Garbštienė, Rimtautas Vincentas Gibavičius, Kęstutis Grigaliūnas, Antanas Gudaitis, Kristina Inčiūraitė, Linas Jablonskis, Valdas Jauniškis, Gediminas Karalius, Romualdas Karpavičius, Arvydas Každailis, Rimvydas Kepežinskas, Vincas Kisarauskas, Saulė Kisarauskienė, Antanas Kmieliauskas, Tõnu Kõiv, Algimantas Kuras, Stanislovas Kuzma, Rudolfas Levulis, Vitas Luckus, Aurelija Maknytė, Antanas Martinaitis, Žibuntas Mikšys, Antanas Mončys, Vytautas Narbutas, Gytis Norvilas, Eikantas Pakalka, Saulius Paukštys, Algirdas Petrulis, Petras Repšys, Klaus Rödel, Edmundas Saladžius, Mindaugas Skudutis, Gytis Skudžinskas, Birutė Stančikaitė, Algirdas Steponavičius ir Birutė Žilytė, Vitalij Strigunkov, Arvydas Šaltenis, Lidija Šimkutė, Ričardas Šileika, Gintautas Trimakas, Raimondas Urbonas, Vytautas Valius, Antanina Ramunė Vėliuvienė ir Norbertas Vėlius, Ričardas Povilas Vaitiekūnas, Vytautas Valius ir Sigutė Valiuvienė, Mikalojus Povilas Vilutis, Viktoras Vizgirda, Izaokas Zibucas ir kt.

Parodos kuratorės: Danutė Gambickaitė, Aistė Kisarauskaitė, Ieva Pleikienė

Parodos architektas Robertas Narkus

Partneriai: Jono Meko vizualiųjų menų centras, A. ir P. Galaunių namai-muziejus, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, MO muziejus

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija

Rėmėjai: UAB „Exterus“, lrytas.lt

Organizatoriai: LDM, NDG

Informacija: tel. +370 5 212 29 97; www.ndg.lt, www.ldm.lt

Iliustracijoje Ričardo Povilo Vaitiekūno naujametinis sveikinimas, 1986.

 

LFS inf.

Mykolo Juodelės paroda „Neišspręsta šalis“

Nuo kovo 19 d. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atsidaro Mykolo Juodelės fotografijų paroda apie Iraną „Neišspręsta šalis“, kurią jaunosios kartos menininkas sukūrė per dešimt mėnesių praleistų Teherane ir kituose Irano miestuose. Susitikimas su autoriumi/atidarymas vyks kovo 22 d. 17.30 val. Renginio metu galėsite išgirsti ir džiazo gitaristo Justino Žilio parodai specialiai sukurtų kompozicijų.


Parodoje „A Country Unsolved / Neišspręsta šalis“ eksponuojama šiuolaikinės dokumentinės fotografijos serija, iliustruojanti vidinius Irano visuomenės pokyčius. Globalus Irano vaizdas iš išorės labai skiriasi nuo buitinės realybės šalies viduje. Socialiniame visuomenės gyvenime didelę įtaką turi islamo ir persiškosios tradicijos, propaguojančios senąjį gyvenimo būdą, šalyje gajūs draudimai ir apribojimai, tokie neįprasti Vakarų pasaulio gyventojams. Vis tik, naujoji karta išsivaduoja iš tradicijos gniaužtų ir socialinių suvaržymų, ir bando rodyti naująjį savo valstybės veidą, kuris konfrontuoja su įsigalėjusiomis tradicijomis. Ši, progresą manifestuojanti būsena, žinoma, yra būdinga mažesnei šalies daliai ir pasireiškianti didžiuosiuose miestuose, tokiuose kaip Teheranas. Susidariusi situacija toliau negali būti ignoruojama kitos kartos ir mąstymo žmonių. Pokytis tikrai vyksta. Siekdamas reflektuoti šią susidariusią kartų priešpriešą, būdingą ir kitoms šalims, Mykolas Juodelė skverbiasi į įvairius visuomenės sluoksnius ieškodamas to pokyčio ženklo. Autoriaus akis fiksuoja laisvės apraiškas, netiesiogiai atsispindinčias vidiniuose šalies pokyčiuose, tokias svarbias ir reikšmingas kiekvienos šalies visuomenei.


Mykolo Juodelės (g. 1989) pagrindinės fotografijų serijos atliktos kelionių po Europą, Indiją, Afriką bei Vidurio Rytus metu. Menininkas savo darbus yra eksponavęs Irake, Irane, Arabų Emyratuose, Indijoje ir Lietuvoje. Pagrindiniai ciklai: „Pakeleiviai“, „Tasawwuf“, „The Great Railway Bazaar“.

Projektas yra dalinai finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos.

 

LDS inf.

Jungtinė Arvydo Každailio ir Agnės Indrės Každailytės (1963-2015) trijų dalių grafikos ir knygos meno paroda

2019 03 18 – 2019 04 08
LDS galerija „Arka“, Aušros Vartų g. 7, Vilnius

Kovo 18 d., pirmadienį, 18 val. galerijoje „Arka“ atidaroma dviejų autorių – Arvydo Každailio ir Agnės Indrės Každailytės (1963-2015) – retrospektyvinė trijų dalių grafikos ir knygos meno paroda, pristatanti bendrą, tačiau skirtingą šeimos žvilgsnį į kūrybą. Abu šie autoriai profesionalūs savo sričių meistrai, nestokojantys kūrybiškumo.


Dviejose parodos dalyse „Lietuvos heraldika iš dailininko studijos“ ir „Pro vagono langą“ eksponuojama Arvydo Každailio kūryba, aprėpianti platų temų diapazoną. Pirmojoje – tarsi simboliais ir ženklų kalba užrašyta istorinė apybraiža, kuria atkreipiamas dėmesys į pagrindinę valstybės heraldiką ir šalies valdovų atributiką. Tuo tarpu antrojoje dalyje oficialų toną keičia intymus pasakojimas pirmuoju asmeniu, tęsiantis istoriją autoriaus prisiminimais iš ilgo laikotarpio: nuo Antrojo pasaulinio, pokario, per sovietmetį iki pat šių dienų. Kartu skirtingų santvarkų atsiminimus apjungia Arvydo Každailio gyvenimą lydintis traukinio motyvas: dailininkas augo prie geležinkelio, o jo tėtis gyvuliniu vagonu buvo ištremtas į lagerį.


Trečiojoje ekspozicijos dalyje apžvelgiama Agnės Indrės Každailytės (1963-2015) kūryba – charakteringa, savito braižo, nepažabotas fantazijas, sapnus ir originalius literatūrinius personažus pristatanti knygų dailė. Ekspozicija atskleidžia plačias dailininkės kūrybos erdves: nuo Lietuvos konstitucijos pristatymo vaikams iki Shakespeare‘o ir Oscaro Wilde‘o. Dailininkė dirbo Lietuvos bei užsienio (Eislinger, Grimpres) leidykloms.  


Arvydas Každailis (g. 1939 m.) – žymus Lietuvos grafikas, knygų iliustratorius, Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Tarp svarbiausių kūrinių: valstybės herbas, valstybės prezidento vėliava, istorinė valstybės vėliava, lito ir euro herbinė pusė (bendraautorius: skulptorius A. Žukauskas), Dzūkijos regiono bei įvairių apskričių heraldika. Taip pat Každailis sukūrė du didžiausius Lietuvoje ofortų ciklus: S. Daukanto „Būdui senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ ir – P. Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikai“ (jį sudaro 65 lakštai).


Agnė Indrė Každailytė (1963 – 2015) – tragiškai žuvusi knygų iliustratorė. Dailininkės kūrybinis palikimas reikšmingas Lietuvos knygų dailės kontekste. 2010 m. ji dalyvavo vaikų knygos mugėje Bolonijoje, 2003 m. – gražiausios knygos konkurse, o 2003 m. jos iliustruotas leidinys „Konstitucija vaikams“ IBBI Lietuvos skyriaus išrinktas kaip meniškiausia knyga vaikams.

Paroda vyks iki balandžio 8 d. (šią dieną - pirmadienį - galerija dirbs 12-18 val.)
Galerija atvira II – V 12–19 val., VI 12–16 val.
Parodos lankymas – nemokamas. Parodą iš dalies remia Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos kultūros taryba, LR Kultūros ministerija

Agnės Každailytės iliustracija
Agnės Každailytės iliustracija
Arvydas Každailis, Pro vagono langą
Arvydas Každailis, Pro vagono langą
Aurelija Maknytė

Apie suodžius ir scenas

Ričardo Šileikos paroda „Mizanscenos“ namų galerijoje „Trivium“

Aistės Kisarauskaitės namų galerija „Trivium“ štai kviečia į virtuvės viryklių, paprastai kalbant – pečiukų parodą. Smagu, kai namuose – pečiukai. Ir kaip smagu, kad už tų pečiukų tūno jų autorius – Ričardas Šileika. Įsivaizduoju, kaip jis per parodos atidarymą išlenda iš užpečkio ir tupi. Atidarymo nuotraukų galerijoje mačiau, kad Vilma Samulionytė jį pakėlė ir išsinešė. Paklausiau Ričardo – tai kurgi jis buvo išneštas? Sako – nežinau.

Parodos „Mizanscenos“ galerijoje „Trivium“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos „Mizanscenos“ galerijoje „Trivium“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos „Mizanscenos“ galerijoje „Trivium“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos „Mizanscenos“ galerijoje „Trivium“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos „Mizanscenos“ galerijoje „Trivium“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos „Mizanscenos“ galerijoje „Trivium“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos „Mizanscenos“ galerijoje „Trivium“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos „Mizanscenos“ galerijoje „Trivium“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos „Mizanscenos“ galerijoje „Trivium“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos „Mizanscenos“ galerijoje „Trivium“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos „Mizanscenos“ galerijoje „Trivium“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos „Mizanscenos“ galerijoje „Trivium“ fragmentas. Autoriaus nuotr.

Nugriauti abejingumo sieną

Pokalbis su menininke ir kuratore Aukse Petruliene

Auksė Petrulienė – pirmosios Lietuvoje bendruomenių platformos muziejuje „Mažosios istorijos“ Nacionalinio M.K. Čiurlionio muziejaus Paveikslų galerijoje iniciatorė ir kuratorė, neseniai surengusi ir personalinę parodą. Pirmoji „Mažųjų istorijų“ paroda „Didžioji pramonė“ parodyta 2017 m. gegužę.

Jonavos Ramybės skveras. D. Petrulio nuotr.
Jonavos Ramybės skveras. D. Petrulio nuotr.
Susitikimas su  „Drobės“ fabriko bendruomene
Susitikimas su „Drobės“ fabriko bendruomene
D. Petrulio nuotr.
D. Petrulio nuotr.
„Galerija be sienų“. Vasaros paviljono atidarymas. Šokio teatro „Aura“ šokis „Norėčiau būt paparčio žiedu“
„Galerija be sienų“. Vasaros paviljono atidarymas. Šokio teatro „Aura“ šokis „Norėčiau būt paparčio žiedu“
Botaniniai pasivaikščiojimai
Botaniniai pasivaikščiojimai
Susitikimas su J. Janonio popieriaus fabriko bendruomene
Susitikimas su J. Janonio popieriaus fabriko bendruomene
Šokio teatro „Aura“ judesio dirbtuvės
Šokio teatro „Aura“ judesio dirbtuvės
Mildos Gineikaitės fotoparodos „(Ne)saugi zona“ atidarymas
Mildos Gineikaitės fotoparodos „(Ne)saugi zona“ atidarymas
KKKC inf.

Povilo Ramanausko „Keliaujantis potėpis“ ir Rosandos Sorakaitės „Atminties spalva“ KKKC Parodų rūmuose

Kovo 15 d., penktadienį, 18 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda)  atidaromos dvi parodos: Povilo Ramanausko kūrybos paroda „Keliaujantis potėpis“ ir Rosandos Sorakaitės tapybos paroda „Atminties spalva“.

 

Povilo Ramanausko kūrybos paroda „Keliaujantis potėpis“

Povilo Ramanausko „Keliaujantis potėpis” – tai ekspozicija apie nuoseklias šiuolaikinės tapybos galimybių (pra)plėtimo paieškas, ėjimus iš dvimatės tapybos į erdvę, pasivaikščiojimus tapybos paribiais. Parodoje eksponuojami naujausi tapybos kūriniai, objektai, tapybos hibridai.

Tapybos raiškos ekspansija skleidžiasi įtraukiant ir keičiant, modifikuojant atpažįstamą galerijos erdvę, kurioje šie tapybos hibridai įsitraukia į vizualią kelionę – potėpis keliauja paviršiais ir galerijos erdvėmis.

Apie autorių

Povilas Ramanauskas (g. 1987) yra jaunosios kartos vizualaus meno kūrėjas, dirbantis tapybos, instaliacijos ir objekto meno srityse bei dalyvaujantis šiuolaikinio meno parodose Lietuvoje ir užsienyje. Pagrindinė kūrybos sritis – šiuolaikinės tapybos laukas ir tapybos praplėtimo paieškų strategijos.

 

Rosandos Sorakaitės paroda „Atminties spalva“

Rosandos Sorakaitės kūrybos motyvai – tai tylios, besikartojančios kasdienybės detalės, kurias tapybos pagalba fiksuojant, perkuriant ir interpretuojant įprasminama laiko tėkmė. Medžiaga paveikslui tampa ir į prieblandą grimztantis kambarys, ir šviesos ruože žybsinčios dulkės. Nors menininkė intuityviai renkasi permąstyti vietą ir laiką, kuriame ji yra, atrasti motyvus artimiausioje aplinkoje, tačiau tai, kas nugula paveiksle, neišvengiamai neatsiejama nuo praeities, nuo (ne)pamirštų potyrių ir jausmų.

Parodoje pristatomos kelerių metų laikotarpiu plėtotos potemės, besiskleidžiančios atskirose paveikslų serijose, tačiau jas visas jungia sulėtėjusio, išsitęsusio laiko pojūtis.

Apie autorę

Rosanda Sorakaitė (g. 1988) yra jaunosios kartos tapytoja, aktyviai dalyvaujanti Lietuvos kultūriniame gyvenime. Tapytojos kūryba buvo pristatyta Niujorke, Londone. Jos tapybai būdingas minimalus, fragmentiškas vaizdavimo būdas ir kasdienybės estetika.

Parodą remia Lietuvos kultūros taryba.

Parodos veiks iki 2019 m. balandžio 14 d.

Daugiau informacijos: www.kkkc.lt

 

Povilas Ramanauskas, Keliaujantis potėpis
Povilas Ramanauskas, Keliaujantis potėpis
Rosanda Sorakaitė, Šviesos siluetas. 2018 m.
Rosanda Sorakaitė, Šviesos siluetas. 2018 m.
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas