Apie suodžius ir scenas

Aistės Kisarauskaitės namų galerija „Trivium“ štai kviečia į virtuvės viryklių, paprastai kalbant – pečiukų parodą. Smagu, kai namuose – pečiukai. Ir kaip smagu, kad už tų pečiukų tūno jų autorius – Ričardas Šileika. Įsivaizduoju, kaip jis per parodos atidarymą išlenda iš užpečkio ir tupi. Atidarymo nuotraukų galerijoje mačiau, kad Vilma Samulionytė jį pakėlė ir išsinešė. Paklausiau Ričardo – tai kurgi jis buvo išneštas? Sako – nežinau. Ritualai nebūtinai turi būti paaiškinti. Juk nežinome, kodėl reikia patupėti šalia Šileikos, net jeigu ir žinome, kad tai yra NTKP – Nacionalinio tupėjimo kilnojamasis punktas. Nuolatos matomas žaismingas Ričardo santykis su pasauliu – per tekstą, per veiksmą, per žinutę, per daiktus – toks įkvepiantis, kad netikėtai galvoje susidėliojo keli sakiniai apie parodą. Žinoma, tie sakiniai irgi kažkokie nepasiduodantys ramiai tvarkai, mintys šuoliuoja įkvėptos šmaikštuoliškai šileikiško kažko.

Ta proga atsiverčiu kadais iš Ričardo gautą jo knygelę „Ričardo Šileikos vardo provincija nr. 345“. Joje – daugybės kaimelių ir miestelių įvykių ir gyvenimo trupiniai. Ar nuotrupos. Kaip ir jo kolekcionuojamos nuogirdos. Šmaikščios ir dramatiškos. Jei dramatiškos – tai vis tiek kažkaip linksmai. Baltus knygos viršelius puošia, o gal greičiau – tepa penki ryškiai juodi pirštų atspaudai. Ričardas gal pečiuką kuopė. Bet apie suodžius – kiek vėliau.

Turbūt ryškiausiai pastaruoju metu sublizgėjęs kaip nuogirdų meistras ir smėlio beigi geležėlių kolekcininkas, Ričardas atidžiai įsiklauso į daiktų plepėjimą – fotografuoja juos savo mamos pečiuko aikštelėje, tarsi aktorius, scenoje laukiančius aplodismentų. Atrodo, štai – pasižiūrėsiu parodą, išeisiu iš Aistės namų, ir tos nuotraukos krašte kukliai kabančios užuolaidėlės užsitrauks, paslėpdamos sceną iki kito spektaklio pradžios.

Užuolaidėles jau mačiau Ričardo kūryboje. Jas buvo galima net pačiupinėti „Skalvijos“ kino teatre 2014 m. vykusioje parodoje. Tuomet „Skalvijos“ kavinukėje buvo galima įsitaisyti ant tikrų (?) traukinio vagono kėdžių, o ant sienos stebėti nuotraukose vagono langais įrėmintus aštuonis peizažus. Tikros užuolaidėlės kabėjo už nuotraukų, tai yra – už vagono langų. Jeigu keliaujant tokiu vagonu nepatiktų peizažas ar skaisti saulė, užtraukti užuolaidos negalėtume. Bet jeigu mes nepatiktume peizažui, jis lengvai paslėptų mus nuo savo panoraminio žvilgsnio.

Taigi, sėskime su Ričardu į traukinį ir grįžkime į kaimą, prie jau minėto mamos pečiuko teatro. Užpečky paliksiu taip mėgstamus fotografijose ieškoti ir atrasti Barthes’iškus studium ir punctum. Lai šildosi. Veronikos pečiukas pastaruoju metu atlieka tik šildymo funkciją ir prie maisto gamybos neprisideda. Paklaustas, kiek laiko fotografavo pečiuko scenas, Ričardas atsako, kad „atsakymas neaiškus. Kadangi anksčiau prie negatyvų nežymėjau datų, tai metai – viso labo būtasis kartinis laikas.“

Apie dešimtmetį būtojo kartinio laiko Ričardo kaupiamos pečiuko mizanscenos man atrodo kaip reveransas kantrioms Balio Buračo kelionėms, XX a. pradžioje fiksuojant nykstančią buitį. Buračas, kaip muziejininkas ir etnografas, jautė būtinybę fiksuoti nykstančius papročius – bet argi papročiai gali būti be buities? Nėra abejonių, kad pečius arba krosnis, kol neatsirado elektra, buvo ypač svarbi buities dalis. Štai mitologijoje ji minima ir kaip vaikų atsiradimo (o, įmetė pro kaminą...) vieta, ir kaip aukuras, ir dar kaip visa ko buvimo ir atsiradimo vieta. Apie krosnį kaip pragarą ir įvairių veiksmų vietas galima pasiskaityti Dainiaus Razausko-Daukinto knygoje „Krosnis mitologijoje: baltų mitologijos ir ritualo tyrimai“ (Vilnius: Aidai, 2011). Kristijono Donelaičio „Metuose“ kakaliu vadinamas pečiukas ar krosnis pasirodo beveik 20 kartų. „Snargliau! eik pirma mokykis kakalį šildyt“ – ak, kokios žaismingos patyčios. O gal pamokslas, sunku jau dabar pasakyti...

O ko gi moko Veronikos iš Aristavos kaimo pečiukas? Matau puodus, lėkštes, kitus indus. Šildosi kojinės virš geltono meliono (turbūt brolis buvo atvažiavęs). Juokiasi puodas, kad katilas juodas. Tarkutės dvi plepa. Pradžiūvo bateliai, pradžius ir varškė. Ir t.t. Ričardo parodos pavadinimas – „Mizanscenos“ – neleidžia užsimiršti, kad esi teatre. Vadinasi, reikia tyliai stebėti. Aktoriai nerėkauja. Pantomimos profesionalai. Dialogai ir pokalbiai tegimsta žiūrovo galvoje. Ne viskas, kas svarbu, yra pasakoma garsiai.

„Visas pasaulis – scena“, – tarė (tiksliau, feisbuke rašė) Kasparas Pocius, apsilankęs Mamontovo koncerte. Paminėjo ir vargšą Joriką. Tuo metu kaip tik galvojau apie daikto buvimo vietą žmogaus pasaulyje ir Šileikos pečiukuose. Tie tuščiaviduriai tarsi kaukuolės, puodai ir stiklainiai, nors rūdija ar kitaip keičiasi, tokie amžini ir tokie pilni kažkokios nematerialios, bet prasmingos buities. Žiūriu į tokią buitį, matau ir būtį. Mūsų nebebus, o tie pečiaus daiktai, tikėtina, vis dar atliks kažkokią funkciją ar veiksmą. Net jei bus kiauri ar kitaip susidėvėję. Vargšas puodas. Gal ekologiškai reinkarnuosis į naujus puodus ar kokio elektromobilio vidaus organą ar žmogaus egzoskeleto sraigtelį. Šekspyras, gal šiltai prie pečiuko sėdėdamas, pastebėjo, kad gyvenime kaip teatre – kiekvienas atlieka kažkokį vaidmenį. O tie suodžiai… Dabar tie juodi puodų dugnai galerijos erdvėje matiniame nuotraukos paviršiuje kvepia rašalinio spausdintuvo dažais. Irgi iš suodžių pagamintais.

Aptinku suodžių juodumo piršto atspaudą dar viename Šileikos kūrybos stalčiuke – degtukų dėžutėje. Ričardas patikslina – taip, tai jo piršto atspaudas. „Tą moku daryti. Juk dirbau Radviliškio policijos komisariate. Kriminalistikos skyriuje. Ekspertu viršila. Viena iš užduočių – „nuimti“ pirštų atspaudus nuo gyvųjų ir mirusiųjų.“ Va taip va. Suodžiai – ne šiaip koks dažas. (Beje, kokybiškiausi suodžiai – tai pigmentas, gaunamas iš degintų kaulų.) Minėtas atspaudas degtukų dėžutėje eksponuojamas kaip mažosios galerijos eksponatas. Tokių miniatiūrinių galerijų Ričardas sukūręs bene tris šimtus. Plastmasiniai, metaliniai, surūdiję ir apynaujai daikčiukai tose dėžutėse man primena „Trivium“ galerijoje eksponuojamas pečiukų scenas su daiktais. Tik pečiukuose daiktus sudėlioja kasdienės buities ritmas, metų laikai, atvykę svečiai ar namiškiai. Tai specialiai nerežisuoti spektakliai. O mini galerijų spektakliukų aktoriai surinkti vadovaujantis jau visai kitu scenarijumi. Ir spektakliai prasideda atidarius degtukų dėžutes. Uždarai tokią dėžutę – aktoriai lauks kito seanso. Galbūt jau kitoje lentynoje ar kitoje kišenėje, nes tokius mini teatriukus Ričardas neretai padovanoja. Galvoju – įdomu, ar padovanojo kam nors tą dėžutę su savo suodino piršto atspaudu? Ir labai tikiuosi, kad jau nebedirbančio kriminalistikos skyriaus eksperto viršilos Ričardo Šileikos pirštų atspaudų suodžiai yra nuo vis dar gyvo ir veikiančio Veronikos Šileikienės, gyvenančios Aristavos kaime Kėdainių rajone, pečiaus.

Baigti norėčiau vakar matytu skelbimu apie tai, kad atiduodamas pečius. Išsiardyti ir išsivežti reikia patiems. Ir jau visiškai baigdama norėčiau pridėti pareiškimą: „Ričardai Šileika, prašau man išrašyti ir išduoti pažymą, kad susipažinai su šiuo tekstu.“

Paroda veikia iki balandžio 3 d.