Nugriauti abejingumo sieną

Auksė Petrulienė – pirmosios Lietuvoje bendruomenių platformos muziejuje „Mažosios istorijos“ Nacionalinio M.K. Čiurlionio muziejaus Paveikslų galerijoje iniciatorė ir kuratorė, neseniai surengusi ir personalinę parodą. Pirmoji „Mažųjų istorijų“ paroda „Didžioji pramonė“ parodyta 2017 m. gegužę.

Per dvejus metus rengiant parodas bendradarbiavote jau ne su viena bendruomene: buvusių Kauno tekstilės fabrikų „Drobė“ darbuotojais, Petrašiūnų, „Girstos“ gyventojais, medžių gynėjais. Kaip manote, kuo šios parodos kitokios?

Tokios parodos visuomet siūlo kitokį požiūrio kampą, savitą rakursą. Bendruomenė dovanoja parodai ypatingus „akinius“ – kitaip nei įprasta muziejuje, bendraautoriais tampa ne meno ir kultūros lauko žmonės, bet visai kitų sričių ekspertai. Todėl iškart esame išgelbėti nuo stereotipinio požiūrio. Mes atsispiriame nuo turimo objekto ir sklendžiame link kasdienės aplinkos rekonstravimo, asmeninių istorijų bei žmogiškų dalykų ir neišvengiamai – link emocijų. Tokias parodas aiškiausiai išskiria judesys nuo objekto, kūrinio, daikto link žmogaus. Taip pavyksta ištyrinėti netikėtą lopinėlį konteksto, kuris supa daiktą. Kartais net pavyksta užčiuopti gyvą laikmečio nervą. Tai savotiškas praeities tyrinėjimo, gal greičiau atgaivinimo, būdas.

Pirmoji paroda „Didžioji pramonė“ tyrinėjo praeitį, t.y. sovietmetį, tuomet veikusius Kauno tekstilės fabrikus ir aplinkinių rajonų gyventojus. Kas paskatino atsigręžti į dabartį antrojoje parodoje „Nukirstas miestas – persodintas žmogus“?

Posūkis nuo praeities tyrinėjimo link šiandienos aktualijų buvo neišvengiamas. 2017 m. rudenį kapstėmės „Drobės“ fabriko griuvėsiuose, rinkome ne tik objektus, bet ir žmonių emocijas, nuoskaudas dėl žlugusio fabriko, privatizacijos eros nusikaltimų. Apžiūrinėdama sudaužyto keraminio pano fragmentus, pažinau keramikės Elvyros Teresės Petraitienės braižą – jos kūrinys anuomet puošė fabriko fojė. Tada atėjo žaibiškas suvokimas – o juk po gero dešimtmečio kas nors, dabar dar vaikas, laikydamas rankoje atsitiktinai rastą praeities Kauno nuolaužą, paklaus manęs – kodėl niekas to nesustabdė ir kas turėjo, privalėjo tai padaryti? Visi esame atsakingi už tai, kas vyksta aplink mus, – praradimai gali būti negrįžtami. Architektūrinis paveldas, kraštovaizdis, senieji miesto medžiai – viskas jautru ir lengvai sunaikinama.

Paskutinę šios žiemos dieną ekspoziciją taip pat papildė ir Jūsų piešinių paroda „Pyktis ir protestas. Pokytis“ bei tam tikras jos tęsinys – fotoparoda lauke, „Galerija be sienų“ erdvėje. Kaip kilo mintis surengti šią parodą?

2017 m. vasarą dalyvavau Kauno „medžių kare“ – su bendraminčiais subūrę iniciatyvinę grupę „Stop kaštonų giljotinai“ dvi savaites gynėme A. Smetonos alėjos medžius. Jau antrą kaštonų gynimo dieną tapo aišku – tai ne apie medžius, tai apie žmones, apie pažeistas mūsų teises. Kas daugiau, jei ne menininkas, turi stoti ir sakyti – čia vyksta blogis, nusikaltimas. Piešti pradėjau praėjus beveik metams po įvykių, turėjau dar kartą pergalvoti patirtis. Norėjau į A. Smetonos alėją, sunkių prisiminimų vietą, sugrąžinti piešinius – mūsų išgyvenimų liudininkus. Aš manau, kad piešinys yra nuoga tiesa – baltas audinys, sugeriantis spontanišką liniją.

2018 m. gruodį piešiniai sugrįžo į tą A. Smetonos alėjos atkarpą, kurioje 2017 m. rugpjūtį buvo nukirsti paskutiniai kaštonai, o medžių gynėjai policijos išvaikyti ar suimti. Piešinius laikė tikri šių įvykių dalyviai, jie rikiavosi gatvėje sukurdami gyvą piešinių instaliaciją. Taip atsirado Dariaus Petrulio fotografijų ciklas, eksponuojamas „Galerija be sienų“ erdvėje. Čia užfiksuotas ir Jonavos Ramybės skveras. 2018 m. spalį, rekonstruojant šį istorinį parką, nukirsti brandūs medžiai, tarp jų – galingi kaštonai. Taigi piešinių ir „žmonių alėjos“ – lyg gyvas priekaištas dėl negrįžtamai sunaikinto grožio, dėl skriaudos, prarasto saugumo.

Vienas iš „Mažųjų istorijų“ tikslų – suteikti balsą ir galimybę būti išgirstiems. Kokių „balsų“ šiandien trūksta? Kokios istorijos turėtų būti išgirstos?

Ilgai nutylėtos. Ginčytinos. Verčiančios galvoti. Jau geriau piktinančios nei nuobodžios. Mane ypač baugina noras turėti vieną nuomonę, baigtinį nuosprendį. Minia negali nuolat žygiuoti drąsiu žingsniu pirmyn, kartais reikia sudvejoti. Man regis, šiandienos visuomenė žingsniuoja į prarają. Todėl meno pasaulis privalo griebtis to, ką per amžius ir darė, – priešintis, maištauti, stabdyti tą minios judėjimą neteisingai suvokto progreso kryptimi.

Kodėl tai svarbu daryti būtent muziejuje – didelėje institucijoje?

Nacionalinis M.K. Čiurlionio muziejus turi nuostabią atsiradimo istoriją. Tai – to meto visuomenės noras ir apsisprendimas turėti muziejų. Jo statyboms aukojo daugybė žmonių – nuo garsenybių, galingų organizacijų iki nedidelių darbo kolektyvų. Jau vien todėl tai – žmonių muziejus.

Mieste žmonių balsas vis mažiau girdimas. Eteris užgožtas politikos ir verslo ruporų. Muziejus saugo meno kūrinius, kurie kaip ir jų kūrėjai, yra amžinas maištas prieš daugumą, tai – aršūs visuomenės kritikai, nesuprasti vizionieriai. Muziejus saugo liudininkus – meno kūrinius ir jų autorių idėjas, kurie gali suteikti šiuolaikinei diskusijai plačią perspektyvą. Taip „medžių gynėjų“ bendruomenė buvo sustiprinta parodoje „Nukirstas miestas – persodintas žmogus“ – čia rikiavosi medžio ir žmogaus ryšius liudijantys autentiški objektai: nuo baublio iki Fluxus judėjimo.

Šiandien vis dažniau kalbama ir apie „muziejaus balsą“. Kaip manote, ar svarbu, kad muziejus taptų ne tik pasyviu saugotoju, bet ir aktyviu valstybės, miesto dalyviu / kūrėju?

Man regis, muziejui trūksta drąsos daryti įtaką dabarčiai. Manau, kad čia sukaupta praeitis turi būti gyvame santykyje su dabartimi, nuolatiniame dialoge. Ypač meno muziejus – jis privalo kritikuoti dabartį visų laikų menininkų ir jų kūrinių balsais, kolekcijomis, kurias saugo. Meno prigimtis maištinga, muziejus sprogs, jei ir toliau taip menkai nutekins šiandienos visuomenei saugyklose suslėgtą maištingąjį užtaisą. Kalbu apie nuosaikias muziejaus parodose nagrinėjamas temas. Manau, šiuolaikinis muziejus negali likti neutrali vieta. Jis turi užimti aiškią poziciją pagrindinių žmogiškųjų vertybių klausimu ir kartu būti įsikūnijusi įvairovė. Muziejus turi likti laisvas nuo ribojančių ir nurodinėjančių politinių įtakų. Paskutiniai du teiginiai skamba utopiškai. Bet vis tiek – muziejus turi saugoti žmogiškumą.

Artėjant „Mažųjų istorijų“ dvejų metų sukakčiai, kaip apibendrintumėte šį laikotarpį? Gal galėtumėte pasidalinti laimėjimais, kilusiais iššūkiais?

Praėję metai „Mažosioms istorijoms“ buvo puikūs. „Didžiosios pramonės“ atradimai – dirbtinė „Kaspino“ aorta ir „Inkaro“ sportbačiai – drauge su fabrikų bendruomenės ekspertize ir herojais pateko į šimtmečio dizaino istoriją – NGD parodoje „Daiktų istorijos“ jie sulaukė ypatingo susidomėjimo.

Vasaros paviljonas ir šaunieji „Office De Architectura“ praėjusiais metais laimėjo apdovanojimą architektūros apžvalginėje parodoje „Žvilgsnis į save“ , „Galerija be sienų“ pateko į geriausių Lietuvos architektūros objektų, sukurtų 2017 ir 2018 metais, penketuką. Metų pabaigoje „Mažosios istorijos“ ir „Galerija be sienų“ atsirado tarp įsimintiniausių Kauno iniciatyvų.

Ir pagaliau – „Mažosios istorijos“ pirmą kartą pasiūlė edukacines programas. Vienos edukacinės programos pavadinimas – „Statyti. Tiltus, ne sienas“. Kodėl tuo tiltu neateina tiek daug žmonių, kaip mes norėtume? Turbūt todėl, kad „Mažosios istorijos“ kuria dėmesio lauką nepatogiai atminčiai ir šiandienos problemoms. Nugriauti abejingumo sieną nėra taip lengva.

Kas „Mažųjų istorijų“ laukia ateityje?

Visame šiame konfliktiškame fone, susijusiame su miesto viešosiomis erdvėmis ir piliečių dalyvavimu, pasibaigus parodai „Nukirstas miestas – persodintas žmogus“ mes tęsime virtualų „Miestiečių manifestą“ ir „Miesto akupunktūrą“ – jautrių miesto taškų žymėjimą, bendros miesto vizijos kūrimą www.besienu.com puslapyje.

O jau gegužę „Mažųjų istorijų“ ir „Galerijos be sienų“ erdvė prisipildys popieriaus. Šiuo metu drauge su J. Janonio popieriaus fabriko bendruomene, menininkais ir muziejininkais ruošiame parodą „Atminties popierius“. Procesas labai primena popieriaus gamybą – mėginame pasemti ir suteikti formą prisiminimams, kurie mirksta klampiame, didžiuliame atminties vandenyje lyg išsklidusi, balzgana popieriaus masė.

Kalbino Agnė Taliūtė