Nuo gegužės 5 d. galerijoje „Si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) veikia Francisco Ladrón de Guevara (Ispanija) personalinė paroda “What the body thinks about gravity” (liet. Ką kūnas mano apie gravitaciją). Parodos atidarymas ir susitikimas su autoriumi numatomas gegužės 9 d. (sekmadienis) 18 val.
Francisco Janes ir Jūratės Jarulytės paroda „THRESHOLD VILNIUS“ veikia iki balandžio 30 d.
„Threshold Vilnius“ – paroda apie ritmą ir virpėjimą, signalo paviršių, šviesos srautą ir nuo tempimo įšilusią nugarą. Apie žmogų, stovintį vieną kamabaryje dienos pradžioje, kuomet miestas tik bunda ir kitą žmogų – kuomet miestas grįžta atgal į naktį. Ryto budrumui ir vakaro ramumui. Dviejų menininkų buvimas kambaryje padalina laiką į dvi dalis, kambarį – į dvi puses, žvilgsnį – į buvusį ir esamą. Jų buvimas šiame kamabaryje piešiamas garsu, judesiu, lėto paukščio ir lėto žmogaus kantrybe.
Jurgos Barilaitės paroda „Linijos ir raukšlės. Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“
Kompleksas SODAS 2123 primena seną gerą akademiją, kur mažiau tvarkinguose koridoriuose, lauke ant suolo galima apsikeisti nuomonėmis, dūmu, patirtimi. Pusė sumanymų, jei ne visi, gimsta būtent taip. Ataskaitoje tai būtų galima pavadinti tinklaveikos forma.

Galerija „Trivium“ tęsia paskutinio XX a. dešimtmečio meno kūrinių pristatymą ir balandžio 28 d. nuo 17 val. kviečia pamatyti Jurgos Barilaitės „Kai tu į mane žiūri, aš rėkiu” bei „Baimės ministeriją”.
Jurga Barilaitė (g. 1972) - viena iš „Lūžio kartos” menininkių, tapytoja, video menininkė, performansų, instaliacijų kūrėja. 1996 m. baigė tapybą Vilniaus dailės akademijoje, po studijų ėmė aktyviai kurti tarpdisciplininius projektus, dalyvauti šiuolaikinio meno parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jos kūrinius turi įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Mo muziejus, jie yra įvairiose privačiose kolekcijose.
Šiemet jau 12-ą kartą vyksiantis didžiausias vizualiųjų menų renginys Rytų regione, meno mugė „ArtVilnius“, visus vėl kviečia į šią šiuolaikinio meno šventę, kuri vyks spalio 15-17 dienomis parodų ir kongresų centre „Litexpo“.
Įspūdžiai apie MO muziejaus parodą „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“: Gražiną Drėmaitę kalbina Giedrė Jankevičiūtė
„Ach, tas sunkus amžius. Pasirodo, tai beveik visas mano gyvenimas“, – elektroniniame laiške parodos „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“ MO muziejuje kuratorei Giedrei Jankevičiūtei 2021 m. kovo 28 dieną rašė Gražina Drėmaitė.
Menininką Vladą Balsį kalbina Ignas Kazakevičius
Iš menininko Vlado Balsio esu gavęs siūlymą uždaryti Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrą (dar prieš susijungimą su Klaipėdos parodų rūmais). Laikotarpį projekto autorius leido pasirinkti. Vlado koncepciją supratau. Jau buvo tekę bendrauti su Redu Diržiu. Taigi meno ar kūrybos „nedarymas“ manęs nenustebino.







Petro Repšio „Pasikalbėjimai su savimi“ Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje
Viešint Palangos viešbutyje „Dailė“ (buvę poilsio ir kūrybos namai) neretai Lietuvos dailininkų sąjungos narių ir kitų svečių paklausiama – į kurią pusę norėsite kambario: jūros ar Šliūpo gatvės? Tačiau čia pat esančio Palangos burmistro, „Aušros“ redaktoriaus, gydytojo ir įvairiabriaunio visuomenininko Jono Šliūpo (1861–1944) muziejaus (Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys) toli gražu ne aš viena nežinojau.








2021 m. balandžio 28 d., trečiadienį, Šv. Jono gatvės galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) pradės veikti dailininkės Raimondos Jatkevičiūtės Kasparavičienės tapybos kūrinių paroda „Ta pati jūra. Kita diena“.
Parodoje eksponuojami autorės kelerių pastarųjų metų kūriniai, daugiausia marinistinės tematikos peizažai, kupini tylos estetikos ir introspektyvaus žvilgsnio į žmogų bei gamtą.
2020 04 27 – 05 08
VDA tekstilės galerija Artifex, Gaono g. 1, Vilnius
Žinai, pasimetu galvodamas apie tai, kodėl ir kam viso to reikia.
Kai buvau paauglys pirmą kartą pamačiau Piero Passolinio filmą „Salò, arba 120 Sodomos dienų" (Orig.: Salò o le 120 giornate di Sodoma), man jį atsiuntė Rusijoje dirbanti teatro režisierė Greta Šuščevičiūtė. Buvau įbaugintas, netikėjau tuo ką mačiau. Man patiko bjaurastis ir pamišimas, aš net akimirkai nesuvokiau, kad tai filmas, tai atrodė taip tikra. Man buvo baisu, kad kažkas drįso apie tai kalbėti ir taip drąsiai. Kai žmonės sako mėgstantys žiūrėti siaubo filmus – aš visada prisimenu šį. Išgalvotas filmo naratyvas, regis, yra kur kas arčiau realybės už pačią tikrovę. Tos baimės ir bjaurasties, o kartu ir žavėjimosi ar tikslingos analizės žiūrint filmą pojūtis – mane grąžina į savo asmeninius suvokimus ir galimybę drįsti kalbėti ar rodyti tai, kas vienaip ar kitaip nekonceptualu.