Uždarymai ir atidarymai

Iš menininko Vlado Balsio esu gavęs siūlymą uždaryti Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrą (dar prieš susijungimą su Klaipėdos parodų rūmais). Laikotarpį projekto autorius leido pasirinkti. Vlado koncepciją supratau. Jau buvo tekę bendrauti su Redu Diržiu. Taigi meno ar kūrybos „nedarymas“ manęs nenustebino. Kita vertus, tuo metu buvau rimtai susikoncentravęs į darymą – kūriau Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrą, organizavau jo veiklą, būriau komandą, braižiau ateities perspektyvas. Užbėgant už akių, Vlado konceptą priėmiau kaip specifinę bendravimo ir bendradarbiavimo su institucija formą. Vladas tuo metu siūlė užsidaryti ir kitoms meno institucijos. Cituoju istorinę atmintį gaivinantį, 2021 m. vasario 11 d. man rašytą laišką. Datą nurodau specialiai, nes jį gavau karantino laikotarpiu, kai Parodų rūmai oficialiai buvo uždaryti: „Prisimenu, kaip 2007 m. pasiūliau uždaryti vieneriems metams Klaipėdos parodų rūmus. Paprasčiausiai norėjau truputį leisti pailsėti kultūros institucijos darbuotojams, o nuolatiniams lankytojams įgyti naujos kultūrinės patirties. Menininkus anuomet pakviečiau nekurti tam tikrą laikotarpį (pasirinktinai vieną valandą, dieną, savaitę, mėnesį, metus). Parodų rūmų institucija mano raštišką kvietimą užsidaryti ignoravo. Tačiau apie jį kultūros kuluaruose buvo kalbama, nes išleidau parodos „Nedarbo laikas“ katalogą, o jame į projekto kultūros partnerių sąrašą specialiai įrašiau Parodų rūmus. Po pusės metų man buvo leista pakabinti meninio projekto plakatą ant pagrindinio įėjimo į Parodų rūmus. Tuščias (baltas) plakatas simboliškai informavo, kad projektas vyksta, jame dalyvauja 17 nekuriančių menininkų. Vėliau, po kelių mėnesių, plakatą Parodų rūmų institucija savavališkai nukabino ir išmetė. Paskubėjo... Žinoma, projektas tuo metu daugumai buvo dar labai sunkiai suprantamas, tačiau ir nukabinus plakatą projektas tęsėsi (aš jo gi nesustabdžiau). Ką gi, šiandien po 13 metų Parodų rūmai pagaliau yra užrakinti. Manau, kad meninis projektas „Nedarbo laikas“ yra sėkmingai realizuotas. Dabar, visuotinio karantino akivaizdoje, parodų salių, muziejų, galerijų užsidarymas yra savaime suprantamas reiškinys.“

Tačiau menininkas parodinėje veikloje dalyvauja, atidaro parodas ir eksponuoja meno kūrinius... 2019 m. birželio 7 d. galerijoje „Si:said“ (Daržų g. 18, Klaipėda) buvo atidaryta Vlado Balsio „Pusė parodos“. Apie ją rašoma Kūrėjų sąjungos svetainėje: „Tamsioje salėje išeksponuoti kūriniai neturi aiškaus kūno, formos, mastelio. Juodoje ekspozicinėje dėžėje patalpintas net baltas rūkas. Parodos lankytojas galės jį ne tik apžiūrėti, bet ir įkvėpti, paglostyti arba ranka mostelėjęs akimirksniu išblaškyti. Visi kūriniai čia tirpsta laike, balansuoja tarp būties ir nebūties pasirinkimo galimybės. Antrojoje parodos pusėje – absurdo tuštumos akistata. Kūriniai šioje pusėje neeksponuojami. Tai svarbiausioji parodos dalis. Autorius čia atrakina niekam nežinomas parodos teritorijas ir išardo kūrinių regimybes. Ši pusė – tai matomos parodos pusės tikėjimo šešėlis.“

Vladai, dabar, kai pasaulis pabėgo nuo mūsų, praeitis kaip niekada šviežia, pakalbėkim apie tą parodą. Joje kalbama apie du polius – menininką ir žiūrovą, tarp kurių telpa meno publika, visos pirmapradės sriubos (ar kosminio kompoto, jei prisiminsime tavo projektuose dalyvavusius džedajus ir drozofilas) elementai: galerininkai ir vadybininkai, prekeiviai ir rinkos analitikai, tyrėjai ir išradėjai, sociologai ir kultūrologai, žurnalistai ir internetinio turinio formuotojai. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad visa tavo kūryba (kaip tiksliai pavadinti meditavimą laikant rankoje semantinę petardą, reikėtų pagalvoti) kalba apie tuos du polius?

Absurdiškumo jausmas žmogų gali netikėtai aplankyti bet kuriuo gyvenimo laikotarpiu, bet kuriame mieste tapti nelauktu svečiu ir draugu. Tai absoliučiai neapčiuopiamas jausmas, vertas gilesnio apmąstymo. Sakoma, kad paskutiniai kūrybos puslapiai jau glūdi pirmuosiuose. Akivaizdu, kad tikras kūrybos pažinimas yra neįmanomas. Meno parodų žiūrovai dažniausiai susiduria tik su regimybėmis, kurias mėgstama skaičiuoti rankos pirštais. Tuo tarpu jakudzos pirštais nieko neskaičiuoja, nes gyvenime susiduria su kitais klausimais. Kartais sunku atskirti faktus nuo mitų. Didieji kūriniai atsiranda labai netikėtai, nepriklausomai nuo dekoracijų spaudoje, ekspozicinėse erdvėse, meno kritikų PR renginiuose. Kartais dekoracijos ima ir sugriūna. Tai atsitinka, kai nustatomas laiko ryšys.

Čia būtų galima tęsti pokalbį apie konkretaus veiksmo prasmės buvimą ir nebuvimą, apie veiksmo priežastį ir pasekmes visų pirma tau pačiam, tavo mąstymui, nuostatoms. O kas pasikeitė per 15 metų „uždarymo ir atidarymo“ veiklos lauke, kuriame veiki ir kurį veiki „tarsi“ nieko neveikdamas?

Kalbant apie gyvenimą ir kūrybą Klaipėdoje, galbūt aš nenuėjau ten, kur ketinau, bet sustojau ten, kur norėjau. Rašytojas Ray Bradbury yra pasakęs: „Kai gyventi gera, nėra reikalo ginčytis dėl gyvenimo prasmės.“ Per 15 metų nepajutau klimato atšilimo nei šiuolaikiniame mene, nei architektūroje. Mano nuostatos nepasikeitė. Stebiu tuščius pokyčius, nes daugeliu atvejų institucijos, architektūros analitikai, menininkai tik imituoja veiklą – išardo senas ir stato naujas dekoracijas, po kiek laiko jos vėl pakeičiamos. Na taip, neprisijungiu prie šios meno statybos. Džiaugiuosi galimybe stebėti kultūros spektaklį sėdėdamas paskutinėje eilėje. Nors gal kartais ir pabosta stebėti tas regimybes... Tačiau kai supranti būties laikinumą ir kasdienybės absurdo grožį, retkarčiais gali pasidžiaugti, paploti ir keliauti tolyn. Prisiminiau, kaip per vienos parodos atidarymą labai gerai žinomas Lietuvos menininkas pusbalsiu man pasakė, kad niekas jo seniai nebestebina, o nauja paroda – tik ankstesnės šešėlis. Tai tarytum nesibaigiantis užburtų pasikartojimų ciklas: parodų atidarymai, kuratoriaus žodis, menotyrininko žodis, menininko žodis, aplodismentai, šypsenos, interviu, kūriniai, pavadinimai, antraštės, recenzijos, pagyrų užuovėjos... Taigi šioje išpažintyje nėra nieko originalaus, tik nuoširdus susirūpinimas, bet to pakanka, kad atskleistum absurdo ištakas.

Ar kūryba gali vykti, kai kultūrinio lauko temperatūra – absoliutus nulis? Kur riba, kai judėjimas jau minėtame kosminiame kompote sustoja? Rūką parodoje vis dėlto vadinčiau „nedarymo“ pozicija, pateikta meno kūrinio pavidalu.

Mano kūrybinė biografija – vis dar baltas lapas. Į mano parodų atidarymus ateina labai nedaug žmonių, ir aš tuo džiaugiuosi. Atrodo, man pavyko būti nematomam, nežinomam ir nekuriančiam. Kiekvienas naujas kūrinys galėtų būti tik įrodymas, kad ankstesni kūriniai buvo savaip klaidingi, suprantami tik kaip kokie nepavykę kūrybiniai eksperimentai ar nesibaigiančios meninės paieškos variacijos. Kalbėdamas apie šias ribas prisiminiau, kad viena įdomesnių kūrybinių patirčių 2020 m. nutiko galerijos „Si:said“ meno projekte „Paviljonas“. Niekam apie tai nepasakojau, nesigyriau net projekto organizatorei... Projekte buvo penki kviestiniai menininkai, tad vyko penkios parodos – daugiabučio namo pirmame aukšte, išnuomotame dviejų kambarių bute Klaipėdoje. Ketvirtoji buvo mano „Uždaryta paroda“. Instaliacijos medžiaga – dirbtinis rūkas. Turbūt tinkamai neapskaičiavau kiekio ir kūrinio medžiaga pranoko lūkesčius – butas baltame rūke paskendo per keletą minučių. Reginys buvo nepaprastas – išties unikali erdvinė patirtis. Po parodos nusprendžiau išvėdinti patalpas ir trumpam pravėriau langą. Deja, bet kažkam iš gretimo daugiabučio pasivaideno, kad tai gaisras. Ugniagesiai atvažiavo apsirengę kostiumais su deguonies balionais, skafandrais ant galvų, rankose tvirtai laikydami ilgus metalinius laužtuvus. Iš pradžių jie nepatikėjo, kad viskas gerai, ir pareikalavo nedelsiant atrakinti duris. Nors mano parodos koncepcija buvo kiek kitokia, išeities neturėjau, duris atrakinau... Įdėmiai apžiūrėję patalpas, tik paklausė – ar čia buvo fotosesija? Atsakiau – na, taip... Nutariau nepasakoti apie parodą rūke, Klaipėdos miesto pietinio rajono gyventojų integraciją į kultūros ir meno lauką, Lietuvos kultūros tarybos ir Klaipėdos miesto savivaldybės finansuojamo šiuolaikinio meno projekto „Paviljonas“ uždavinius ir tikslus.

Gal tai, ką tu darai, yra ne kūryba, o filosofinis portfolio, veiklos įveikimo per neveikimą dienoraštis? O tasai Sizifo kamuoliukas parodoje – akivaizdus šių pastangų artefaktas?

Absurdas turi prasmės tik tiek, kiek su juo nesutinkama. Priemonė negali būti tikslas. Ne aš pastačiau meno labirinto sienas, ne man jame klaidžioti. Visais atvejais mes esame tik tie, kuo save laikome. Esu architektas ir man atrodo, kad turiu metodą, kaip nepasiklysti, – į keliones pasiimu Ariadnės siūlų kamuoliuką.

Atrodo, kad tu nekuri konkretaus kūrinio – veikiau perkuri istoriją, ištrindamas nereikalingą kūriniui aplinką, kūrinį iš aplinkos. Kas vis dėlto lieka?

Paskutiniai kūrybos puslapiai jau glūdi pirmuosiuose. Kūryboje visada išlieka nepažinumas, susirūpinimas ir absurdas. Yra daug būdų, kaip atlikti šuolį, bet svarbiausia – iššokti. Kurti ar nekurti, tai nieko nekeičia. Svarbiausia yra pabaiga, prieš kelis šimtmečius bylojo Yamamoto Tsunetomo slaptojoje samurajų knygoje „Hagakurė“. Gražbylystės mene svarbiausia – mokėti tylėti.

Pokalbis iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“ finansuojamas Klaipėdos miesto savivaldybės, gavus stipendiją kultūros ir meno kūrėjams.