Kitokio gyvenimo mes neturėjome

„Ach, tas sunkus amžius. Pasirodo, tai beveik visas mano gyvenimas“, – elektroniniame laiške parodos „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“ MO muziejuje kuratorei Giedrei Jankevičiūtei 2021 m. kovo 28 dieną rašė Gražina Drėmaitė. Parodos įspūdžiai pažadino Gražinos prisiminimus apie tėvų namuose vaikystėje ne kartą matytas Vlado Drėmos bendrakurses gražiąją ponią Krystyną Wróblewską ir Romanną Gintyllówną. Gražina puikiai įsidėmėjo ir pas Drėmą po karo dažnai užsukdavusį Rafaelį Chvolesą, kuris grįžęs į gimtąjį Vilnių su Raudonąja armija neberado nei namų, nei tėvų, nei kūdikio besilaukusios žmonos. Visi jie buvo nužudyti Paneriuose. Kaip ir trys iš penkių jo seserų. Elektroniniame laiške perteikti įspūdžiai tapo impulsu Gražinos ir Giedrės pokalbiui, ne tik papildančiam parodoje pristatytą pasakojimą apie „sunkaus amžiaus“ pėdsakus Vilniaus dailėje, bet ir susiejančiam jį su dabarties tikrove: iki šiol tebesančiais adresais, veidais, kasdienėje aplinkoje išlikusiais dailės kūriniais, atkeliavusiais iš to, regis, tolimo, bet vis dar, pasirodo, pakankamai gyvai juntamo laiko.

Gražina, esat ne kartą įvairiomis progomis pasakojusi ir rašiusi apie tėvų namus Vilniuje, Literatų gatvėje. Eidama pro šalį aš visada pakeliu akis į Drėmų buto langus virš dabartinio restorano „Saint Germain“. Bet jūsų gimtieji namai, jei neklystu, buvo kitame to paties namo kampe. Prašau priminti dar kartą, kur jūs visi gyvenot būtent karo metais?

Gyvenom su tėvais ir broliu, kuris gimė 1943 m., vieno kambario butuke kiemo gilumoje, toje pusėje, kur vėliau gyveno Gibavičiai. To namo adresas – Literatų g. 11. Turėjom kambarį ir virtuvę trečiame aukšte, o tualetas buvo kieme. Skalbinius džiaudavom palėpėj. Visi taip darė. Šitame butuke tėvai įsikūrė vos susituokę 1933 metais. Jį gavo iš mano mamos darbdavių – kavinės „Žaliasis Štralis“ Pilies gatvėje valdytojo Piperio ir jo žmonos. Aš gimiau 1936 m., ten buvo mano pirmieji namai. Kai po karo mūsų kaimynai pradėjo kraustytis į Lenkiją ir butai aplinkui vienas po kito tuštėjo, tėvai persikėlė į didesnį, trijų kambarių butą tame pat kieme su langais į gatvę. Antrame aukšte. Tai jau Literatų g. 9. Šitame bute jie ir pragyveno beveik visą gyvenimą. Jau nepriklausomybės laikais, kai įgriuvo vieno iš kambarių lubos, tėvai išsikraustė į Šaltinių gatvėje pastatytą naują namą. Iš vieno kambario persikėlus į tris, iš pradžių buvo daug erdvės, juolab kad savų baldų beveik neturėjome. Tačiau vieną dieną namus užpildė kaimyno Drobavičiaus paliktas kareliško beržo miegamojo baldų komplektas – dvi lovos, veidrodis, spinta, staliukas, kėdės. Drobavičius išvažiuodamas paprašė mano tėvo: „Drėma, pasaugokit, gal mes grįšime.“ Deja, nebegrįžo. Baldai taip ir liko mūsų šeimoje.

Atrodo, kad ankštumas Jūsų tėvams nė kiek netrukdė priiminėti svečius nei vieno, nei trijų kambarių butuose. Būdavo ir darbinių pasisėdėjimų, ir šiaip smagių susibūrimų. Drėmų kambarėlyje sutilpdavo ir Vilniaus lietuviai, rengę lietuviškus vienkartinius leidinius, kuriems Vladas Drėma kūrė viršelius.

Drėma diskutavo su kolegomis, o Drėmienė visus vaišindavo arbata, sumuštiniais ir pyragu arba sausainiais. Gerai prisimenu, nors dar buvau visiškas vaikas, tėvo kursiokes gražuolę Krystyną Wróblewską ir Romanną Gintyllówną, kurios lankydavosi pas mus karo metais. Tėvas ir motina susitikdavo su jomis ir Bernardinų sode, kartu vaikštinėdavome. Iš tų pasivaikščiojimų išliko nemažai nuotraukų. Nuostabu, kokie visi elegantiški, nepaisant sunkių gyvenimo sąlygų. Tėvo ir mamos ryšys su Krystyna Wróblewska buvo labai stiprus. Santykiai nenutrūko ir jai su sūnumis išvykus į Lenkiją: išliko laiškai, sveikinimo atvirukai, Wróblewska lankėsi pas mano tėvus sovietmečiu atvykusi į Vilnių, per važinėjusius į Lenkiją savo gimines ar giminių vaikus kartkartėmis vis atsiųsdavo jiems kokią nedidelę dovanėlę, dažniausiai saldainių dėžutę. Tiesa, jos sūnų aš neprisimenu. Gal dėl to, kad jie buvo vyresni už mane. Tokiame amžiuje juk net vieni metai daug reiškia, o Krystynos Jerzy buvo už mane vyresnis vienuolika, Andrzejus devyneriais metais – mus skyrė ištisa epocha! Kiek save atsimenu, visą laiką mūsų namuose kabėjo ponios Krystynos dovanotas 1938 m. jos nutapytas priemiesčio peizažas su mediniais namukais išilgai akmenimis grįstos gatvės. Ir dabar jis su manimi, kabo miegamajame virš lovos. Turiu ir labai gražų raižinį su žvejo šeima iš tų laikų. Viskas čia taip įdomiai stilizuota, lyg ir rytietiška maniera. Spėju, kad tai žydės grafikės Fanios Lev dovana mano mamai. Ant atspaudo paraštės užrašyta: „Dla Jadzi od Fani. 34 r.“ – „Jadzei nuo Fanios. 34 m.“ Fania Lev karo metais buvo nužudyta. Kaip ir dauguma kitų Vilniaus žydų dailininkų. Tėvams tai buvo baisus sukrėtimas, bet prie mūsų jie apie tokius dalykus nekalbėjo, tik ypatingą nuotaiką su broliu jautėm. Apskritai, kai suaugusieji norėdavo rimtai pasikalbėti, mus išvarydavo. Dažniausiai liepdavo eiti žaisti į kiemą. Neprieštaravome, nes buvom įpratę. Romanną Gintyllówną visi vadindavo Muška. Mama sakydavo, kad ji buvo labai įsimylėjusi mano tėvą. Tai linksmoji dalis. Kaip ir garsios aktorės Hankos Ordonównos repertuaro dainelės, kurias dainuodavo mano mama, kai būdavo geros nuotaikos. Iki šiol prisimenu: „A ja mam nogi, / a ja mam nogi, / które sięgają mi od góry do podłogi. / Którędy przejdę / Którędy wejdę / Wciąż słyszę jedno zdanie: kotku drogi / Skąd u pani takie nogi?“ – „Mano kojos, / mano kojos / siekia nuo viršaus iki grindų. / Pro kur bepraeičiau, / kur beįeičiau / girdžiu vis tą patį: / Brangioji, iš kur gavote tokias kojas?“

Tėvai mėgo kiną?

Tėvas gal neypatingai, o mama labai. Viską buvo mačiusi, šlagerius atmintinai mokėjo. Ne tik Ordonównos, nors aš juos labiausiai įsidėmėjau. Ordonówną mama turbūt buvo mačiusi ir gyvai. Juk žavioji Hanka buvo ištekėjusi už diplomato ir dainų kūrėjo grafo Mykolo Tiškevičiaus, vasarodavo vyro dvare Arnionyse. Mamai tas ryšys buvo labai svarbus, jinai juk pažinojo Tiškevičių šeimą iš arti: vaikystę praleido pas tetą, kuri dirbo daržininke pas Tiškevičius Lentvaryje. 1939 ar 1940 m. Ordonówna su Mykolu Tiškevičiumi apsigyveno Vilniuje kaip karo pabėgėliai. Iki sovietų invazijos Ordonówna vaidino ir Pohuliankoje, ir lenkų teatre „Lutnia“ Gedimino prospekte.

Okupavę Lietuvą sovietai, aišku, areštavo ir Ordonówną, ir Tiškevičių. Tiškevičius buvo įkalintas Maskvos Lubiankoje, o Ordonówna išsiųsta į lagerį Uzbekistane. Kai lenkai buvo paleidinėjami iš gulago, jie susitiko Taškente, paskiau per Bombėjų išvyko į Beirutą. Hanka ten ir mirė 1950 metais. Iki karo ji, beje, buvo gastroliavusi Beirute per savo turnė po Artimųjų Rytų šalis. Naujieji pokario vilniečiai apie juos, matyt, nieko nebuvo girdėję, o senieji, kiek jų beliko, per visokius rūpesčius primiršo.

Tik ne mano mama. Ir aš nepamiršau. Mama man daug pasakodavo apie filmus, apie aktores. Tėvui kiti dalykai rūpėjo, o mama buvo giliai ir aistringai panirusi į kino pasaulį. Teatrą irgi mėgo. Kai dirbau Dailės muziejaus restauravimo centre, su kolegėm padainuodavom Ordonównos šlagerius. Pagal fokstrotą „A ja mam nogi“ esam vienam karnavale net šokusios.

Kita asmenybė, kurią Jums priminė paroda „Sunkus amžius“, – Jūsų tėvo bičiulis tapytojas Rafaelis Chvolesas. Papasakokit apie susitikimus su Chvolesu.

Jį labai gerai prisimenu, nes Chvolesas pas mus pasirodė jau po karo, kai aš buvau beveik paauglė. Karo metus jis praleido Rusijoje, tai jį ir išgelbėjo. Chvolesas baisiai skurdo, vilkėjo nudėvėtais rūbais, buvo apskuręs, visas pilkas ir amžinai alkanas. Mano tėvai irgi nelengvai vertėsi, visko trūko, bet mama visada stengėsi pamaitinti Chvolesą. Nešdavo ant stalo viską, ką turėjo. Jie su tėvu kalbėdavosi, o Chvolesas vis valgė ir valgė. Negalėčiau pasakyti, apie ką jie šnekėdavosi, nes, kaip sakiau, su broliu buvome taip auklėjami, kad kai yra svečių, tupime virtuvėje arba žaidžiame kieme. Galų gale ir tie pokalbiai tuomet mums buvo nesuprantami. Dabar visa tai mintyse prabėga kaip filmas... Chvolesą labai globojo ir šelpė generolo Žiburkaus žmona Cilė Žiburkienė, ji jam tikrai daug padėjo. Chvolesas gana greitai išvažiavo iš Vilniaus. Iš pradžių į Varšuvą. Kaip vilnietis iki karo jis juk turėjo Lenkijos pilietybę. Paskiau iš Varšuvos persikėlė į Paryžių. Puikios jo pokarinės akvarelės. Viena – Natiurmortas su kefyro buteliu – kabėjo mūsų namuose prie bufeto. Chvoleso dovana. Su dedikacija Vladui Drėmai. Paskolinau tą akvarelę Vaclovui Kontrauskui, kai jis kūrė kulinarinio paveldo muziejų. Ji vis dar pas jį tebėra.

Chvolesas daugiau tapė peizažus. Galbūt padovanojo natiurmortą Drėmai, atsidėkodamas už Jūsų mamos vaišingumą, kuris buvo tapęs viena Vilniaus legendų? Man irgi teko laimė paragauti Drėmienės keptų pyragų. O ar Jums teko lankytis kituose elegantiškomis vaišėmis garsėjusiuose namuose – pas grafikę Lili Paškauskaitę?

Deja... Su Paškauskaite mus siejo vien darbiniai reikalai. Prieš parodas ji atnešdavo į restauravimo centrą sutvarkyti savo kūrinius. Sakydavo: „Draugė GražYna (Y kieta), būkit maloni, paruoškit mano darbus parodai.“ Norėdama atsidėkoti kviesdavosi pas save kavos, tik kad to laiko niekada nebūdavo. Taip ir neapsilankiau garsiuosiuose Paškauskaitės namuose. Ypač šviesi povyza, viskuo tuomet skyrėsi nuo kitų mūsų pilkų tarybinių grafikių. Ir jos ofortai man labai patiko. Prisimenu, kaip džiaugiausi tarp mokslininkų portretų aptikusi savo kursioko chemiko Romo Šarmaičio atvaizdą; jį irgi turėjau paruošti eksponavimui. Tais laikais nežinojau Paškauskaitės gyvenimo istorijos, apie savo vyrą ir didžiąją meilę Vytautą Goštautą ji, matyt, pasakojo tik artimiausiems draugams. Per daug atsiskleisti buvo pavojinga. Iki šiol gerai prisimenu, kaip mama sunerimdavo, kai Literatų gatvėje pasirodydavo sunkvežimis. Prilipdavo prie lango ir stebėdavo, ar stos prie mūsų namo, ar ne. Visąlaik bijojo, kad mus išveš. Taip, tai iš tiesų buvo sunkus amžius, bet kitokio gyvenimo mes neturėjome... Todėl ir ši paroda man labai svarbi, labai suprantama.

Ačiū už įspūdžius, kurie papildo parodoje išskleistą pasakojimą ir patvirtina, kiek daug Vilniaus atsiminimų tebesaugo mūsų miesto gyventojai.