Dailės anonsai

Aistė Kisarauskaitė

Audriaus Novicko paroda „Lauko klostės“ Radvilų rūmų dailės muziejuje

Audrius Novickas parodas rengia retai, o gaila, nes jo architektūros tyrimai visuomet įsikūnija į netikėtas, socialiai angažuotas ir preciziškai atliktas formas. Parodos „Lauko klostės“ anotacijoje (o iš tiesų smagiai sulankstytame visai ne A4 formato lapelyje) sakoma, kad rodomame „filme „Vitrine morte“ jungiami trys pasakojimai apie mutuojančias Vilniaus stebėjimo perspektyvas ir jų sankirtoje atsiveriančias kaleidoskopines miesto dėliones“. Turbūt šis kaleidoskopiškumas, o gal įvairiakilmiai inspiracijų šaltiniai provokuoja ir atskirais blokais kylančias mintis. Nėra blogai – blokas yra statybinis objektas, o Novickas jau ne vienus metus tiria ar atranda naujus architektūros būvius, sąsajas su istorija, dabartimi, mūsų suvokimu ir autobiografija.

Klaipėdos galerijos inf.

Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) vasario 15 d., ketvirtadienį, 17.30 val. atidaroma dailininkės Liudos Liaudanskaitės personalinė paroda „Suknelė vasarai arba kaip gerai mirti“ (kuratorė Danguolė Ruškienė). Parodos atidarymo metu vyks autorės performansas, kurį ji pakvies ne tik stebėti, bet ir jame dalyvauti.

Monika Krikštopaitytė

Paroda „Žibuntas Mikšys. Kad būt sugrįžtama“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje

Šiais laikais, kai kultūra vis labiau pakuojama į produktus, o kūrėjai vis labiau stumiami tapti projektiniais amatininkais, reikalaujant kuo daugiau detalių (ypač skaičiais), lyg projektus skaitantys ekspertai būtų visiškai be žinių, patirties, vaizduotės ir negalintys nutarti, ar galima pasitikėti kūrėjo intencijomis, verte, ar ne, tokių aistringų ir principingai laisvų kultūros kūrėjų, mylėtojų ir kritikų kaip Žibuntas Mikšys labai trūksta. Ypač todėl, kad jis galėjo į literatūros, teatro, dailės, knygos meno, apskritai – kultūros reiškinius žvelgti iš šono, nesisukdamas tose pačiose rėmimų, rekomendacijų, naudos ir pažinčių girnose, kurių bumerangai neapsakomai vikriai grįžta mūsų jaukiai glaudžioje šalyje.

Paulina Pukytė

Kristinos Švenčionytės paroda „Plyšys“ KKKC Parodų rūmuose

Pasižiūrėk į save! – vaikystėje ir jaunystėje piktai galėdavo jums pasakyti tėvai, kai išsitepdavot, užsiožiuodavot, apsiverkdavot, neįprastai apsirengdavot ar dar kaip nors transgresuodavot. Pasižiūrėti į save reikėdavo be veidrodžio, nes jo paprastai tuo metu ten nebūdavo. Turbūt siūlydavo pasižiūrėti netiesiogine prasme. O gal į savo „baisų“ vidų? Parodoje „Plyšys“ Kristina Švenčionytė irgi siūlo jums pasižiūrėti į save.

Aleksandra Fominaitė

Eglės Narbutaitės paroda „Pavėsis“ galerijoje „Arka“

 

Atkreipti visuomenės dėmesį į svarbius, kūrybingo žmogaus manymu, joje vykstančius procesus šiais laikais galima įvairiai. Kažkas klijuoja ant miestų lietvamzdžių ir stulpų lipdukus „Go Vegan“, (naiviai) tikėdamasis, kad liepiamoji nuosaka kitos šalies kalba vis dėlto padarys savo darbą. Kažkas nesiviešindamas savanoriauja ligoninėse, budi prie vienumoje paliktų mažų vaikų. Kažkas mosuoja sau daug reiškiančiomis vėliavomis viešose eitynėse didmiesčių alėjomis. O štai menininkė Eglė Narbutaitė, siekdama paliesti (ne tik) jai pačiai svarbias temas, parodoje „Pavėsis“ pasitelkia nepiktą, subtilų humorą ir minimalistines raiškos priemones, paišydama juodu tušu ant baltai nudažytų galerijos sienų.

„Artifex“ inf.

Aafkes Bennemos kūriniai sukuria takių procesų, vis atsirandančių ir išnykstančių,  kintančiose šiuolaikybės struktūrose, įspūdį. Bennemos darbai susideda iš nestabilių elementų, reflektuojančių visuomenėje skambančias potekstes. Pasak sociologo Zygmunto Baumano, modernūs laikai yra nepastovūs, lankstūs ir neapibrėžti – nuolatinėje kitimo, dinamikos būsenoje. Šiuolaikybė tampa fragmentiška, grindžiama trumpais projektais, kurie retai sudaro nuoseklią visumą. Menininkės kūriniai atspindi šią fragmentišką kasdienybę. Autorė tarsi nepateikia užfiksuotos, galutinės nuomonės, sprendimo, ateities perspektyvos. Kismo būsena tampa pagrindine idėja, inspiruojančia autorę skirtingose plotmėse – per dabarties įvykius, filosofiją, darbą. Kitimo dinamika įgauna skirtingas formas ir matmenis autorės kūryboje – tiek jos tapyboje, tiek abstraktesniuose darbuose iš įvairiausių spalvotų virvių.

MKČDM inf.

Vasario 15 d. (ketvirtadienį) 17 val. Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) atidaroma paroda „Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“, skirta Samuolio 125-osioms gimimo metinėms.

LNDM inf.

Lietuvos nacionalinis muziejus išleido dailininko Adomo Varno praėjusio amžiaus 3 dešimtmetyje surinktą negatyvų rinkinį, kuriame užfiksuoti Lietuvos kryždirbystės vaizdai. Dailininkas jau tada įžvelgė kryždirbystės kaip išskirtinės liaudies meno srities potencialą, o suvokęs jos nykimo greitį – ėmėsi fiksuoti. Nors pats pripažino, kad „kryžių liga apsirgo“, tačiau jo titaniškos pastangos neabejotinai prisidėjo prie kryždirbystės tradicijos išsaugojimo.

Kamilė Pirštelytė-Virbičianskė

Vasario 4 dieną Jono Meko skersvėjyje įsikūrusioje „AP galerijoje“ atidaroma proginė dešimties menininkų paroda „APžiūra“. Proginė, nes šį mėnesį galerija mini aštuntąjį gimtadienį, pristatydama gausybę renginių, o pagrindinės ekspozicijos tema atliepia esminį visų veiklų principą – plačiosios visuomenės edukavimą, lavinant žingeidų ir kritinį žiūrovo žvilgsnį į daugiaplanę lietuviško meno panoramą.  

Gerda Šertvytytė

IV tarptautinė mažųjų formų keramikos paroda „Puodukas 2023“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje

Optimizmą ir pesimizmą skiriantis klausimas – stiklinė pusiau pilna ar pusiau tuščia? Šaltą žiemos vakarą pro duris įžengusi į Taikomosios dailės ir dizaino muziejų pamačiau tuščius stiklinės pusbrolius puodelius. Ar aš radikali pesimistė? Ne, šiuo atveju esu realistė – išdėliotuose induose neteliūškuoja joks skystis. Tačiau priėjusi arčiau ir apmąsčiusi, ką regi mano akys, kviečiu kartu pasamprotauti apie radikalaus optimizmo būseną.