7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

NMKČDM inf.

Paroda „Japonijos šiuolaikinis menas iš J. Monkutės-Marks muziejaus-galerijos kolekcijos“

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje, M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkuose, kovo 30 d., šeštadienį, 14 val. atidaroma paroda „Japonijos šiuolaikinis menas iš J. Monkutės-Marks muziejaus-galerijos kolekcijos“.


Ekspozicijoje vietą dalinasi skirtingų kartų menininkų darbai, kurie skiriasi tiek stilistika, tiek atlikimo būdu, tačiau visus menininkus vienija - nedidelis meno kūrinių formatas. Kūriniuose atsispindi individualus menininkų stilius: nuo autorinių atradimų, kurie neretai apjungia net kelias meno šakas viename darbe, iki tradicinių, tačiau savaip perteiktų technikų. Parodoje „Japonijos šiuolaikinis menas iš J. Monkutės-Marks muziejaus-galerijos kolekcijos“ susipažinsite su Mitsue Ito, Haruko Honma, Yukako Sorai, Ueda Nobuko, Ken Kagajo, Koko Shimomura, Junko Suzuki, Yasuko Iyanaga, Rieko Yashiro, Kakuko Ishii, Jean-Michel Letellier, Miki Nakamura, Honma Kazue, Kurita Toru, Kuroki Mitsuru, Moon Jiyoung, Osumi Yuki, Suzuka Yasu, Tate Masaaki, Tsukuda Mayumi, Ueda Kyoko, Iyanaga Yasuko, Yoshiya Emiko, Yunohara Kiyoshi, Makiko Wakisaka menininkų kūriniais, sukurtais Japonijoje, o „gyvenančiais“ Lietuvoje.


J. Monkutės-Marks muziejaus-galerijos  istorija prasidėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kuomet Lietuvos išeivė, menininkė Janina Monkutė-Marks padovanojo Tėvynei savo tapybos, grafikos ir tekstilės meno kūrinių kolekciją. 2000 m. menininkė įsteigė pelno nesiekiančią organizaciją ir, įsigijusi pastatą Kėdainiuose, įkūrė savo vardo muziejų-galeriją.


2009 m. pažintis su japonų kuratore Kakuko Ishii pasuko šio muziejaus-galerijos kultūrinį gyvenimą tarptautinių parodų linkme. Kartu su K. Ishii J. Monkutės-Marks muziejus-galerija surengė 6 tarptautines parodas, kuriose buvo pristatyti įvairių sričių japonų menininkai, kuriantys tiek tradicinėmis, tiek autorinėmis meno technikomis. Japonai, norėdami atsidėkoti už bendradarbiavimą ir galimybę savo kūrinius eksponuoti Lietuvoje, J. Monkutės-Marks muziejui padovanojo daugiau nei 50 įvairiomis technikomis sukurtų meno kūrinių. Nedidelė japonų menininkų kolekcijos dalis svečiuojasi M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje Druskininkuose.

Paroda veiks: 2019 03 30 – 2019 06 06
Papildomą informaciją teikia: Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus  Druskininkų skyriaus vadovė Regina Stankevičienė tel.: 8 679 24503

Junko Suzuki.
Junko Suzuki.
Galerija Vartai

Adomas Danusevičius paroda „Purvas ir gėlės“

Parodos kuratorė Jolanta Marcišauskytė – Jurašienė

2019 m. balandžio 4 d. – 2019 m. gegužės 10 d.

Balandžio 4 d., ketvirtadienį, 18:00 val. galerijoje „Vartai“ atidaroma jaunosios kartos tapytojo Adomo Danusevičiaus paroda. Jau dešimt metų menininko pavardė užima išskirtinę vietą Lietuvos meno lauke dėl plėtojamų seksualinio identiteto temų ir queer estetikos.

Tačiau paskutiniųjų metų darbai žymi naują tarp Vilniaus ir Kopenhagos migruojančio menininko kūrybos etapą. Jame - tapyba kaip alcheminis vyksmas, o plėtojami transkultūriniai, transistoriniai vyriškumo ir moteriškumo vaizdiniai užsimena apie gyvybės cikliškumą, hibridiškumą, nuolat tarp materijos ir formos cirkuliuojančią energiją.

Purvas ir gėlės - universaliai suvokiami mitiniai vaizdiniai, glūdintys kūniškoje žmonijos atmintyje tarsi dirvoje tūnančios augalo sėklos ar grybų sporos. Palietos vandeniu, purve sutvinkčioja ir suveša gyvybės šaknys. Iš purvo - beformio ir netauraus - dievai nulipdė žmogų ir paleido į žemę grumtis su savo prigimtimi. Būtent „purvo metafizika“ atveria vartus į pirmapradį gyvybės hibridiškumą, nežabotą polinkį keistis, daugintis, užimti naujas teritorijas ir užvaldyti fėjišku kosminio eroso žaismu.

Kurianti ir griaunanti pirmapradė energija A. Danusevičiaus kūriniuose mainosi ir žaismingai flirtuoja, čia nusivesdama į klampius pasąmonės požemius, čia panardindama į svaigias žiedų haliucinacijas. Socialiniai ir lyties tapatumai maišosi, jungiasi ir čia pat vėl išvirsta į neišmatuojamu potencialu trykštančią beformę medžiagą. Atsikartojantys gamtos motyvai – gyvastingi, žavūs, paslaptingi ir tuo pat metu seksualiai dviprasmiški, flirtuojantys su žiūrovo pojūčiais.

Menininko įvaldytas gyvas ir „mėsiškas“ potėpis įsikūnija drobės paviršiuje kaip kūrybiniame procese suvaldyta susitvenkusi energija, paverčianti paveikslą transgresijos objektu. Menininko atsisakymas kopijuoti regimosios tikrovės atvaizdus, priešingai – sąmoningas jų tirpdymas, uždengimas priartina prie dar Georges Bataille suformuluotų idėjų apie beformiškumą (informe) mene, būtiną kūrybinės intuicijos išlaisvinimo sąlygą. Tiek graikų chaoso kaip pasaulio pradžios mitas, tiek dabartinė Didžiojo Sprogimo teorija kalba apie vieną ir tą patį - beformiškume glūdinčią kūrybiškumo sėklą.

Adomas Danusevičius (g. 1984 m. Vilniuje) yra baigęs menų doktorantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, teorines ir praktines žinias gilinęs Danijos Karališkojoje menų akademijoje.  Nuo debiuto 2008 m. menininko kūryba buvo pastebėta ir įvertinta dailės kritikų, jo darbų įsigijo privatūs Lietuvos ir užsienio kolekcininkai, tarp jų - Lewben Art Foundation ir MO muziejus. Menininkas aktyviai dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, o ši paroda galerijoje „Vartai“ – jau tryliktoji asmeninė. 2018–2019 m. A. Danusevičius pelnė Bavarijos kultūros ministerijos apdovanojimą su stipendija kurti prestižinėje “Internationales Künstlerhaus Villa Concordia” menininkų rezidencijoje Bamberge (Vokietija). Menininko kūriniai iš debiutinės serijos „Karminas“, „Kamufliažinis vyriškumas ir kempiškasis blizgesys“ buvo pastebėti ir įtraukti į reikšmingą leidinį Queer!?: Visual Arts in Europe: Beeldende kunst in Europa (sud. Evert van Straaten, Anton Anthonissen, 2019), kurioje aptariama queer meno raida.

Mecenatas
Živilė ir Jonas Garbaravičiai

Globėjas
Renata ir Rolandas Valiūnai

Galerijos rėmėjai
Vilniaus miesto savivaldybė, VšĮ „Meno fondas“, Vilma Dagilienė, Romas Kinka, Clear Channel, „Lietuvos rytas“, „Ekskomisarų biuras“

Parodos grafinis dizainas
Laura Grigaliūnaitė

Parodos tekstas
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė   

Adomas Danusevičius, Be pavadinimo
Adomas Danusevičius, Be pavadinimo
VDA inf.

VDA doktorantų projektas KĄ DARAI, DARYK GERAI

Projektas vyksta kovo 28 – balandžio 14 d.
Parodos atidarymas kovo 28 d., 18:00 val.
VDA parodų salių „Titanikas“ 2 a. (Maironio g. 3, Vilnius)
Darbo laikas: II–VI 12–18 val.

Kasmetinė Vilniaus dailės akademijos doktorantūros studentų paroda, lankytojams duris atversianti kovo 28 d. VDA parodų salėse „Titanikas“, šiemet tampa daugiasluoksniu projektu. Kviestinis kuratorius, VDA meninio tyrimo profesorius dr. Marquardas Smithas pasiūlė intelektualinę provokaciją – paminėti ir šiandieniniame kontekste įprasminti režisieriaus Spike’o Lee filmo „Elkis teisingai“ (Do the Right Thing, 1989) 30-ąjį jubiliejų. Šis iššūkis paskatino projekto komandą ir dalyvius bent trumpam nusigręžti nuo vykdomų individualių kūrybinių ir teorinių tyrimų, ir paieškoti atsakymų į bendresnius ir šiandien itin aktualius socialinius klausimus.

Ką šiandien reiškia elgtis teisingai ne tik pagal vyraujančias socialines normas ar rinkos lūkesčius, bet daryti gerai etine prasme kaip menininkui, dizaineriui, kuratoriui ar menotyrininkui? Kaip atpažinti įvairiausius galios šaltinius, jiems priešintis, arba įdarbinti juos teisingumo atstatymui? Kaip būti ne tik aktyviu ir sėkmingu meno studentu, kūrėju ar tyrėju, bet ir aktyviu bei atsakingu piliečiu? Galiausiai, kaip šių klausimų aktualumas ir galimi atsakymai kinta priklausomai nuo geografinio, istorinio, kultūrinio konteksto?

Parodoje „Ką darai, daryk gerai“ (tai bandymas kultūriškai lokalizuoti anglišką projekto pavadinimą Do the Right Thing) darbus pristatys meno, dizaino bei menotyros doktorantai. Projekto atidarymo savaitgalį, kovo 29 ir 30 d. vyks atviras parodos dalyvių darbų pristatymas su kviestine eksperte, rašytoja, kritike ir dėstytoja dr. Alice Twemlow.

Parodą lydės daugialypė viešų renginių programa. Projekto rengėjai ir dalyviai kvies klausytis pokalbių „Palanga Street Radio“ eteryje, bei gyvai dalintis įspūdžiais diskotekoje, menininkų valdomoje erdvėje „Autarkia“, skambant didžėjų muzikiniam atsakui į projekto temas. Dalyviai taip pat bus kviečiami lankyti akademijos pasąmonę atspindinčias paralelines parodas, parodos erdvėje taškytis spontaniškais poezijos purslais, bei daryti kūrybinę/kulinarinę rytinę mankštą skutant bulves cepelinams kartu su VDA valgyklos virėjomis.

Ypatingas dėmesys skiriamas viešoms diskusijoms apie galimas meninio ir pilietinio aktyvizmo formas miesto erdvėje ir akademijoje. Dviejuose renginiuose, skirtuose Vilniaus Reformatų skvero atvejui ir aktyvizmo vaidmeniui meno ir dizaino studijų procese, bus siekiama į aptarimus įtraukti ir platesnę auditoriją, nebūtinai turinčią patirties meno ir kultūros lauke. Diskusijose dalyvaus gerai žinomi aktyvizmo praktikai ir teoretikai: Jekaterina Lavrinec, Laima Kreivytė, Kasparas Pocius, Eglė Grėbliauskaitė, Gintautas Mažeikis.

Projektą „Ką darai, daryk gerai“ lydės leidinys, tekstais ir iliustracijomis atskleidžiantis viso projekto ir atskirų dalyvių temų, problemų ir tyrimų lauką.

Daugiau informacijos: www.vda.lt / doktorantura@vda.lt / +370 5 210 5456 / jurij.dobriakov@gmail.com

Projekto kuratoriai: Marquard Smith (kuratorius) / Jurij Dobriakov (bendrakuratorius)

Parodos dalyviai: Arnas Anskaitis / Dovilė Bagdonaitė / Eglė Bertašiūtė/ Jogintė Bučinskaitė / Vitalij Červiakov / Dovilė Dagienė / Vytautas Gečas / Barbora Gediminaitė / Eglė Grėbliauskaitė / Dalia Grybauskaitė / Mindaugas Jurėnas / Kristė Kibildytė- Klimienė / Aistė Kisarauskaitė / Laima Kreivytė / Liucija Kvašytė / Saulius Leonavičius / Justė Pečiulytė / Marija Šaboršinaitė / Jelena Škulienė / Aušra Trakšelytė / Simona Žemaitytė / Asta Valskienė /Mindaugas Reklaitis

Mo inf.

MO muziejuje – šiuolaikinio meno žvaigždės

Šiuolaikinio meno žvaigždės Hito Steyerl kūrinys atvyksta į Vilnių. ArtReview „Power 100“, vienas žinomiausių meno pasaulio reitingų, 2017 m. ją paskelbė didžiausią poveikį šiuolaikiniam menui darančia menininke. H. Steyerl darbas bus naujoje MO muziejaus parodoje „Gyvūnas – žmogus – robotas“, kuri duris lankytojams atvers jau balandžio 6 d.  

Lygina ekonominę krizę ir šiuolaikinę kultūrą
MO muziejaus parodoje „Gyvūnas – žmogus – robotas“ lankytojams pristatomas H. Steyerl kūrinys „Takumo korporacija“ (angl. „Liquidity Inc“).  Pasitelkdama vandens analogiją, autorė lygina ekonominę krizę ir šiuolaikinę kultūrą. Kūrinyje apžvelgiamas finansų analitiko Jacob Wood gyvenimas, kai šis, praradęs darbą ekonominės krizės metu, iš naujo pradeda savo karjerą, kaip mišrių kovos menų kovotojas.

H. Steyerl, vadovaudamasi aktoriaus ir kovotojo Bruce Lee moto „būk beformis – kaip vanduo“ (angl. „be shapeless, formless, like water“) ir remdamasi tikro žmogaus istorija, pristato žiūrovui įtraukiančią video projekciją, rodomą priešais įspūdingą rampą, primenančią bangą. Pasakojimas metaforiškai sujungia vandens judėjimą su duomenų sklaida virtualioje erdvėje, globaline migracija, gyvybės ištakomis.

Nagrinėja interneto poveikį
H. Steyerl vadinama mūsų globalaus ir skaitmeninio pasaulio stebėtoja. Naudodama skirtingus audiovizualinius metodus, menininkė savo kūriniais tiria, klausia ir kelia diskusijas aktualiomis temomis – koks yra interneto ir skaitmeninio pasaulio poveikis kasdieniniam gyvenimui. Savo darbuose ji nevengia ir humoro, taip savo kūrybą priartindama prie žmogaus, daro ją suprantamesnę platesnei auditorijai.

„Džiaugiamės, kad būsimoje MO muziejaus parodoje turime ryškią užsienio meno atstovę bei stiprius Baltijos regiono menininkus. Parodos tema yra globali ir aktuali, taigi įdomu ją atskleisti ir interpretuoti tiek lietuvių autorių akimis, tiek pasauliniame kontekste“, – teigia MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė.

H. Steyerl darbai pristatyti Niujorko MoMA muziejuje, Londono ir Madrido galerijose, ji atstovavo Vokietiją Venecijos bienalėje (2015 m.), yra gavusi Olandijos ir Danijos meno festivalių apdovanojimus. Šiais metas H. Steyerl taip pat nominuota Berlyno meno akademijos premija. Berlyne šiuo metu yra eksponuojama ir menininkės paroda, kuri veiks iki balandžio 14 dienos.

Parodoje – ir kaimyninių valstybių žvaigždės
Parodoje „Gyvūnas – žmogus – robotas“ taip pat bus pristatomi ir kitų užsienio kūrėjų darbai. Žiūrovai turės galimybę išvysti Katjos Novitskovos, instaliacijų kūrėjos iš Estijos, vienos iš post-internetinio meno pradininkių, daugeliui žinomos kaip knygos „Post Internet Survival Guide“ autorės, darbus. Be K. Novitskovos parodoje išvysime latvių kilmės menininkę Daigą Grantiną, kuri šiemet atstovaus Latviją Venecijos bienalėje. Abi menininkės su savo darbais dalyvavo Paryžiaus, Londono, Berlyno, Niujorko galerijose ir muziejuose.

MO muziejuje bus pristatytas ir Mikelis Fišers, latvių menininkas su gana niūria mūsų ateities planetos vizijos versija. Savo kūriniuose menininkas taip pat pasitelkia ironiją bei humorą, kritikuoja fanatizmą bei tikėjimą „universaliomis tiesomis“. M. Fišers už savo darbus yra apdovanotas prestižiniu Latvijos vizualiųjų menų prizu – The Purvitis Prize. Jis taip pat atstovavo Latviją 2017 m. Venecijos bienalėje.

Parodoje žiūrovai išvys ukrainiečių kilmės menininko Olego Kuliko, garsėjančio radikaliais performansais, kuriuose jis persikūnydavo į pasiutusį šunį, darbus. Būtent O. Kulikas buvo vienas iš įkvėpimo šaltinių režisieriui Ruben Ostlund kuriant garsiąją filmo „Kvadratas“ vakarienės sceną. Menininkas savo performansų metu kuria šokiruojantį sužvėrėjusio vyro įvaizdį ir tarsi klausia, ką reiškia būti žmogumi ir kas nutiktų, jei grįžtume į pirmykštį gyvūnišką būvį. MO muziejuje bus eksponuojamos O. Kuliko nuotraukos, kuriose jis siūlo persvarstyti žmonių ir gyvūnų lygių teisių klausimus.

Lietuvos autorių ir užsienio menininkų kūrinius MO muziejuje bus galima pamatyti parodoje „Gyvūnas – žmogus – robotas“ nuo balandžio 6 dienos iki rugpjūčio 25 dienos.

Apie MO

MO muziejus, kurio pastatą suprojektavo pasaulyje garsus architektas Daniel Libeskind, duris atvėrė 2018 m. spalio 18 d. Iki atidarymo MO muziejus, įkurtas asmenine mokslininkų Danguolės ir Viktoro Butkų iniciatyva, beveik dešimtmetį veikė kaip muziejus be sienų. Jame sukauptą daugiau nei 5000 modernaus ir šiuolaikinio meno kūrinių kolekciją sudaro Lietuvos dailės aukso fondas nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų. Vos per pirmus tris mėnesius MO muziejų aplankė beveik 100 000 lankytojų.

MO muziejus – gero laisvalaikio vieta, pasakojanti istorijas apie mus. Čia užsukti kviečia parodos, kinas, edukaciniai užsiėmimai, koncertai ir kiti renginiai, skirti įvairioms amžiaus grupėms. Vienas iš MO tikslų yra burti aktyvią bendruomenę – MOdernistus – kurie palaiko MO idėją ir padeda kurti naująjį muziejų drauge.

 

 

 

 

Hito Steyerl, Takumo korporacija. 2014 m.
Hito Steyerl, Takumo korporacija. 2014 m.
Rengėjų inf.

Daiva Kairevičiūtė. Fotografijų paroda „Kūnas ir tamsa”

Balandžio 9 d. , 18 val. Jurgio ir Marijos Šlapelių name-muziejuje atidaroma grafikės ir fotografės Daivos Kairevičiūtės paroda „Kūnas o šešėlis“, kurioje autorė pristato to paties pavadinimo fotografijų ciklą. Jame – šiandien retokai sutinkami, akto žanrui priskiriami vaizdai, kviečiantys į paslaptingą šviesos ir šešėlių buveinę, glūdinčią vidiniame moters pasaulyje.


Visose fotografijose – ta pati moteris, tarsi mėginanti prisijaukinti savo pačios šešėlį, antrininkę, o gal – demoną. Garsus kino kritikas Michailas Jampolskis demonus siejo su deformacijos poetika. Anot jo, deformacija gimsta sąveikoje, apjungdama du kūnus: tą, kuris veikia kaip antspaudas, ir tą, kuris lieka kaip įspaudas, kūno atmintyje įrašytas pėdsakas. Jis vadinamas demonu, tuo, kuris lieka kaip šešėlis (tačiau visai nebūtinai piktu).


Kairevičiūtės aktuose moters figūros – tarsi ištrūkusios iš šio pasaulio ir pakibusios juodame eteryje, lyg jūrų žolės besiplaikstančios dvasinio laiko (kairos) srovėje. Kaip menininkės grafikoje, taip ir fotografiniuose aktuose,  jos vaizduojama moteris panaši į raganą, burtininkę. Ji nedangsto savo kūniškumo, o yra į jį sugrįžusi kaip į savo esmės įsčias, atvira sau. Ji stebi kaip joje varžosi vidinė gamta.  


Daiva Kairevičiūtė (g. 1971) baigė grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, yra Dailininkų sąjungos ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė. Dalyvauja parodose nuo 1999 m., per tą laiką yra surengusi virš dešimt personalinių parodų.

 

KKKC inf.

Klaipėdoje – Dalios Truskaitės paroda „Ne apie“

Menininkė Dalia Truskaitė Klaipėdoje pristato kūrinius „Nepasakyti“, „Užuolaida“, „Investicija“ ir „Keturios saujos“. Nors darbai tik keturi, eksponatų – daug: instaliaciją „Nepasakyti“ sudaro 380 itin plonų A4 formato popieriaus lapo dydžio matinio stiklo lakštų, simetriškai suguldytų ant parodų salės grindų. Pasak tekstų apie dailę autoriaus Vytauto Paplausko, vienu metu galimos net kelios šio kūrinio perskaitymo galimybės. Lengviausia priskirti prasmes kūrinio materijai – stiklui. Neįmanoma ignoruoti jo, kaip medžiagos, savybių, kurios jau savaime asocijuojasi su trapumu, pažeidžiamumu ir laikinumu. Visai kas kita – menininkės pasirinkta forma, t. y. balti popieriaus lapai. Viena vertus, baltas lapas asocijuojasi su idealizuota tabula rasa būsena, švara, sąmonės skaidrumu. Kita vertus, su tuštuma, trūkumu, minties sąstingiu. Visgi pati menininkė akcentuoja pozityvią balto popieriaus lapo prasmę. Na, o pasitelkdama stiklą, kaip kūrinio materiją, D. Truskaitė vizualizuoja šios „balto popieriaus lapo“ būsenos trapumą ir laikinumą.

Dar vienas didesnio formato kūrinys „Užuolaida“ iš formose sulydyto stiklo, pasak D. Truskaitės, atsirado jai besiginčijant su KKKC Parodų rūmų ekspozicine erdve, tiksliau – su ten esančia juoda užuolaida. Menininkė iki paskutinės akimirkos abejojo, ar šis pavadinimas prigis naujam kūriniui, todėl visai gali būti, kad parodos lankytojai etiketėje perskaitys kitą užrašą.

„Vertinant D. Truskaitės parodą platesniame stiklo meno kontekste, ją neabejotinai galima priskirti šiuolaikiniam stiklo menui, nes stiklą, kaip medžiagą, menininkė konceptualizuoja. O vertinant viso šiuolaikinio meno kontekste, ją galima būtų susieti su minimalizmu, nes D. Truskaitės kūriniams būdinga minimalistinė estetika. Iš minimalizmo menininkė perima formos paprastumą, vizualinės kalbos lakoniškumą, polinkį į abstrakciją. Tačiau kitaip nei tradiciniai minimalistai, D. Truskaitė nevengia operuoti ir tokiomis formomis, kurios turi aiškias kultūrines konotacijas, todėl menininkės kūrybą galima vadinti originalia minimalizmo ir postminimalizmo sinteze“, – apie D. Truskaitės kūrybą rašė V. Paplauskas.

Apie autorę

Dalia Truskaitė – viduriniosios kartos šiuolaikinio meno kūrėja, dažniausiai dirbanti su stiklu. Studijavo Vilniaus dailės akademijoje vitražo specialybę. Kūrybą pradėjo nuo vitražų, stiklo plastikos kūrinių architektūrinėse erdvėse. Pastaruoju metu kuria parodinius darbus, instaliacijas.

Paroda veiks iki 2019 m. balandžio 14 d.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).

 

Nepasakyti
Nepasakyti
Keturios saujos
Keturios saujos
Investicija
Investicija
Vilniaus rotušės inf.

Evaldas Jansas. Tapyba, objektai, videodarbai

Balandžio 3–29 d.
Parodos atidarymas Vilniaus rotušėje – balandžio 3 d. 18 val.


Šokis ugnies atspindžiuose

Niekas taip giliai ir ekscentriškai neįsibrovė į savo kūno vidurius, neprovokavo publikos ir nenutolo meninės kūrybos akligatviuose kaip Evaldas Jansas. Todėl kiekviena jo paroda yra puiki proga dar kartą savo vaizduotėje išbandyti meno ribas ir beprotybės tolius, palyginti konvulsyvų potrauminės Lietuvos meno radikalumą su dabartine apatija.


Tyrinėdamas meno, visuomenės, sąmonės paribius, Jansas tapo išskirtiniu reiškiniu Lietuvos meno pasaulyje. Tiksliau, jis pats kūrė šio pasaulio žemėlapį, nubrėžė kraštutinius jo polius ir sudėliojo atskaitos taškus jau kitoms meno kolumbų paieškoms.


Janso kūryboje apstu satanistinio juoko, karnavališko idiotizmo, egzaltuotos saviniekos ir romantiško savižudžio elegancijos. Jo vulkaniškas produktyvumas driekiasi skirtingomis žeidžiančių skulptūrų ir žviegiančių instaliacijų,  makabriškai bukaprotiškų performansų, veriančiai empatiškų video filmų, išpažintinių tekstų, unikalios dokumentikos, aitrių post-punk revival stiliaus drobių linijomis. Tačiau jos visos paklūsta maksimaliai atviram ir sąžiningam šio menininko žvilgsniui į meno kontekstą ir save patį.


Nerdamas į purvu, mirtimi ir smarve trenkiantį sociumo dugną, iš ten jis  pargabena kraujuojančią išskirtinio grožio šukių širdį. Matydamas nuolatinį neatitikimą tarp siekių ir tikrovės, vietinį meno kastų absurdiškumą, romantiškus savo radikalumo spąstus, Jansas renkasi autodestrukciją ir rafinuota kūno choreografija ją atlieka iššaukiančio atvirumo performanse „Savo sultyse“ 1998 m.
Tikrai žinau, kad tokie brutalumo ir jautrumo, nušlifuotos idėjos ir gaivališko spontaniškumo  kontrastai Janso kūryboje yra tikra atgaiva pačiai jauniausiai menininkų kartai. Ji gal nežino menininko asmeniškai, bet gyvena su juo savieškos krizės laikotarpiais, tūnodama JansasTV youtubo kanale. Tai su niekuo nepalyginimas lengvai psichodelinis kultūros metraštis, obsceniškų Janso performansų archyvas, išprovokuotų meno lauko veikėjų kliedesių, išpažinčių, demaskavimų rinkinys.  


Ši paroda sudaryta iš dviejų skirtingų dalių. Pirmoji muzeologinė ekspozicija jums primins ikoninių Janso kūrinių  kontekstą. Tiktai nomadiškų Janso studijų vaizdai, video medžiagos screenshotai, eskiziniai koliažai ar instagraminio dienoraščio ciklai čia tampa savarankiškais kūriniais ir formuoja jau kitus kontekstus.


Kodėl demonstruojami skulptūriniai objektai tokie amorfiniai ir keisti? Nes gimė virškinamojo trakto tamsoje, o ne skulptoriaus rankų miklume, juos sunešė bitės, surausė kiaulės. Vitrinoje įsitaiso ir kamerinio dydžio beribės išpažinties knyga Odė rutinai. Kamerinė dydžiu, kolosali degaus beprotybės ir laisvės mišinio karščiu. Tai neprilygstamas iššūkis drungną košę tarp dantų malantiems rašytojams. Kiekviena odės eilutė dūžta akmenimi ir dvokia šlapimu, maldauja artumo ir vemia nuo nepakeliamos dangaus pilkumos.  


Antra dalis skirta Janso sugrįžimui į savo ištakas -  tapybos stichiją, ekspresyvius, gurmaniškus meno istorijos ir šiuolaikinių medijų kultūros pjūvius. Jansas meistriškai supina meno, asmeninę ir ekraninę istorijas paradoksaliose figūratyvios tapybos kompozicijose.


Alogiški deriniai, akinančios spalvos, klampūs potėpiai ir tušti horizontai primena pasaulį po galingo sprogimo, kuomet visi televiziniai, internetiniai, tikri ir išgalvoti personažai kartu su autoriumi skeveldrų pavidalu linksmai skrieja į visatos begalybę.


Džiugiai absurdiška Janso tapyba žadina ryškių spalvų ir idiotiškų pramogų alkį. Tai performatyvus menas, tokia tapyba tęsia menininko performansams būdingą intenyvų, sąžiningą ir ribinį dialogą su pasauliu. Kita vertus, demonstruoja tapybos meno gyvybingumą, jo terapinę galią kvailinančio medijų vaizdinių srauto atžvilgiu.


Jansas murkdo raizgiuose potėpiuose pusnuoges Femen aktyvistes ir Trump'ą, meno avangardą ir sąvartynų kiaules, dėlioja iš jų virtuožiškas burleskas. Atviras Janso žvilgsnis, kandi frazė, plati šypsena kiekvieną kartą žada nuotykį, staigų prasmės posūkį. Kiekvienas jo tapybos kūrinys toks pat netikėtumas, momentinė reakcija, naikinantis perkūrimas, suteikiantis tapybai gaivalingo šokio dinamikos. „Mano stilius – šokis“, – rašė viename laiškų Nietzsche. Sutikite, kažkas mefistofeliško yra Janso įvaizdyje, o jo akyse nenuilsdami šoka ugnies atspindžiai.

Reziume

Niekas taip giliai ir ekscentriškai neįsibrovė į savo kūno vidurius, neprovokavo publikos ir nenutolo meninės kūrybos akligatviuose kaip Evaldas Jansas. Todėl kiekviena jo paroda yra puiki proga dar kartą savo vaizduotėje išbandyti meno ribas ir beprotybės tolius, palyginti konvulsyvų potrauminės Lietuvos meno radikalumą su dabartine apatija.


Tyrinėdamas meno, visuomenės, sąmonės paribius, Jansas tapo išskirtiniu reiškiniu Lietuvos meno pasaulyje. Tiksliau, jis pats kūrė šio pasaulio žemėlapį, nubrėžė kraštutinius jo polius ir sudėliojo atskaitos taškus jau kitoms meno kolumbų paieškoms.


Ši paroda sudaryta iš dviejų skirtingų dalių. Pirmoji muzeologinė ekspozicija jums primins ikoninių Janso kūrinių  kontekstą. Janso studijų vaizdai, video medžiagos screenshotai, eskiziniai koliažai ar instagraminio dienoraščio ciklai čia tampa savarankiškais kūriniais ir formuoja jau kitus kontekstus.
Antra dalis skirta Janso sugrįžimui į savo ištakas -  tapybos stichiją, ekspresyvius, gurmaniškus meno istorijos ir šiuolaikinių medijų kultūros pjūvius. Jansas meistriškai supina meno, asmeninę ir ekraninę istorijas paradoksaliose figūratyvios tapybos kompozicijose.


Alogiški deriniai, akinančios spalvos, klampūs potėpiai ir tušti horizontai primena pasaulį po galingo sprogimo, kuomet visi televiziniai, internetiniai, tikri ir išgalvoti personažai kartu su autoriumi skeveldrų pavidalu linksmai skrieja į visatos begalybę. Kiekvienas jo tapybos kūrinys gimsta kaip momentinė reakcija, naikinantis perkūrimas, suteikiantis tapybai gaivalingo šokio dinamikos.

Virginijus Kinčinaitis 

Daugiau informacijos apie parodas suteiks ir į kilusius klausimus atsakys:  
Patricija Poderytė, projektų vadovė
El. p. patricija@vilniausrotuse.lt
tel. 8 616 25996

 

Nutapyta asmenukė prie Jasper Johns Flag Moma
Nutapyta asmenukė prie Jasper Johns Flag Moma
Rengėjų inf.

Sigita Maslauskaitė ir Saulius Mažylis „1 + 1 = 1 ir du taps vienu“

„Pamėnkalnio“ galerijoje Sigita Maslauskaitė-Mažylienė (SMM) ir Saulius Mažylis (SM) pristato parodą „1 + 1 = 1 ir du taps vienu“. Tai – pirmas bendras menininkų darbas. Šeimyninio dueto darbai – performatyvių bruožų turintys kūriniai apie būsenas ir buvimą drauge, apie atmintį ir pasąmonę.
Trokšdami sau ir žiūrovui pa(si)aiškinti, menininkai suformulavo 7 parodos formą pagrindžiančius postulatus:


1) Pavadinimas – tai ir reklaminis šūkis, kuriuo niekas netiki, ir aliuzija į santuokinę priesaiką, kuria abu menininkai tiki.


2) Skulptūriški moters ir vyro pavidalai byloja apie jų supanašėjimą į šalia esantį „ir varge, ir džiaugsme“. Putplastis – kasdienis SM kūrybos įrankis, aliejiniai dažai – kasdienė SMM kūrybos medžiaga. Pigi butaforinė medžiaga ir forma reiškia atsainumą, įsiamžinimo nereikšmingumą, nes „nieko nėra amžino“.


3) „Šv. Sebastijonas ir jį slaugančios moterys“. Kaip žinoma, šv. Sebastijonas patyrė kankinystę senatvėje, tačiau jis buvo pirmasis kankinys, tad jo ikonografiniu bruožu laikomas jauno kūno tobulumas. SM ir SMM susitiko brandžiame amžiuje, jų patirtys ir istorijos buvo tarsi suvarpytos strėlių, turėjo laiko luobą, tačiau jiems buvimas šeimoje, nors ir sužeistiems, leido atsinaujinti ir išgyventi nelengvą patirtį. Vienas iš jų tarsi buvo paaukotas – tai SM, kitas išslaugė, išgydė, atgaivino – tai SMM.


4) Dvi Turino drobulę imituojančios drobės su vyro ir moters kūnų atspaudais ir pranašo Ezekielio citata (Ez 32, 1–10) – tai bandymas parodyti, kad, norint tapti „vienu kūnu“, reikia gludintis ir įsispausti, nes kitaip sunku ištverti. Šie atspaudai – tai pirmas bendras abiejų menininkų darbas, sukurtas mąstant apie relikvijas ir Malonę, per kurią SM ir SMM akmeninės širdys buvo pakeistos kūniškomis (Ez 11, 19).


5) Asmodėjas – judėjų demonas, santuokos priešas, ardęs ją, siųsdavęs impotenciją, seksualinį šaltumą. „Asmodėjo“ scenos šaltinis – Tobito knygos pasakojimas (Tob 3–8) apie Sarą ir Tobiją, iš Saros išvarytą demoną. Asmodėjas nužudė septynis Saros jaunikius pirmąją vestuvių naktį, tik Tobijui pavyko sunaikinti prakeiksmą ir įveikti demoną. Išgelbėtoji Sara – tai SMM, jos gelbėtojas Tobijas – tai SM.
Francisko Gojos nutapyto paveikslo pavadinimas toks pat – „Asmodėjas“.

6) Kiti SMM paveikslai – „Dvikova“, „Ji stovėjo prie savo kapo duobės“, „Geriau neatsimerkti“, „Ir kodėl nesusitaikius?“, „Jis padėjo jai užlipti“ – iliustracijos būsenų, pavadintų jas išgyvenant galvoje skambėjusiomis, tačiau garsiai neištartomis frazėmis. Panašiai mintijo ir Franciskas Goja, tapydamas „Kurčiojo namo“ interjero pano.


7) SM, kurdamas „Drobulę“, suvokė, kad tie krešuliai ir figūros bruožai jam primena brolio auką. SM su broliu buvo „vienas kūnas“ – neatskiriami. SM brolis nusižudė tarybinėje armijoje. SM matė kalašnikovo kulkų išdraskytą kamuolio dydžio skylę žuvusiojo krūtinėje.

SMM (g. 1970) ir SM (g. 1961) Vilniaus dailės akademijoje baigė tapybą.
SM priklausė Kęstučio Zapkaus mokinių grupei „Geros blogybės“, buvo vienas iš „Metastudijos“ (pirmasis Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos pavadinimas) kūrėjų.
SMM po tapybos baigė meno istorijos studijas Romos Grigaliaus universitete, reiškiasi kaip menotyrininkė ir vadovauja Vilniaus Bažnytinio paveldo muziejui. Abu menininkai kartu dalyvauja grupinėse parodose nuo 2012 metų.

Parodos atidarymas kovo 20 d. 18 val.
Ekskursijos po parodą: kovo 31 d. 12 val. ir balandžio 6 d. 12 val.
Paroda veikia iki šių metų balandžio 8 dienos.


Rėmėjos – Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Drobulė
Drobulė
AV17 inf.

Edith Karlson personalinė paroda „Keturių raidžių pasaulis“

Kovo 26 d. 18 val. galerija (AV17) kviečia į estų menininkės Edith Karlson personalinės parodos „Keturių raidžių pasaulis“ atidarymą.


Neapykanta (hate), meilė (love), darbas (work), baimė (fear), pinigai (cash), šlamštas (spam), skausmas (pain), iškrypimas (perv), apgaulė (scam), silpnumas (weak), žaidimas (game), juokas (meme), išmatos (poop) – tai žodžiai, apibūdinantys keturių raidžių pasaulio individo jausenas ir būsenas. Chaotiškame, absurdiškame pasaulyje įstrigęs žmogus, nuolat kovojantis su savo paties jausmais – toks jis reflektuojamas estų menininkės Edith Karlson skulptūrinėse instaliacijose. Jų centre atsiduria gyvūniškos ir antropomorfinės figūros, išreiškiančios įvairiausius charakterius liūdnose ir tuo pačiu ironiškose gyvenimo linijose.


Ankstesniuose savo darbuose analizavusi gyvenimiškos, subjekto galvoje besikuriančios dramos koncepciją ir žmogaus, gamtos bei gyvūno santykį, parodoje „Keturių raidžių pasaulis“ menininkė grįžta prie žmogiškojo prado ir savianalizės, nuolat egzaminuodama save ir savo aplinką. Pirmą kartą atverdama asmeninius patyrimus, E. Karlson pasakoja istoriją apie nemigos, netikrumo ir apdujimo būsenas, lankusias ją keletą metų. Parodoje atsiradę objektai tampa tarsi bandymu grįžti į realybę, tačiau sukurta distancija tarp žiūrovo ir realaus gyvenimo atveria tik dar intensyvesnias siurrealumo būsenas.


Savo kūryboje jungdama klasikines ir netradicines, buitines medžiagas E. Karlson išreiškia keistą, fantastišką pasaulį, kurio neišvengiamume susiduria žmogus ir mitas. Gyvačių ir nuogo kūno motyvai primena Sodomą ir Gomorą, galios alegorijos – discipliną, dorovę ir žmogaus galimybes, tačiau galiausiai viskas susilieja į bendrą tamsią, mitologinę pasaką, kurios fiktyviuose kloduose regimi tik galimi realybės atspindžiai. Menininkės kūriniai atveria sumaišties būseną, kartais vedančią į žmogiškąjį primityvumą, tačiau tuo pačiu leisdami egzistencialistiškai pažvelgti tiek į jos kūrybą, tiek į savo esatį.


Edith Karlson (g. 1983) yra estų menininkė, gyvenanti ir kurianti Taline. 2008 m. ji įgijo skulptūros magistro laipsnį Estijos dailės akademijoje. 2006 m. ji apdovanota „Metų jaunojo menininko“ prizu, o 2015 m. pelnė „Köler“ žiūrovų įvertinimo apdovanojimą. E. Karlson aktyviai rengia personalines ir grupines parodas Estijoje bei tarptautiniu mastu: 2011 m. bendradarbiaudama su britų menininke Sarah Lucas ir menininkų kolektyvu Gelitin surengė „Lucas-Bosch-Gelatine“ parodą Krems kunsthalėje, Austrijoje, o 2013 m. – parodą „Loch” Vienos šiuolaikinio meno muziejuje. 2015 m. ji asistavo Sarah Lucas parodos „I Scream Daddio“ kūrime britų paviljone Venecijos bienalėje.
Parodą remia Estijos Ambasada Vilniuje ir Estijos kultūros fondas.


Paroda „Keturių raidžių pasaulis“ (AV17) galerijoje, Totorių g. 5 veiks iki balandžio 27 d.

 

 Edith Karlson, Drama is in Your Head V, 2018 m.
Edith Karlson, Drama is in Your Head V, 2018 m.
LDM inf.

Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma paroda „Nebaigti reikalai. Apie meninę komunikaciją paštu

Kovo 22 d., penktadienį, 18 val.  Nacionalinėje dailės galerijoje atidaroma paroda "Nebaigti reikalai. Apie meninę komunikaciją paštu".

„Nebaigti reikalai“ – tai paroda apie meninę komunikaciją paštu, apie siuntėją ir adresatą arba jo nebuvimą, apie pradėtą ir ne visada baigtą mintį, apie žaismingą pasipriešinimą sistemoms, socialinių tinklų užuomazgas sovietmečiu ir galų gale apie susidūrusias kometas. Kometa – dažnai dailininkų atvirukuose pasitaikantis motyvas. Parodos kontekste ji tampa talpia metafora: sisteminių ribų perskrodimo, netikėto susidūrimo, trumpalaikio įspūdingo žybtelėjimo, kartais efemeriško, kartais atnešančio sunkius ilgalaikius padarinius.

Parodoje eksponuojami kūriniai ir artefaktai liudija, kokiais įvairiais tikslais menininkai naudojo paštą. Jis svarbus kaip komunikacijos priemonė ir meno kūrinio tapsmo būdas. Naudotas labai asmeniniais tikslais ir lokaliai, taip pat tarptautiniams judėjimams sklisti ir jiems pasiekti, kai kiti komunikavimo būdai buvo neprieinami. Pasitelktas tradiciniams meno kūriniams perduoti ir eksperimentinei kūrybai inspiruoti. Ekspozicija, pradedama trumpais ekskursais į tarpukarį, atspindi staigų meninės korespondencijos išpopuliarėjimą XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje ir tęsiasi iki šiomis dienomis tebevykstančių su paštu vienaip ar kitaip susijusių meno projektų.

Žvelgiant į naujamečių sveikinimų gausą, matant, kiek reikėjo laiko pagaminti nedideliems, bet itin sudėtingiems grafikos kūriniams, fotografijoms, koliažams ar piešiniams, galima suvokti šio komunikacinio tinklo svarbą ir jo mastą. Naujamečiai atvirukai, atvirlaiškiai naudoti kaip neoficialioji, todėl dar svarbesnė savęs reprezentavimo priemonė, menininko gabumų, jo išradingumo įrodymas. Paroda atspindi Lietuvos dailininkų ryšius su įvairių šalių kolekcininkais, tarptautinių parodų rengėjais, išeivija. Aštuntajame dešimtmetyje Lietuvos menininkai įsitraukia į Fluxus judėjimą. Vėliau pašto menas šakojasi į įvairiausius reiškinius, apima eksperimentinę kūrybą.

Parodoje svarbų vaidmenį atlieka menininko Roberto Narkaus sukurta architektūra, tarsi kometa „nusileidusi“ NDG salėje ir duodanti impulsą permąstyti XX a. antrosios pusės menininkų eksperimentų sąsajas su šiuolaikiniu menu, jų reikšmes ir teikiamas inspiracijas.

Menininkai: Valentinas Ajauskas, Alfonsas Andriuškevičius, Valentinas Antanavičius, Jüri Arrak, Konstantinas Bogdanas, Juozas Budraitis, Saulius Chlebinskas, Coolturistės, Antanas Cukermanas, Kostas Dereškevičius, Gražina Didelytė, Fluxus, Mindaugas Gapševičius, Laura Garbštienė, Rimtautas Vincentas Gibavičius, Kęstutis Grigaliūnas, Antanas Gudaitis, Kristina Inčiūraitė, Linas Jablonskis, Valdas Jauniškis, Gediminas Karalius, Romualdas Karpavičius, Arvydas Každailis, Rimvydas Kepežinskas, Vincas Kisarauskas, Saulė Kisarauskienė, Antanas Kmieliauskas, Tõnu Kõiv, Algimantas Kuras, Stanislovas Kuzma, Rudolfas Levulis, Vitas Luckus, Aurelija Maknytė, Antanas Martinaitis, Žibuntas Mikšys, Antanas Mončys, Vytautas Narbutas, Gytis Norvilas, Eikantas Pakalka, Saulius Paukštys, Algirdas Petrulis, Petras Repšys, Klaus Rödel, Edmundas Saladžius, Mindaugas Skudutis, Gytis Skudžinskas, Birutė Stančikaitė, Algirdas Steponavičius ir Birutė Žilytė, Vitalij Strigunkov, Arvydas Šaltenis, Lidija Šimkutė, Ričardas Šileika, Gintautas Trimakas, Raimondas Urbonas, Vytautas Valius, Antanina Ramunė Vėliuvienė ir Norbertas Vėlius, Ričardas Povilas Vaitiekūnas, Vytautas Valius ir Sigutė Valiuvienė, Mikalojus Povilas Vilutis, Viktoras Vizgirda, Izaokas Zibucas ir kt.

Parodos kuratorės: Danutė Gambickaitė, Aistė Kisarauskaitė, Ieva Pleikienė

Parodos architektas Robertas Narkus

Partneriai: Jono Meko vizualiųjų menų centras, A. ir P. Galaunių namai-muziejus, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, MO muziejus

Projektą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija

Rėmėjai: UAB „Exterus“, lrytas.lt

Organizatoriai: LDM, NDG

Informacija: tel. +370 5 212 29 97; www.ndg.lt, www.ldm.lt

Iliustracijoje Ričardo Povilo Vaitiekūno naujametinis sveikinimas, 1986.

 

  PUSLAPIS IŠ 178  >>> Archyvas