7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Kunstkamera inf.

Sigitos Maslauskaitės personalinė paroda „Kartotės ir pirmavaizdžiai”

2019-uosius metus galerija „Kunstkamera” pradeda Sigitos Maslauskaitės personaline paroda „Kartotės ir pirmavaizdžiai”. Parodos ašis – darbai, kurie sukurti remiantis, permąstant, „aproprijuojant” jau sukurtus istorijos eigoje meno kūrinius, dažniausiai religinės tematikos. Taigi, už kiekvieno parodoje esančio darbo yra tam tikras pirmavaizdis, kuris yra permąstomas, perkuriamas, tokiu būdu įrodant jo aktualumą čia ir dabar. Beje, šis veiksmas – pirmavaizdžio atkartojimas – yra būdingas iš esmės visai religinei tapybai, kuri remiasi kartą jau įvykusios sakralios istorijos nuolatiniu atkūrinėjimu, įtvirtinimu dabartyje. Šia prasme religinėje tapyboje neįmanoma sukurti nieko radikaliai naujo, nes bet kokia naujovė paneigtų tradiciją, iškristų iš konteksto. Kuriant svarbu yra atkartoti dabartyje ir dabartinės raiškos priemonėmis, tokiu būdu sakralųjį mitinį faktą įdabartinant, įprasminant šios dienos žiūrovui, šios dienos religinės istorijos, kuri tebesitęsia, dalyviui. Religinė tapyba tampa ne tik tapyba, bet ir tam tikru religiniu ritualiniu aktu, religine praktika.


Kokie tiksliai pirmavaizdžiai slypi už Sigitos kūrinių niekuomet nėra eksplicitiškai nurodoma. Tai gali būti ir bendros religinės ikonografijos scenografijos, ir atviresni ar labiau paslėpti pokalbiai su įvairiais ankstesniais autoriais, nuo barokinių meistrų iki Samuolio.


O kartais Sigita pakeičia savo judėjimo trajektoriją, ir, atvirkščiai, dabarties momentą įsodina į amžinąją istorijos dirvą. Pirmavaizdžiu tampa dabartinės aktualybės nuotrupa: tarkim, Sirijos karo pabėgėlės su vaiku ant rankų nuotrauka, pastebėta laikraštyje ar internete, virsta amžinaja Madona.


Bet kokiu atveju, Sigitos paveiksluose mes jaučiame laiko srovenimą ir galime juo paėjėti tam tikrą atkarpą. Tas laikas kartais būna tiesus ir atsitrenkiantis į galutinį apokaliptinį faktą, o kartais tai yra amžinojo sugrįžimo mitinis laiko ratas. Tuomet nebėra aišku, kas yra pirmavaizdis, o kas – jo kartotė. Juk ta pati kartotė pasitarnaus kažkam kaip pirmavaizdis….

Paroda veikia iki 2019 m. vasario 16 d.

Parodos rengėjai kviečia apžiūrėti parodą kartu su autore Sigita Maslauskaite, kuri pati daugiau papasakos apie savo kūrinius: sausio 26 d. 13 val., vasario 16 d. 13 val.

 

The Rooster gallery

Ramintos Blaževičiūtės paroda „Kelionė su dviem palydovais“

Paroda vyks 2019 m. sausio 30 - vasario 24 d. Gynėjų g. 14, Vilniuje.
Atidarymas sausio 30 (trečiadienį), 19.00 val.
 
The Rooster Gallery pristato naują galerijos menininkę – tapytoją Ramintą Blaževičiūtę ir maloniai kviečia į jos pirmąją personalinę parodą „Kelionė su dviem palydovais“.
„Kelionė su dviem palydovais“ – tai kelionė, į kurią leidžiasi menami keliautojai, tikėdamiesi palikti juos supantį žemiškąjį purvą ir atrasti savąjį rojų. Šios dvi sąvokos – purvo ir rojaus – Ramintos kuriamame pasakojime personifikuojamos, atgyja ir tampa metaforiškos gyvenimo kelionės palydovais: vienas jų klaidina, klampina ir apsunkina, kitas išlaisvina, pakylėja.
 
Pagrindiniu veikėju – keliautoju – menininkė tampa pati ir siūlo tapti kiekvienam žiūrinčiajam. Tapytojos vedamas ir Rojaus bei Purvo lydimas keliautojas leidžiasi į kelią, kuriame tikrovė persipynusi su sapnais, ateities projekcijos – su praeities prisiminimais. Pakeliui susitinkama su įvairiausiais personažais, simboliškai įkūnijančiais skirtingus kelionės etapus ir keliautojo būsenas. Tikrindama ryšius tarp priešingų polių, menininkė nuolat ieško jų dermės ir atranda priešybių sandūroje gimstančius paradoksus. Svarbus jai ir laiko matmuo: akcentuojamas kelionės laikiškumas, būsenų laikinumas, analizuojamas santykis tarp „dabar“ ir „kadaise“.
Daugiasluoksnius paveikslų pasakojimus menininkė kuria iš asmeninių patyrimų, kultūrinių (literatūrinių, kinematografinių) nuorodų, teorinių įžvalgų. Pasak pačios tapytojos, jos kūrybinis procesas primena Alisos kelionę po Stebuklų šalį, klaidžiojimą po Jano Švankmajerio siauras kamarėles, kuriose netelpi visas, tik dalimis, ir galiausiai pabudimą iš borchesiško sapno. Ji meta iššūkį kasdienybės monotonijai, nuspėjamumui ir kovoja su jais pasitelkdama alogiką, ironiją, žaidimo ir pasakos elementus. Taigi tapybinėje kalboje menininkė semiasi įkvėpimo iš primityviojo meno, siurrealizmo, magiškojo realizmo principų. Ji nepaiso perspektyvos, anatomijos dėsnių, imituoja vaikų kūrybos estetiką, pabrėžia piešinio linijos ar potėpio spontaniškumą. Itin svarbi jos tapyboje spalva, paveiksluose tampanti pasakiško sapno atmosferą lemiančiu elementu.
Tekstas - Justinos Augustytės

Raminta Blaževičiūtė (g. 1993) – jaunosios kartos tapytoja. 2018 m. baigė tapybos magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 2014 m. aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, pleneruose, konkursuose. 2017 m. R. Blaževičiūtė tapo VI-ojo tarptautinio Algimanto Švėgždos piešinių konkurso finalininke.
 
Paroda yra projekto Vilniaus šiuolaikinis menas autobusu Su-Menėk dalis. Visą vasarį nuo penktadienio iki sekmadienio kursuos NEMOKAMAS Vilniaus autobusas SU-MENĖK. Tai pirmasis maršrutas po net 17 įtakingiausių Vilniaus šiuolaikinio meno galerijų ir muziejų.
Derindamiesi prie projekto išbandysime ir naują galerijos darbo laiką.
 
Paroda veiks: V 11.00–19.00, VI 11.00–19.00, VII 11.00–17.00.

LFS inf.

Audriaus Puipos ir Gintauto Trimako fotografijų paroda „Inscenizuoti paveikslai”

Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19)
2019 01 22 – 02 16

Sausio 22 d. 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma Audriaus Puipos ir Gintauto Trimako fotografijų paroda „Inscenizuoti paveikslai“. Atidarymo metu bus pristatoma to paties pavadinimo knyga. Kviečiame neformaliai pabendrauti su „Inscenizuotų paveikslų“ bendraautoriais Gintautu Trimaku ir Lilija Puipiene bei leidinio sudarytoju ir dailininku Gyčiu Skudžinsku, teksto autore Agne Narušyte.


Parodoje visas dėmesys skiriamas Audriaus Puipos darbų ciklui „Inscenizuoti paveikslai“, sukurtam bendradarbiaujant su Gintautu Trimaku. Neretai šios fotografijos parodomos kaip paralelinė menininė veikla, žaidimas, citavimas, persikūnijimas. O šiuo atveju tai tampa parodos ašimi – fikcijos ir realybės susipynimas bei vizualinės kultūros permąstymas ir įasmeninimas vietos kontekste, užpildant visą parodos erdvę karnavališkais įvairių kartų menininkų persikūnijimais.


„Piešiniuose, akvarelėse ir litografijose plėtojęs sudėtingus vaizdo ir žodžio pasakojimus su gausybe tikroviškų detalių, Puipa gerai suvokė dailės ir fotografijos giminystę. Menininką domino ne tik savita realistinė dailės kalba, bet ir jos referencija, akivaizdžios nuorodos į regimą apčiuopiamą tikrovę, taip pat – galimybė tą tikrovę (at)kurti, įkūnyti ir atgaivinti nutapytą iliuziją. „Gyvieji paveikslai“ (pranc. tableau vivant), imituojantys žinomus dailės kūrinius, nuo XVIII a. pabaigos buvo visoje Europoje paplitusi salonų pramoga. Jie susiejo kilnią lavinimo užduotį su karnavalo nepadorumu, fetišistine erotika. Išmonė, reprezentacija ir tikrovė čia pasidarė nebeatskiriamos ir tarsi pateisino viena kitą,“ – taip apie ciklą „Inscenizuoti paveikslai“rašo menotyrininkė dr. Erika Grigoravičienė.


Parodoje, be matytų ir dar nerodytų fotografijų, bus demonstruojama ir dokumentinė vaizdo medžiaga iš inscenizacijų kūrimo. Videofilmus parodai iš savo archyvo paskolino vienas iš šių akcijų dalyvių Vytenis Jankūnas.


Paroda pavasarį buvo eksponuota A. Mončio namuose-muziejuje.
Parodą ir kūrinių katalogą inicijavo leidybinė platforma „NoRoutine Books“ bendradarbiaudama su Dailininkų sąjungos leidykla „Art Serija“.


Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Vilniaus fotografijos galerijos darbo laikas: II-V 12.00-18.00 VI 12.00-16.00

Vilniaus rotušė

Sauliaus Žiūros „Vilniaus horizontai“ Vilniaus rotušėje

Sausio 26 – vasario 28 d.
Parodos atidarymas – sausio 29 d. 18 val.

Miestas ir fotografija. 1826 m. sukurta pirmoji fotografija vaizdavo architektūrinę Paryžiaus erdvės perspektyvą. Pirmuose trūkinėjančiuose kino kadruose taip pat judriomis miesto gatvėmis skuba XIX a. pabaigos šio didmiesčio žmonės, modernios literatūros tekstai neatsiejami nuo klaidžiomis Dublino gatvėmis slampinėjančio Leopoldo Bliumo. Tai ne atsitiktinumas. Architektūrinė miesto erdvė yra jų tarpusavio santykiais sukurta socialinė erdvė, kurioje gimsta ir reiškiasi mūsų ryšiai – ekonominiai, socialiniai, kultūriniai ar emociniai. Todėl visi jie įkalinti architektūrinės, urbanizuotos erdvės perspektyvoje. Miesto erdvė yra nuolat perkuriama ir perrašoma, tuo pačiu metu perkuriamos žmonių judėjimo, veikimo ir buvimo erdvės, taip perrašomi jų likimai ir tapatumo kryptys.


Belaikai miesto archetipai gali tik trumpam mirktelėti – šešėlio lūžiu, praeivio siluetu, nesibaigiančiu gamtos ir architektūrinės erdvės ginču. Architektūra yra įpinta į kasdienio gyvenimo situacijas kaip kolektyvinė pasąmonė, todėl ji dažniau neregima bet nuspėjama, ji egzistuoja daugiau kaip taktilinis mūsų kasdienybės įprotis. Tiksliau, architektūra yra nematoma, ji tik sumirga stiklinių durų judesyje, paliečia šalto oro gūsiu tik išėjus iš namo laiptinės, nuaidi durų trenksmu ar bankomato pypsėjimu.
Kasdienybės banalybėje žmonės jaučia ir mato savo architektūrinę aplinką skirtingai negu ją planuoja privatūs užsakovai, architektai ar politikai. Žmonės savotiškai laviruoja, nardo, mėto pėdsakus šiame funkcionaliame ir racionalizuotame, euforiškai didingame ir įsakmiame miesto architektūrinių ženklų labirinte.


Todėl ne taip paprasta paaiškinti sau ir kitiems – kas yra mano miestas, paprasčiau yra parodyti. Tačiau kalbant apie jo fotografavimą svarbu suvokti vieną dalyką – objektyvios, visiems vienodai matomos miesto erdvės nėra. Egzistuoja tik individualūs kognityviniai mūsų judėjimo žemėlapiai. Mes judame ne tiek architektūrinėmis erdvėmis, kiek įsivaizduojamais takais, judame taktiliškai, vedini įpročių ir tik mums atpažystamų ženklų. Geras fotografas žino, kad tai, kas matoma, nėra tiesa. Tik gimę, esame absorbuojami miesto erdvės, jos perspektyvų ir mastelių, jos optikos ir kvapų, jos formuojamų garsų ir spengiančios tylos, bukų plokštumų ir fatališkų angų.


Architektūra – ne tik statiški pastatai. Tai gali būti laiptinių, liftų, priimamųjų ar tualetų, kirpyklų ar kavinių, garažų, parduotuvių, parkų ar šiukšlių konteinerių kvapai. Nuo stogų daužomi ledo varvekliai irgi architektūros tęsinys, kaip ir nuo pastato metamo šešėlio vėsa, kaip žmonių grūstis siauroje gatvelėje ar pradinis architekto eskizas popieriaus lape. Bet kaip tai nufotografuoti?


Klauskite Sauliaus Žiūros, tiksliau, išeikite su juo ankstų rytą ar vakare į fotografo pamiltas Vilniaus miesto vietas, kuriose už pastatų, už rūko, už šalčiu stingdomo dangaus jis mato pranašingus ženklus. Juose nėra Vilniaus bokštų, bet yra jų skleidžiamių varpų garsai, nėra gatvių, bet girdisi grėsmingas transporto gaudesys.


Tai daugiagalvis gyvastingas, gargaliuojantis, šnypšiantis, miegantis ir švenčiantis paupių gyventojas. Jis netelpa į kadrą. Netilpo Korzonui, Čechavičiui, Bulhakui. Jį galima trumpam prisijaukinti, perprasti vieną, kitą jo charakterio savybę, bet ne daugiau. Todėl Sauliui tenka dieną, naktį, žiemą ir vasarą, kaip ir daugeliui fotografų, rašytojų, dailininkų kurti savo Vilnių, kaip savo ieškojimų, susitikimų, atradimų istoriją. Ji permaininga, nes miestas visada judrus, nuolat išsineriantis iš žvilgsnio, pasitraukiantis, lūkuriuojantis, neryškus, taktiliškas, tik suaugęs su kūno judesiais, juos atkartojantis.


Miestas gali būti tarytum kokia minkšta materija, šąlanti ir šylanti, sustingusi ir tąsi – kaip prieš bundant troleibusų maršrutams. Kaip nufotografuoti būtent tokį miestą? Kiekvienas fotomenininkas renkasi savo judėjimo ir matymo taktiką. Vienam svarbiau momentiniai pojūčiai, kitam – vietos atmintis, istoriniai motyvai, dar kitam – netikėto įvykio gyvastis.


Atsiranda tyrinėtojų, bastūnų, stebėtojų, vertintojų žvilgsniai, kažkas iškeliauja į miesto paribius, kažkas sustingsta kaip plėšrūnas, laukdamas savo „grobio“ miesto centre.


Sauliui Žiūrai svarbus Vilniaus paveiksliškumas, jo savaimingumas. Todėl fotografas atsitraukia, keliasi į dangoraižį, žvelgia į tolimą perspektyvą ir leidžia miestui savo fotografijose tiesiog būti. Būti maksimaliai apžvelgiamam, savipakankamam, jaukiai murmačiam savo kasdienes mantras. Tai pagarbos ir gėrėjimosi atstumas.

Virginijus Kinčinaitis

Daugiau informacijos apie parodas suteiks ir į kilusius klausimus atsakys:  
Patricija Poderytė
Projektų vadovė
El. p. patricija@vilniausrotuse.lt
tel. 8 616 25996

 

VGMC inf.

Gabrielės Vingraitės kūrybos paroda „Trajektorijos“

2019 m. sausio 22 – vasario 23 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks Gabrielės Vingraitės kūrybos paroda „Trajektorijos“.
Atidarymas 2019 m. sausio 22 d., 18.30 val. VGMC (Latako g. 3)

Trajektorijos – tai tęstinio jaunosios kartos menininkės Gabrielės Vingraitės projekto „Pasivaikščiojimas heterotopija“ dalis. Projekte akcentuojamos kitokios vietos (dar vadinamos heterotopijomis) ir su jomis susiję išgyvenimai, būsenos, pojūčiai. Išvertus iš senovės graikų kalbos, heterotopija reiškia „kitokią erdvę“. Pastaruosius kelis metus vykdyto projekto metu menininkė formavo savo pačios heterotopijos sąvoką, stebėjo erdves. Pagrindiniai darbai buvo sukurti pietų Vokietijoje, šalia Bodensee ežero, kuris yra tarp Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos. Tai yra vienintelė Europos vieta, kurioje nėra jokio legalaus susitarimo, žyminčio šių šalių ribas. Ši patirtis galiausiai išsivystė į fotografijų ciklą ir instaliaciją, kurios pagrindinis tikslas – sukurti pojūtį, kurį Gabrielės  darbe įkūnija iš peršautų drobių suformuotas koridorius.


Pristatytame projekte pasivaikščiojimo laukas buvo labai konkretus – tas pats žemėlapyje nubrėžtas kelias, vedantis link konkrečių objektų, įprastų kasdieninei rutinai. Tačiau pasivaikščiojimo ritualas, kuris vyksta šiuo metu, neturi jokios konkrečios geografinės linijos: būsena, kuomet nepriklausai jokiai erdvei. Anot autorės, trajektorijos nebuvimas tapo patirtis, o asmeninės erdvės paieškos privertė suabejoti, ar mes apskritai priklausome konkrečiam geografiniam taškui, miestui ar teritorijai.
Parodoje greta instaliacijos eksponuojamas ir fotografijų ciklas, kuris buvo pristatytas Lietuvos fotomenininkų sąjungos organizuojamos parodos-konkurso DEBIUTAS 2018 metu ir apdovanotas specialiu naujienų portalo 15.min prizu. Instaliacija Pasivaikščiojimas heterotopija buvo eksponuojama Jaunojo tapytojo prizas (2018) konkurso parodoje, bei apdovanota papildomu agentūros Autoriai įsteigtu specialiuoju prizu.

Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga

 

VGMC inf.

Nijolės Šaltenytės piešinių paroda

2019 m. sausio 22 – vasario 23 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks Nijolės Šaltenytės piešinių paroda.
Atidarymas 2019 m. sausio 22 d., 18 val. VGMC (Latako g. 3)

Tęsiant ilgametę piešinio parodų tradiciją, VGMC pristatoma Nijolės Šaltenytės piešinių ekspozicija, kurioje didžioji kūrinių dalis žiūrovams bus rodoma pirmą kartą. Lietuvių grafikos XX a. 9 ir 10 dešimtmečiai neįsivaizduojami be Šaltenytės estampų, reprezentuojančių lyriškąją, metaforišką grafikos kryptį. Šioje parodoje dalis piešinių papildo tai, ką atpažįstame kaip individualų menininkės braižą. Greta jų eksponuojami ir darbai, žymintys kūrybinio kelio pradžią, gerai žinomo stiliaus ištakas.
Ankstyviausi parodoje – 8 dešimtmečio piešiniai. Juose – studijų metams būdingos formos paieškos: greta laisvų portretinių eskizų eksponuojami uoliai detalizuotų Salako kaimo trobų vaizdai, piešti praktikos metu, po trečiojo kurso Vilniaus valstybiniame dailės institute baigimo. Pluoštas tušo ir pieštuko kompozicijų iš 9 dešimtmečio turi ryškias sąsajas su menininkės grafika. Jos byloja apie individualią raišką, čia lengvai atpažįstami Šaltenytės grafikos veikėjų tipažai, vizualinės metaforos. 10 dešimtmečio piešinius ne atsitiktinai reprezentuoja tušu ir plunksnele atliktos iliustracijos Kazio Sajos fantastinių apsakymų rinkiniui Stulpininkas (Rašytojų sąjungos leidykla, 1999). Šiuo laikotarpiu menininkė sukūrė iliustracijas beveik visoms jos apipavidalintoms knygoms. Subtilios Stulpininko miniatiūros iškalbingai liudija, jog tai – Šaltenytės piešinio stichija, kurioje darniai veikia tiksli forma, lakoniškas vaizdas ir talpios metaforos. Naujausią pastarojo laikotarpio piešimą autorė prilygina meditacijai, rankos pratyboms. Šįkart menininkė tikrinasi didelio formato lakštuose, pasitelkia daugiau išraiškos priemonių. Akivaizdu, kad procesu mėgaujasi, tarpusavyje jungdama fantastinius žmonių ir gyvūnų pavidalus, kuria asociatyvių vaizdinių pasaulį.

Nijolė Šaltenytė (g. 1946) – grafikė, 1973 m. baigė grafiką Vilniaus valstybiniame dailės institute. Nuo 1974 m. yra surengusi per 30 asmeninių parodų, dalyvauja Lietuvoje ir užsienyje rengiamose parodose. Ilgametė Tarptautinės mažosios grafikos ir Knygos meno trienalės organizatorė. Dirba estampo, ekslibriso, mažosios grafikos ir iliustracijos srityse.

Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga

 

NMKČDM inf.

Stasio Eidrigevičiaus paroda „Hommage à Čiurlionis“

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, V. Putvinskio g. 55, Kaune  sausio 24 d., ketvirtadienį, 17 val. įvyks Stasio Eidrigevičiaus parodos  „Hommage à Čiurlionis“ atidarymas. Renginyje dalyvaus  parodos autorius.


Tapytoją, grafiką, režisierių Stasį Eidrigevičių nuo pat mokyklos suolo lydėjo M. K. Čiurlionis – kaip Lietuvos meno ikona. Dailininkus riša naudojamų technikų bendrumas: pastelė, tempera, akvarelė, pieštukas. Taip pat paukščių, gyvūnų, daiktų ir erdvės simbolinis traktavimas. Trečias bendrumas – meilė raidei. „Žiūrint į Čiurlionio paveikslą „Jūra”, pakilusioje bangoje matau trijų raidžių junginį – MKČ. 2000–2001 metais kilo mintis tas tris raides – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – įprasminti savaip, piešiant jo portretų ciklą, kur veidas pasislėpęs tarytum už trijų raidžių kaukės“ – teigė menininkas. Parodoje „Hommage à Čiurlionis“ S. Eidrigevičius kalba apie didžiojo Lietuvos dailininko pagerbimą, savitą jo atminimo įamžinimą.


Stasys Eidrigevičius gimė 1949 m. Mediniškių kaime, Pakruojo rajone. 1968 m. baigė Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą, 1973 m. Valstybinį dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija). Nuo 1980 m. menininkas gyvena Varšuvoje. Įvairiose šalyse yra surengęs daugiau kaip 100 individualių parodų, kuriose eksponavo paveikslus, grafikos darbus, ekslibrisus, plakatus, miniatiūras, pasteles, fotografijas. Ne viena tautiečių karta yra užaugusi su S. Eidrigevičiaus iliustruotomis pasakų knygomis. Menininkas rengia performansus, menines akcijas, instaliacijas, scenografiją, yra sukūręs unikalius dailės žanrus – kaukes ir   vadinamuosius sielvartus (lenk. smutki). S. Eidrigevičiaus autoriniai spektakliai „Baltas briedis“ (1993) ir „Medinis žmogus“ (2007) yra rodyti Varšuvos teatre „Studio“. Menininkas yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos (2001) ir daugybės tarptautinių premijų laureatas. 2000 m. S. Eidrigevičius yra apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. Japonijos Otaru mieste veika jo vardo muziejus – „Hiroko Mori & Stasys Museum“. Pasaulinio garso menininko vardu  Panevėžyje šiuo metu kuriamas modernus „Stasio Eidrigevičiaus menų centras“ (SEMC).  

Paroda veiks: 2019 01 24 – 2019 03 03

Papildomą informaciją teikia: Kristina Civinskienė,  tel. 8 686 19606

 

LDS inf.

Grigaliaus Grinčelaičio ir Justino Ermino skulptūros ir videodarbų paroda

Skuptūra plius videofilmas

Tai dviejų jaunųjų kūrėjų, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dvyliktos klasės mokinių Grigaliaus Grinčelaičio ir Justino Ermino skulptūros ir videodarbų paroda Lietuvos dailininkų sąjungos "Arkos" galerijoje. Šių talentingų autorių kūryba, peržengdama įprastų mokyklinių peržiūrų ribas, ne tik parodo būsimų profesionalų meninius gebėjimus bei intencijas, bet ir atskleidžia dabarties jaunimui aktualią šiuolaikinio meno problematiką.


Mąstytojai

Norėjau pavaizduoti mąstymo procesą, todėl interpretavau Ogiusto Rodeno skulptūrą „Mąstytojas“. Kūrinio formą apibendrinau, pritaikęs pagrindinius šios skulptūros charakterį pabrėžiančius taškus. Jungdamas, kiek įmanoma, mažiau plokštumų, „mąstymą“ norėjau perteikti tik kaip užuominą ar ženklą. Savo skulptūros maketą dariau pasitelkęs 3D modeliavimą, kad suprasčiau, ar tai pasiteisina kaip modernus skulptoriaus įrankis.


Šio projekto esmė yra monumentalios skulptūros vaizdavimas nemonumentalioje – kasdienėje, buitinėje – aplinkoje. Mano skulptūra atsiranda įvairiose vietose, kuriose ji šiaip neturėtų būti – taip pabrėžiamas kontrastas tarp monumentalumo ir buitiškumo.


Filmukas „Mąstytojai“ yra labiau eksperimentinio pobūdžio. Įdėti objektą į vaizdo įrašą skaitmeniniu būdu nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti, nes reikia vaizdo įrašo su pažymėtais taškais erdvėje, pagal kuriuos paralakso būdu ties patys taškai įkeliami į skaitmeninį 3D pasaulį reliatyviai atitinkamose vietose. Pagal taškus, iš akies pastačius 3D modelį, reikia pasirūpinti, kaip jis atrodys, minimaliai sukurti aplinką dėl realistiško apšvietimo, padėti šešėlių gaudytojus ir atsispindinčius daiktus.


Mėginau sieti objektų paviršiaus medžiagas su aplinka pasinaudodamas jų apšvietimo, blizgumo, skaidrumo bei atspindėjimo savybėmis, kad tai optiškai atstotų skulptūros-buvimo-savo-vietoje poreikį.

Grigalius Grinčelaitis


Savarankiška skulptūra

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos vienuoliktoje klasėje iš mokytojų Rimanto Milkinto ir Giedriaus Plechavičiaus gavau dvi skirtingas skulptūros disciplinos užduotis – „Kinetika“ ir „Priešingos savybės“. Man kilo mintis šias dvi temas apjungti ir sukurti vieną bendrą projektą. Mano sugalvotame siužete „priešingų savybių“ darbas pats iš mano namų atkeliauja į mokyklą, todėl kūrinį pavadinau „Savarankiška Skulptūra“.


Šiame darbe man svarbiausia buvo pavaizduoti tai, ko kasdieniame gyvenime nepamatytum. Skulptūra vaizduoja iš akmenų dygstantį medelį, tačiau šie objektai padaryti iš priešingų medžiagų: medelis – iš akmens, akmenys – iš medžio. „Akmenis“ sudėliojau taip, kad atrodytų, jog patys iš kažkur atsirideno ir galiausiai sustingo, kaip pavaizduota filmuke. Kurdamas filmuką, kurį montavau Sony Vegas Pro programa, naudojau stop motion animacijos techniką, kai judėjimo iliuzija sukuriama atskirais kadrais fotografuojant nuolat erdvėje kintančią tam tikro objekto padėtį.


Dirbti lauke, atviroje aplinkoje man buvo tam tikras iššūkis. Viena vertus, kelio, ant kurio stačiau fotoaparato štatyvą, paviršius buvo visiškai nelygus, todėl turėjau dėti daug pastangų, kad fotografuodamas išvengčiau vaizdo drebėjimo. Kita vertus, formų judėjimą stengiausi paryškinti natūraliais, tikroviškais garsais, kuriuos, neturėdamas specialios įrangos, tiesiog įrašiau savo telefonu.
Šiuo metu mane labiausiai domina skulptūra ir animacija. Kurdamas visada stengiuosi išbandyti tai, kas man įdomu ir dar neatrasta.

Justinas Erminas

Grigalius Grinčelaitis, Mąstytojas. 2018 m.
Grigalius Grinčelaitis, Mąstytojas. 2018 m.
Grigalius Grinčelaitis, Justinas Erminas
Grigalius Grinčelaitis, Justinas Erminas
Justinas Erminas, Savarankiška skulptūra. 2018 m.
Justinas Erminas, Savarankiška skulptūra. 2018 m.
Šv.Jono galerija

Erdvės transformacijos: tarp eklektikos ir vienio

Šv. Jono gatvės galerija (Šv. Jono g. 11, Vilnius). Vyksta iki vasario 2 d.

Parodos autoriai:

Violeta Juodzevičienė, Gintaras Kušlys, Eugenijus Nalevaika, Rymantas Penkauskas, Gintautas Velykis


Parodos pristatymas:

Ši paroda – tai tarsi tam tikras bandymas apjungti tai, kas vienoje parodinėje erdvėje, regis, yra sunkiai suderinama. Bet gal taip tik regis? Nes gal išties Šv. Jono gatvės galerijoje prisistatantys penki Kauno menininkai – Violeta Juodzevičienė, Gintaras Kušlys, Eugenijus Nalevaika, Rymantas Penkauskas, Gintautas Velykis – gebės įtikinti žiūrovą, kad skirtingomis technikomis sukurti jų kūriniai, t. y. akvarelė, fotografija, aliejinė bei akrilo tapyba, video instaliacija etc., gali būti suvokiami kaip itin vientisa visuma tiek koncepcijos, tiek meninio turinio, tiek darbų dialogo ar tarpusavio ryšių bei sąskambių požiūriu.

Juoba jog iš dalies tai yra ir kiek anksčiau, 2016 ir 2017 metais, galerijoje „Meno forma“ vykusių projektinių renginių, tokių kaip workshop'ai, skirtų pasakojimo, story board'o, linijos ar piešinio, etc. tematikai, parodų „Modernizmas visame kame“ bei „Eksperimento zona“ ir kt. tąsa.

Šiaip ar taip, visi be išimties parodoje dalyvaujantys autoriai galėtų pateikti išties nemenkus iki šiol nuveiktų darbų sąrašus, – kiekvienas jų, be jokios abejonės, turi nemažą kūrybinį bagažą, o ir gausybę patirties įrodymų...

Pvz., užtektų paminėti vien R. Penkauską ir jo „Amžinybės požiūriu“ – tai kone iš pačių giliausių sielos gelmių iškilęs bei siurrealizmu „iki panagių“ persmelktas fotografijų ciklas... (kuris, beje, išsiskiria dar ir nūdien jau kone retenybe tampančiu ypatumu – tai ne kompiuteriu padaryti vaizdai, tačiau originalia fotografavimo technika sukurtos fotografijos). Tad argi ne čia kaip tik ir slypi tiek šiuolaikiniam menininkui, tiek meno reiškinių stebėtojui / sekėjui itin svarbus (na, bent jau turintis rūpėti) klausimas: iš kur esame, kuriuo keliu einame ir kur link pasuksime, kas mūsų laukia?..

Nekalbant apie daugybėje tarptautinių parodų dalyvavusią ir pripažinimą ne kartą pelniusią V. Juodzevičienę, o ir jos abstrakčius bei, kartu, tokius vitališkus paveikslus. Kaip ir G. Velykį, kuris savo kūryboje atranda ir pritaiko vis naujas meno rūšis (ir kurį mintyse jau esu spėjęs pakrikštyti „žmogumi orkestru“). Be to, ir apie E. Nalevaiką – profesionalų akvarelininką, didžiulę patirtį sukaupusį meno renginių vadybininką ir kuratorių, tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ sumanytoją ir organizatorių, grupės AQUA 12 narį etc.

Ir visais atvejais bendras vardiklis – tai eksperimentavimas, tinkamiausių vizualiojo meno kalbos priemonių paieškos ir bandymai (viso to dėka) kuo individualiau, t. y. itin savitai, interpretuoti mus supantį pasaulį.

Beje, jeigu įsigilinsime, tai Umberto Eco savo „Atvirame kūrinyje“ taip pat kalba apie gana panašius dalykus, cituoju: „...nevienareikšmiškumo ir informacijos, kaip pagrindinės kūrinio vertės paieškos yra psichologinės inercijos, kaip vėl atkurtos tvarkos, atmetimas. Dabar pabrėžiamas pats vyksmas, galimybė išskirti daug tvarkų. Priimant atviros struktūros pranešimą, aptartieji lūkesčiai grindžiami ne tiek numatymu to, kas laukiama, kiek laukimu to, kas netikėta.“   

Vis dėlto, antra vertus, užduotis šiuo atveju galbūt ir nėra pernelyg lengva: kaip visa tai sutelkti į vieningą visumą erdvėse, kuriuose nūdien tokia gyva ir stipri ankstesnių šimtmečių dvasia?.. be kita ko, netgi ir Radvilos Juodojo (XVI a.)...

Tačiau apie rezultatą tegu sprendžia žiūrovas.

 

Parodos kuratorius G. Kušlys

 

Vilniaus rotušė

Saulės Šmidtaitės paroda

Sausio 15 – vasario 18 d.

Parodos atidarymas – sausio 15 d. 17 val.

Parodą pavadinau "Kely". Manau, tai atspindi tylią erdvę, be kurios neįsivaizduoju dabartinio mano kūrybinių ieškojimų kelio (esu Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dvyliktokė). Savo piešiniais ir atspaudais stengiuosi įkvėpti gyvybę kasdienybei. Išimu daiktų detales iš joms įprastos aplinkos, atsisakydama jų funkcionalumo. Siekiu išprovokuoti žmones kitaip pažvelgti į įprastus, kasdien matomus objektus. Piešiu grafitu, iš pradžių įtrindama juo visą popieriaus lakštą, vėliau modeliuoju daikto formą ištrindama šviesą ir šešėlius. Mėgstu tiesioginius surūdijusio metalo paviršių atspaudus, didelį formatą (kartais popieriaus lakšto kraštinė gali siekti net 7 metrus). Tai pirmoji mano paroda, kurioje pristatau nedidelę dalį savo kūrybos.

  PUSLAPIS IŠ 173  >>> Archyvas