Naujas Judo veidas Antano Jasenkos paveiksluose
Nors į meno pasaulį Antanas Jasenka įžengė kaip kompozitorius – šiandien tarptautiniu mastu pagarsėjęs elektroninės ir elektroakustinės muzikos kūriniais, simfonijomis, operomis bei muzika teatrui ir kinui, – jau daugiau nei dešimtmetį trunkanti aktyvi jo raiška tapyboje leidžia kalbėti apie unikalų autoriaus vizualinį stilių ir tapybos raidą. Kurdamas teatre jis bendradarbiavo su tokiais režisieriais kaip Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, choreografais Gaju Žmavcu, Vangeliu Legakiu, Birute Letukaite. Teatrinė menininko patirtis ir daugiau kaip penkiolika personalinių parodų Lietuvoje bei užsienyje išugdė savitą menininko plastinę kalbą, kurios evoliuciją regime Vilniaus rotušėje 2026 -11 -04 dieną atidarytoje parodoje „Judas buvo bloga moteris“.
Žvelgiant retrospektyviai, Jasenkos kelias į vizualumą prasidėjo nuo abstrakcijos. Dauguma pirmųjų jo darbų buvo grynos ritminės, abstrakčios kompozicijos, kurias galima interpretuoti kaip fundamentalų „Dievo dažnio“ ir įsivaizduojamų sąmonės paviršių vibracijų tyrinėjimą. Tai buvo bandymas drobėje užfiksuoti nematomą, grynąją energetiką – analogišką garso bangų sklidimui vakuume. Vis dėlto, ši metafizinė akustika gana greitai atvedė prie žmogaus būties temos: į autoriaus kūrybą atėjo universalūs, gėrio ir blogio ženklai, įgiję žmogaus pavidalą. Iš tikrųjų Jasenka nenutolo nuo savo pradinių ieškojimų – jis tiesiog suteikė fizinę išraišką, kas anksčiau tebuvo vibracija. Ši evoliucija atveria duris intriguojančioms istorinėms paralelėms. Jasenkos fenomenas lietuvių kultūroje dėsningai atkartoja garsiųjų XX amžiaus „miesto kompozitorių“ – Arnoldo Schönbergo ir George'o Gershwino – kūrybines trajektorijas. Visi trys yra glaudžiai susiję urbanistiniu mentalitetu. Tačiau dar keistesnis ir fundamentalesnis bendrumas išryškėja jų vizualiuose ieškojimuose: tiek Schönbergas, tiek Gershwinas, tiek dabar ir Jasenka, pasirinkę drobę, vienaip ar kitaip „susitinka“ prie ekspresyvaus žmogaus atvaizdo tapymo. Žmogus jiems tampa dvasinės įtampos ir vidinės polifonijos koncentratu, savotišku vizualiniu rezonatoriumi, kuriame susikerta miesto triukšmas ir prieštaringa egzistencinė vienatvė. Kadangi muzika neoperuoja konkrečiais vaizdiniais – arba, kaip sakė Ludwigas van Beethovenas, „muzika yra aukštesnis apreiškimas nei visa išmintis“, – tikėtina, kad Antano polinkis į žmogaus figūros ir veido apibendrinimą ir stiprų ritminį pradą yra nulemtas jo, kaip kompozitoriaus, mąstymo ypatumų. Paveiksluose ritmas yra tapęs potėpiu, muzikinė harmonija – spalvinių laukų įtampa, o pauzė – tuščia, tačiau substantyvia erdve. Tas „aukštesnis apreiškimas“ muzikoje drauge suponuoja ir amžinų egzistencinių tiesų pojūtį, kuris Jasenkos tapyboje atveria religinių asociacijų lauką. Kad ir kokį intelektualinės ar jausminės patirties niuansą užkabintų Jasenkos drobės, abejonių nekyla – jos yra itin paveikios. Šis betarpiškas poveikis grindžiamas labai aiškia kompozicine strategija: figūros, netrikdomos jokių pašalinių motyvų, sukomponuotos pirmame paveikslo plane. Būdamos visai arti žiūrovo, jos mezga su juo tiesioginį, beveik fizinį ryšį tiek dėl savo dominuojančios padėties, tiek dėl spalvinio intensyvumo, kuriam retas pajėgia atsispirti. Čia veikia tiesioginė analogija su muzika: juk garsas nesukuria distancijos tarp savęs ir klausytojo, jis skverbiasi tiesiai į kūną ir modifikuoja mūsų emocinę būseną dar prieš tai, kai spėjame ją racionalizuoti. Taip pat veikia ir Jasenkos drobės – jos neleidžia žiūrovui likti saugiam stebėtojui, jos tiesiog „atakuoja“ savo grynomis spalvomis ir ekspresyvių potėpių dažniu. Šioje ekspozicijoje vizualinė įtaiga pasiekiama per išdavystės temą ir savitą Judo figūros interpretaciją, apimančią ne tik vizualųjį jo pavidalą, bet ir verbalinį kūrinių lygmenį. Čia Judas netenka lyties ir iškyla ne kaip biblinės praeities reliktas, o kaip aktyvi šiandienos figūra, manipuliuojanti mobiliu telefonu, vilkinti miesto jaunuoliams būdingas striukes su kapišonais. Autoriaus drobėse viskas konceptualiai persipina: Judas atlieka viešuosius darbus Klaipėdoje, tampa kino režisieriumi ar net įsikūnija į dvi ant suoliuko prisėdusias Juditas. Jasenkos paveikslų pavadinimai nėra tik išorinis paveikslų priedas; jie yra sudedamoji meninio patyrimo dalis, įteisinanti plačiausią žiūrovo recepcijos spektrą – pradedant gilia rimtimi ir baigiant postmoderniu paradoksu bei ironija. Todėl biblinio Judo išdavystę parodoje įmanu suvokti kaip akivaizdų šiandienos geopolitinių įvykių dėmenį, išauginantį visą parodos koncepciją iki globalių reikšmių lygmens. O drauge, paties autoriaus akimis, ji atsiskleidžia ir kaip neišvengiama kūrybos sąlyga. „Išduoti“ tradiciją, „išduoti“ lūkestį, „išduoti“ patogų tikėjimą reiškia atrasti nauja. Todėl, tariant paties Jasenkos žodžiais, Judas čia tampa ne pabaiga, o pradžia. Be jo nėra istorijos, nėra dramos ir negali būti prisikėlimo. Vilniaus rotušės erdvėse šis prisikėlimas įvyksta per totalią garso, spalvos ir prasmės sintezę.
