LT menininkai užsienyje

Eglė Juocevičiūtė

Su Nacionalinės premijos laureatu menininku Žilvinu Kempinu kalbasi Eglė Juocevičiūtė

Taip išėjo natūraliai. Neturėjau tikslo „įsitvirtinti Lietuvos meno scenoj“, net nelabai žinau, ką tai galėtų reikšti. Jei ir buvo kažkokia strategija, tai labiau atvirkštinė – išvažiavau iš Lietuvos prieš 15 metų tam, kad galėčiau netrukdomas studijuoti šiuolaikinį meną ir kad aš niekam „netrukdyčiau“. Vėliau, 2007 m., Kęstutis Kuizinas mane pakvietė surengti solinę parodą ŠMC. O visa kita yra „Vartų“, kaip mane reprezentuojančios galerijos, normali profesinė veikla: jų pranešimai apie mano parodas, aišku, sėkmingai organizuotas Venecijos bienalės projektas, prieš porą metų surengta mano personalinė paroda galerijoje – taip jie mane tarsi ir

Laima Kreivytė

Poetę Neringą Abrutytę kalbina Laima Kreivytė

Neringa Abrutytė – poetė, vertėja, laisva menininkė. Išleido tris poezijos knygas „Rojaus ruduo“ („Baltos lankos“, 1995), „iš pažintis“ (1997) ir „Neringos m.“ (2003, abi – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Į lietuvių kalbą vertė Jacques’o Prevert’o poeziją, Jeano Baudrillard’o „Vartotojų visuomenę“.

Labas, Laima. Seniai dalyvavau renginyje, kai taip tiesiogiai išgyvenau, kad „laiks nuo laiko“ susitikti su poetų bendruomene yra taip gyvybiškai svarbu poezijos rašymui. Prisipirkau poezijos knygų. Skamba patetiškai, lyg poetas neturėtų būti vienas, atokiai nuo visų kuriantis ir ieškantis ypatingos savo poetinės formos, naujos išgrynintos skausmo kokybės. Skamba beveik beviltiškai ir gėdingai: skaičiau senus gerus eilėraščius, kol kas nepasitikėdama tuo, ką rašau dabar. Tik klausydamasi eilių srautų, bendraudama, staiga įjungiu save į dabartinį ir kūrybingą savęs atkartojimą. Pabandysiu vėl išversti savo sielą ir prisipažinti, ką bjauraus gyvenime esu padariusi, kokio šūdo primaliau skirdama visą savo

Danutė Gambickaitė

Pokalbis su medijų menininku Mindaugu Gapševičiumi

Taip, taip, kai pradėjo formuotis „blogų“ kultūra, pagalvojau, kad panašius dalykus dariau gerokai anksčiau, bet truputį kitokiame kontekste. Aš savo dienoraštį rašiau ne kaip „blogą“, bet kaip konceptualų meną. Kai susipažinau su panašiomis temomis besidominčiais žmonėmis Latvijoje ir kitose šalyse, nutariau išsiaiškinti

Laima Kreivytė

Pokalbis su Paulina Egle Pukyte

Kiekvieno menininko situacija yra individuali, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje jis gyvena, ir keičiasi ji individualiai. O jei imsime menininkus apskritai (bent jau kai kuriose iš Europos šalių) – jų situacija tikrai negerėja, tai akivaizdu. Jau net ir išsivysčiusioje Didžiojoje Britanijoje ketinama dar labiau mažinti, o kai kur, pavyzdžiui, ir taip ne itin „kultūringame“ Niukasle, ir visai nutraukti valstybės finansavimą menui. Daugybė žinomų menininkų ir kultūros veikėjų pasipiktinę. Garsus aktorius, rašytojas, intelektualas Stephenas Fry taip kreipėsi į politikus: „Kad ir kokiai partijai priklausote, negalite manyti, kad menas turi turėti prekystalį turguje, greta bulvių, peilių su šakutėmis ar kitų

Monika Krikštopaitytė

Ray Bartkaus paroda „Tapybos pabaiga“ kaip viešųjų ryšių projektas

Apie menininką iš Niujorko ir jo atvykimą, būsimą parodą publikacijų įvairiausiuose leidiniuose (galbūt išskyrus kultūros) būta daug. Neįtikimai daug, todėl ir nesitiki, kad itin natūraliai jos ten atsirado. Nors kai taip trūksta naujų ekrano veikėjų, reaguojama į viską... Tačiau informacijos skaitytojas gavo nedaug, nes visi pokalbiai ar pranešimai atrodo tarsi numauti nuo to paties kurpalio. Skiriasi tik kalbintojų pavardės. Į Ameriką išvyko prieš 22 metus, su tarybiniu pasu, kišenėje turėdamas nedaug dolerių, tada daug dirbo, susisiekė su „New York Times“ meniniu redaktoriumi, taip prasidėjo jo, kaip iliustratoriaus, karjera, kad Niujorkas įvairus miestas, kuris jį stimuliuoja ir praturtina. Tada daugelis žurnalistų paklausia apie penkiasdešimties litų kupiūrą, kurią paišė su Giedriumi Jonaičiu, o Bartkus atsako, kad piešė rūsyje, kai aplink važinėjo tankai ir nebuvo aišku, ar pinigas, kaip ir pati valstybė, gyvuos. Ir taip daug daug kartų. Ar tokio žymaus (anot anonso) menininko daugiau nėra ko paklausti? Kaip buvo nustatytas tas žymumas? Ar mūsų žurnalistai tokie tingūs? „Valgo“ tai, kas jiems paduota? Nors kai matai TV diktorius tokiu pat entuziazmu trykštančius ir dvaro tvarte atradus kaukolę, ir pranešant apie Nacionalinių premijų įteikimus, gali ir toliau ramiai konstatuoti, kad

Monika Krikštopaitytė

Su rašytoju Valdu Papieviu kalbasi Monika Krikštopaitytė

 

Paryžius nebėra pasaulio kultūros ir menų sostinė, bet jo legenda tebetraukia. Ir ne tik legenda. Kad ir kaip būtų, jį tebegaubia ypatinga kultūros miesto aura, jame tebesklando ypatinga

Rūta Junevičiūtė

 Pokalbis su menininke Egle Budvytyte 

Menininkė Eglė Budvytytė (g. 1981 m. Kaune) šiuo metu gyvena Paryžiuje, kur ką tik baigė reziduoti „Palais de Tokyo“ šiuolaikinio meno centre. Autorei būdingas „hakerio“ bruožas, t.y. ji mėgsta „nulaužti“ ir „perkrauti“ įvairaus pobūdžio sistemas ir konstrukcijas: kino klišes, viešosios erdvės konvencijas, judesių kodus, mokslinę terminologiją ar apskirtai kalbą. Pavyzdžiui, sušokti abėcėlę, aproprijuoti lėktuvų saugumo instrukcijas, perkelti Niujorką į Vilnių ir pan. Neseniai Šiuolaikiniame meno centre vykusioje Mindaugo trienalėje menininkė pristatė mobilią mieste judančią struktūrą – vietos specifikos performansą „Choreografija bėgančiam vyrui“. Apie šį ir kitus kūrinius pateikiamas pokalbis, vykęs elektroniniu paštu.

7MD

Monika Jašinskaitė kalbina Oskarą Koršunovą  

Rugpjūčio pabaigoje Henriko Ibseno festivalyje Norvegijoje įvyko režisieriaus Oskaro Koršunovo statyto „Pero Giunto“ premjera. Kritikai vadina spektaklį „tikru hitu“, apibūdina kaip „ištobulintą, barokiškumu neįprastą teatrą“ ir mano, kad jis „paliks po savęs ženklą“. Su režisieriumi kalbamės apie šį pastatymą, norvegų kultūrą ir naujausius jo atradimus.  

Rūta Pileckaitė

Aleksandro Šepkaus paroda Bažnytinio paveldo muziejuje

Paprašyta parašyti apie Aleksandro Šepkaus papuošalų parodą, sutikau nedvejodama. Proga tikrai neeilinė. Kai prieš metus kolegė Giedrė Jankevičiūtė užsiminė apie ketinimus surengti Šepkaus parodą Vilniuje, pagalvojau, jog idėja puiki, bet skamba kaip iš fantastikos srities. Žinojau, kad autoriaus personalinės parodos Lietuvoje niekada nėra buvę – nei tada, kai jis čia dar gyveno (į JAV išvyko 1988 m.), nei vėliau, nors gimtinėje menininkas kartais lankydavosi. Tad įvykis būsiąs išties istorinis. Ar Šepkaus parodų yra buvę užsienyje, informacijos neturėjau. Priežasčių, kodėl būtent taip klostėsi aplinkybės, nežinojau. Žinojau tik, kad menininkui gana sėkmingai pavyko įsitvirtinti Niujorke, kad ten jis 1992 m. įkūrė savo kompaniją, kurioje yra dirbęs ir vienas kitas lietuvių juvelyras (Sigitas Virpilaitis, Žilvinas Bautrėnas), kad 1993 m. pelnė Amerikos metų jaunojo dizainerio vardą, buvo pastebėtas ir įvertintas užsienio profesionalų, kad jau 20 metų dirba su auksu ir brangiaisiais akmenimis – medžiagomis, kurios niekada nebuvo populiarios tarp Lietuvos juvelyrų.