Paprašyta parašyti apie Aleksandro Šepkaus papuošalų parodą, sutikau nedvejodama. Proga tikrai neeilinė. Kai prieš metus kolegė Giedrė Jankevičiūtė užsiminė apie ketinimus surengti Šepkaus parodą Vilniuje, pagalvojau, jog idėja puiki, bet skamba kaip iš fantastikos srities. Žinojau, kad autoriaus personalinės parodos Lietuvoje niekada nėra buvę – nei tada, kai jis čia dar gyveno (į JAV išvyko 1988 m.), nei vėliau, nors gimtinėje menininkas kartais lankydavosi. Tad įvykis būsiąs išties istorinis. Ar Šepkaus parodų yra buvę užsienyje, informacijos neturėjau. Priežasčių, kodėl būtent taip klostėsi aplinkybės, nežinojau. Žinojau tik, kad menininkui gana sėkmingai pavyko įsitvirtinti Niujorke, kad ten jis 1992 m. įkūrė savo kompaniją, kurioje yra dirbęs ir vienas kitas lietuvių juvelyras (Sigitas Virpilaitis, Žilvinas Bautrėnas), kad 1993 m. pelnė Amerikos metų jaunojo dizainerio vardą, buvo pastebėtas ir įvertintas užsienio profesionalų, kad jau 20 metų dirba su auksu ir brangiaisiais akmenimis – medžiagomis, kurios niekada nebuvo populiarios tarp Lietuvos juvelyrų.
Kadangi yra tekę atidžiau gilintis į XX a. antrosios pusės Lietuvos juvelyrikos istoriją, lietuviškojo periodo Šepkaus nuopelnus buvau jau padėjusi į atitinkamą lentynėlę šalia tokių asmenybių kaip Feliksas Daukantas ir Kazimieras Simanonis (tai menininkai, kurie formavo šios taikomosios dailės šakos pagrindus ir paveikė meninę raidą 6–9-uoju dešimtmečiais), bet to, ką menininkas daro šiandien, niekada neteko matyti gyvai – su jo kūryba buvau pažįstama tik virtualiai (iš fotografijų ir interneto).
Prieš einant į parodos spaudos konferenciją galvoje kirbėjo ir vienas bičiuliško mūsų ginčo su Sigitu Virpilaičiu prisiminimas. Tuomet į mano mesteltą frazę, kad iš aukso nieko įdomaus negalima sukurti, jis (tada buvo ką tik grįžęs iš Niujorko, kur apie pusmetį dirbo pas Šepkų) atsakė: „Dar ir kaip galima, tu tiesiog nematei.“ Kai Sigito personalinėje parodoje (2005 m.) išvydau jo naujuosius papuošalus iš gintaro su auksu, netekau amo. Jie buvo tokio stulbinamo grožio, kokio objektyviais moksliniais kriterijais apibūdinti neįmanoma – nuo to moterims tiesiog „pakerta“ kojas ir užsiblokuoja racionalaus mastymo pusrutulis (man irgi). Tąsyk (2005 m.) parodoje matyti Virpilaičio auskarai (nuotrauka ///) iki šiol man yra gražiausia, ką, sukurta iš gintaro, kada nors esu regėjusi. Gintaras čia lengvas it permatomas drugelio ar paslaptingo jūros gyvio sparnas, auksinės detalės minimalios, subtiliai priderintos, dirbiniai elegantiški ir puošnūs. Supratau, kad Sigito susitikimas su Šepkumi jam, kaip papuošalų kūrėjui, buvo labai reikšmingas – pakeitė požiūrį į tradicines medžiagas (gintarą, auksą), sugrąžino nuo eksperimentų prie tradicinės juvelyrikos dirbinio estetikos. O man Šepkaus daromo poveikio (Sigitas niekada to ir neslėpė) galia liko mįslė.
Kitaip nei daugumos kitų Lietuvos juvelyrų, jo nepažinojau asmeniškai, nors apie 1987–1988-uosius buvome susitikę Vilniuje. Tąsyk jis man, rašiusiai diplominį darbą apie Simanonį studentei, papasakojo apie šį savo mokytoją ir paskolino vieną juvelyrikos istorijos knygą, kokios bibliotekose nebuvo. Apie Šepkaus papuošalus sovietmečio kultūrinė spauda rašė tik teigiamai. Juos vertino ne tik žinovai – meno kritikai, kolegos menininkai, bet ir nieko bendra su menu neturintys žmonės (autoriaus dirbiniai buvo madingi ir užsakymų Lietuvoje jam netrūko). Galų gale iškalbinga tai, kad autorius pripažintas Amerikoje, o būti pirmam Amerikoje, kaip parodos atidaryme sakė Mikalojus Vilutis, reiškė būti pirmam pasaulyje. Tad buvo ypač smalsu – Šepkus man buvo legenda.
Svarsčiau, ką apie šį menininką būtinai turėčiau pasakyti. Turbūt tai, kad Lietuvoje jis įtvirtino papuošalo, kaip miniatiūrinių formų kūrinio, skirto nešioti, prilygstančio vaizduojamosios dailės darbams, sampratą, suformavo vadinamą „parodinę“ lietuvių juvelyrikos kryptį. Ne sykį esu rašiusi ir apie jo įtaką Virpilaičio bei kitų mūsų juvelyrų kūrybai. Kad rinkdavosi kitokias nei dauguma Taline studijavusių (Šepkus mokėsi Vilniaus dailės institute Dizaino, tada vadinto pramonine daile, katedroje) jo kartos juvelyrų (Arvydas Gurevičius, Marytė Gurevičienė, Birutė Stulgaitė, Vytautas Matulionis) medžiagas – dramblio kaulą, vėplio iltį ir pan. Pasak Virpilaičio, kartais imdavosi, „taliniškių“ akimis žiūrint, net rizikingų sprendimų. Bet visa tai buvo jau daugiau nei dviejų dešimtmečių istorija. Laukė jaudinanti akistata su mano vaizduotėje legenda tapusio juvelyro papuošalais. O juk prieš susitikdami su legendinėmis asmenybėmis visi mes šiek tiek nerimaujame.
Atsitiko taip, kad man net nespėjus apžvelgti eksponuojamų darbų, muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė pasiūlė apžiūrėti vieną menininko žmonai Dangei Širvytei sukurtą apyrankę. To jausmo, kai pirmą kartą Šepkaus papuošalą paėmiau į rankas, nepamiršiu niekada. Rankos pradėjo virpėti – tokio brangumo (tiesiogine to žodžio prasme) dirbinių nesu laikiusi. Visuose papuošaluose autorius naudoja 18 karatų auksą, deimantus ir kitus tauriuosius akmenis. Atslūgus lengvam šokui, suvokiau, kad šie papuošalai man tiesiog labai labai gražūs. Nuo jų sklinda tarsi stebuklinga šviesa ir šiluma – tos aukso savybės, apie kurias buvau skaičiusi knygose, bet niekada nepatyriau tikrovėje. Sakyčiau, kad Šepkus padėjo man suprasti, kodėl auksas vadinamas karališku, ypatingu, išskirtiniu metalu. Ir prisiminiau Virpilaičio frazę apie tai, ko dar nemačiau. Iš tiesų. Vėliau viename dienraštyje perskaičiau paties autoriaus žodžius: „...turiu sukurti ką nors tokio, kad žmonėms būtų labai gražu (...), kas lyg jau ir matyta, bet tuo pat metu atrodo neįprastai lyg stebuklas, lyg J.R.R. Tolkieno „Žiedų valdovo“ nuotaika, lyg Bizantijos laikų turtų paslaptis, nors iš tos epochos mano papuošaluose nieko ir nėra. Galbūt tik neregėto grožio įspūdis.“ (B. Vyšniauskaitė, „Moterų svajose – lietuvio papuošalai“, Lietuvos rytas, 2012-07-25, p. 5) Įvardinta labai tiksliai.
Antras stiprus įspūdis – kad tą apyrankę norėjosi tyrinėti lėtai po detalę tarsi kokią turtingo lobio skrynelę (parodos organizatoriai apdairiai ant vitrinų padėjo didinamuosius stiklus). Nors ji priminė tikslų geometrinio rašto ornamentą, pastebėjau, kad čia nebuvo dviejų vienodų spalvų, kontūrų ar paviršių, kiekviena smulkmena atrodė kruopščiai apgalvota, esanti ten, kur jai reikia būti (netrukus sužinojau, kad autorius dirba naudodamas mikroskopą – iš čia tas stulbinantis preciziškumas). Mažutės deimantų kruopelytės traukė it magnetas. Atrodė, kad jose pakaitomis atsiveria skirtingos gelmės.
Na, ir trečia, ta apyrankė buvo be galo maloni liesti, lengvai raitėsi tarp pirštų tarsi gyvas organizmas. Ir visa tai iš aukso ir deimantų – medžiagų, kurios iki tos akimirkos man atrodė nebylios. Dabar pamačiau jas esant visai kitokias – jaukias, žmogiškas, artimas. Ir visai nesvarbu, kad Šepkaus papuošalų formos daugeliui asocijuojasi su majų ir indėnų kultūromis (ir anksčiau jose netrūko sąsajų su senosiomis, bet Rytų, kultūromis, secesijos stiliumi), garsaus austrų menininko Gustavo Klimto kūryba. Ryšys su meno istorija, manyčiau, visada yra teigiamas bruožas, rodantis, kad menininkas, neprarasdamas savasties ir individualumo, savo kūrybą suvokia kaip pasaulio kultūros istorijos dalį.
Pagalvojau, o ar būčiau patyrusi tuos pačius išgyvenimus, jei nebūčiau turėjusi galimybės Šepkaus papuošalų liesti? Greičiausiai įspūdis būtų buvęs kiek kitoks. Sakyčiau, kad tam, jog iki galo juos perprastum, turi liesti (tik nesupraskite to kaip raginimo netinkamai elgtis muziejuje), juk su papuošalu kaip su itin asmenišku daiktu reikia susigyventi, sutarti, nekonfliktuoti. Antraip žmogaus ir daikto santykis lieka dirbtinis. Mano nuomone, Šepkaus papuošalai, nors atrodo prabangūs, yra labai draugiški (gal dėl to jų populiarumas ir neslūgsta?). Tai tikri taikomojo – gerąja to žodžio prasme – meno pavyzdžiai. Dar viena svarbi jų savybė, kad jie iš tiesų skirti puošti, atlieka tą pamatinę juvelyrikos meno funkciją, kuri net ir radikaliausių istorinių ir meninių transformacijų laikotarpiais tikrų šio žanro puoselėtojų niekada nebuvo pamiršta.
Taigi, iš „lietuviškojo“ kūrybos laikotarpio žinomas kaip novatorius, savo idėjomis smarkiai paveikęs lietuvių juvelyrikos modernėjimo procesus, šiandien Šepkus yra radikaliai pasikeitęs – sugrįžęs prie vadinamųjų laiko patikrintų juvelyrinio meno vertybių, tačiau nemažiau įdomus nei anuomet. Juk atrasti kitoniškumą (naująją savastį) tame, kas tradiciška, kartais sunkiau nei imtis naujovių. Tai pavaldu tik tikrai talentingiems kūrėjams.
Pabaigai galiu pasakyti, kad Bažnytinio paveldo muziejuje surengta Aleksandro Šepkaus papuošalų paroda savitai pratęsia praeityje garsėjusio Vilniaus auksakalių cecho, kurio meistrų darbai rodomi istorinėje ekspozicijoje, tradiciją, nužymėdama jos kelią iki pat šių dienų. O kad paroda, karštą vidurvasario vakarą į vernisažą sutraukusi minią lankytojų, taps meniniu įvykiu, abejonių nekyla. Turime unikalią progą pamatyti kūrinius, kurie verti ir daug garsesnių pasaulio muziejų scenos.
Paroda veikia iki spalio 1 d.
Bažnytinio paveldo muziejus (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius)
